V.Dieselio žanras

V.Dieselis yra atskiras kino žanras. Jau du dešimtmečius aktorius vaidina didelio biudžeto veiksmo filmuose, turinčiuose fantastikos elementų. "Greiti ir įsiutę" pastaruoju metu taip pat patenka į šią kategoriją.

Jo filmai būna chaotiški, prikimšti specialiųjų efektų, juose V.Dieselis susimuša su keliais šimtais vyrų ir vis tiek lieka gyvas. Bene kiekvienas jo filmas yra tarytum modernioji 9-ojo dešimtmečio muštynių filmų versija – aktyvus, energingas, chaotiškas ir greitai pamirštamas darinys.

"Trigubas X", "Ridiko kronikos" ir "Paskutinis raganų medžiotojas" yra tarpusavyje sunkiai atskiriami filmai, kurių bendras vardiklis yra įtūžęs ir muštis pasiruošęs V.Dieselis. Tai, kad šie filmai dažnai sulaukia įspūdingo populiarumo, taip pat yra šio aktoriaus nuopelnas – galima šaipytis ar vartyti akis, bet filmai, kuriuose jis įveikia ištisas blogiukų armijas, visuomet bus bent kažkiek įdomūs ar įtraukiantys.

"Bloodshot" bando tęsti šią tradiciją. Mokslinės fantastikos filmas, kuriame V.Dieselis tampa išskirtiniu kovotoju prieš blogį, neskamba naujai, nors V.Dieselio filmų žanrą atitinka tobulai.

Vienas prieš pasaulį

Aktorius čia įkūnija Rėjų, po savo mirties atsibundantį jam visai nepažįstamoje aplinkoje. Jis apie savo ankstesnį gyvenimą neprisimena nieko ir žino tik tiek, kad neseniai mirė ir buvo prikeltas antram gyvenimui. Tai jam padėjo padaryti mokslininkų komanda, vadovaujama paslaptingo gydytojo (akt. Guy Pearce'o).

"Bloodshot", kurio kino platintojai net nenorėjo versti į lietuvių kalbą, yra sukurtas pagal to paties pavadinimo komiksus. Juose pasakojama apie buvusį karį, į kurio kraują įleidžiama neaiškios medžiagos, suteikiančios jam gyvybę ir leidžiančios jam ne tik pasižymėti išskirtinėmis galiomis, bet ir tapti kone nemirtingu kariu.

Tarp daugybės paslapčių akivaizdus vienas dalykas: Rėjus žino, kad jis yra kitoks nei anksčiau. Mokslininkai jį ne šiaip prikėlė, o jį pavertė antžmogiu. Jis supranta turintis išskirtinių jėgų ir mokslininkai juo rūpinasi ne šiaip sau. Organizacijos tikslas yra panaudoti Rėjų, siekiant susidoroti su savo priešais.

Taip pat akivaizdu, kad tai yra V.Dieselio filmas. Jis visuomet įkūnija veikėjus, kurie nėra gerųjų ar blogiukų pusėje. Lygiai taip pat ir Rėjus, po truputį bandantis sukonstruoti savo praėjusio gyvenimo paveikslą, yra individualistas. Jis nesiruošia tarnauti organizacijai, kuri bando juo pasinaudoti, ir stengiasi ištrūkti iš jų spąstų, naudodamasis jų suteikta galia.

V.Dieselis vienas prieš pasaulį. Kas gali būti geriau?

Neįprasta komanda

"Bloodshot", kurio kino platintojai net nenorėjo versti į lietuvių kalbą, yra sukurtas pagal to paties pavadinimo komiksus. Juose pasakojama apie buvusį karį, į kurio kraują įleidžiama neaiškios medžiagos, suteikiančios jam gyvybę ir leidžiančios jam ne tik pasižymėti išskirtinėmis galiomis, bet ir tapti kone nemirtingu kariu.

Kaip ir daugelis brangiųjų Holivudo filmų, taip ir šis ilgai gulėjo stalčiuose ir neišvydo dienos šviesos. Prieš beveik dešimtmetį, iškart prasidėjus filmų apie komiksų veikėjus bumui, bandyta sukurti juostą su vėliau Džokerį įkūnijusiu Jaredu Leto priešaky.

Dabar filmą į kino ekranus atvedė įdomi kino kūrėjų komanda. Filmą režisavo Dave'as Wilsonas, kuriam tai yra režisūrinis debiutas. Iki šiol dirbęs specialiųjų efektų komandose ir kūręs kompiuterinius efektus tokiems filmams kaip "Keršytojai", dabar jis tapo atsakingas už 40 mln. dolerių kainuojantį kino projektą.

Tarp filmo scenaristų yra ir Oskarams nominuotąjį "Atvykimą" parašęs Ericas Heissereris, o tarp filmo aktorių be V.Dieselio ir G.Pearce'o pasirodo mažai kur matyti veidai. Akivaizdu, kad svarbiausias čia – pagrindinis aktorius ir tai, kaip stipriai jis gali kam nors trenkti.

Nesužavėti kritikai

Viena iš V.Dieselio filmų savybių yra ir tai, kad kino kritikai, o kartais ir žiūrovai nelieka sužavėti šiais kūriniais, kas dažniausiai atsispindi filmų pajamose ar atsiliepimuose.

"Bloodshot" tęsia ir šią tradiciją – kritikams tai yra nesmagus, chaotiškas, nereikalingai tamsus muštynių filmas, neišsiskiriantis originalumu ir tuščiai bandantis sukurti dar vieną franšizę pagrindiniam aktoriui.

Ar tai rūpi žmonėms, pamatysime po šio savaitgalio. Tik kai Holivudas nuolat keičiasi, kartais smagu, kad tam tikri dalykai lieka tokie patys. Pamatyti į šeštą dešimtmetį įkopusį V.Dieselį, mušantį už save perpus jaunesnius blogiukus, kartais vis dar įdomu, net jeigu bus sunku atskirti, kurį filmą žiūrite.

Labai moteriškos istorijos

Neseniai praėjusios tarptautinės dienos proga rusų kino kūrėjai pristato filmą, pavadinimu "Labai moteriškos istorijos". Filmas – neįprastos struktūros: iš esmės tai yra rinkinys trumpametražių filmų, kurių istorijos sukasi apie moteris. Kitaip sakant, filmas tęsia rusiškų filmų tradicijas – šios komedijos dažniausiai yra pateikiamos ne kaip vientisos istorijos, o kaip trumpesnių pasakojimų kolekcijos. Originalumo nedaug, tačiau paguoda bent jau tokia, kad šis filmas kažkiek stengiasi išlaikyti vientisą temą, net jeigu ji atrodo kiek abstrakčiai ir primityviai.

Medžioklė

"Medžioklės" kūrėjai savo kūrinį apibūdina kaip filmą, apie kurį pernai buvo kalbama daugiau nei apie bet kokį kitą, net jeigu "Medžioklės" dar niekas nematė. Taip yra todėl, kad praėjusį rudenį turėjusi vykti juostos premjera buvo atšaukta dėl JAV vykusių masinių žudynių. Filmas, sukurtas pagal legendinį pasakojimą "Pavojingiausias žaidimas", pasakoja apie grupę žmonių, kurie paliekami miške ir juos besismagindami pradeda žudyti paslaptingi elito atstovai. Daug diskusijų sukėlęs filmas, kurio pagrindinė idėja yra kaip tik susijusi su smurto žala, pagaliau pasieks kino teatrus.

Dingęs princas

Šis visai šeimai skirtas prancūziškas filmas pasakoja apie unikalų aštuonmetės ir jos tėčio santykį. Tėtis prieš miegą visuomet seka išskirtines pasakas savo dukrai, kuri tuose pasakojimuose tampa princese. Kai mergaitė įsimyli ir didžiausiu jos pasakų didvyriu tampa nebe tėtis, o jos klasiokas, tėvo ir dukros santykis pakimba ant plauko. Lietuvių kilmės režisieriaus Michelio Hazanaviciaus režisuota istorija, yra unikalus ir už širdies griebiantis pasakojimas apie tai, kad besikeičiantį gyvenimą ir augančius vaikus reikia priimti kuo atviriau.