Po Černobylio avarijos

A.Pačėsa puikiai prisimena šios geologijos mokslų srities rimtesnę atspirtį Lietuvoje. Ją paskatino Černobylio atominės elektrinės avarija.

"Po jos B7 valstybių grupė labai suskubo domėtis rusiškais reaktoriais, jų saugumu ir davė daug pinigų visiems rusiškiems reaktoriams, atominėms elektrinėms. Ignalinos atominei elektrinei taip pat skyrė, nes tai irgi rusiškas tipas. Be daugybės įdiegtų naujų projektų, pagerinimų, patobulinimų, jie pastatė dar ir išankstinio seismologinio perspėjimo sistemą, seismologinio monitoringo sistemą", – prisimena tyrėjas.

Šiame procese dalyvavo ir A.Pačėsos būsimas profesorius iš Norvegijos. "Jis pasakė: viskas labai gerai, bet kas jums duomenis apdoros? Siųskite man kokį nors žmogų, geriausiai – fiziką. Buvau baigęs fizikos mokslus, mano bičiulis darbavosi geologijos tarnyboje ir man pasakė, kad galima bandyti. Susiviliojau ir nuvažiavau, dvejus metus magistrantūros studijose gilinau žinias", – pasakoja seismologas.

Po studijų grįžęs į Lietuvą jis įsidarbino geologijos tarnyboje, tačiau tuo metu seismologija nebuvo per daug rūpinamasi, seismologinė sistema irgi ne visai gerai veikė, pradžią pamena A.Pačėsa. "Būdavo visokių triukšmų ir pikų, kurie neteisingai tą sistemą sužadindavo. Aš sėdėdavau ir stebėdavau seismogramas, kuriose būdavo daug, pavadinkime, šiukšlių. Jas atmesdavau ir pasirinkdavau tik tas seismogramas, kuriose tikri seisminiai signalai. Pradžia nebuvo per daug linksma", – atvirauja jis.

Seismologo kailyje

Ilgainiui viskas tobulėjo, situacija gerėjo. Tad kaip atrodo įprasta Lietuvoje dirbančio seismologo darbo diena?

"Pirmiausia patikrinu, ką rodo pasauliniai seisminiai centrai. Yra toks Europos ir Viduržemio jūros seismologijos centras. Jis bemaž realiu laiku praneša apie žemės drebėjimus visame pasaulyje. JAV labai stiprūs seismologai – jie duoda panašius žemėlapius. Vėliau patikrinu situaciją – gal kur arčiau mūsų įvyko drebėjimas. Po to patikrinu iš mūsų seismometrų ištrauktas seismogramas, vertinu situaciją aplink mus", – detalizuoja A.Pačėsa.

Jau praėjo kone 40 metų, todėl būtų galima tikėtis kokio nors didesnio smūgio iš Vrančos kalnų.

Anot jo, viskas labai konkretu. "Imi seismogramas, ieškai įvykių, atrandi, iškarpai gabaliukus, žiūri seismogramas ir dėlioji seisminių bangų atėjimus", – kaip žirnius į sieną darbų seką beria tyrėjas. Išsiilgusiems moksliškesnių terminų jis primena, kad seismologija yra dviejų rūšių: seisminės bangos P (primary) ir S (secondary). "P yra išilginė banga, ji sklinda kaip garso banga, o S bangai analogija yra šviesos banga, kur šviesa sklinda vienu vektoriumi, o statmenai vibruoja magnetiniai ir elektriniai laukai. Nuėmus tų abiejų bangų atėjimus, programos padeda paskaičiuoti, kurioje vietoje įvyko įvykis. Po to lygini, kaip mūsų epicentrai ir stiprumas atitinka pasaulinius ir arčiau esančių skandinavų duomenis. Taip apdorojęs seismogramą ją padedi į kompiuterio diską ar, kitaip tariant, į stalčių", – tęsia jis.

Pastūmėjo pažangai

A.Pačėsos darbo praktikos metu įvyko daug svarbių įvykių. Itin didelę atspirtį Lietuvos ir Baltijos regiono seismologijos pažangai davė 2004 m. įvykęs Kaliningrado žemės drebėjimas.

"Tada Lietuvos geologijos tarnyba, Vyriausybė pradėjo svarstyti, kad gal mums neužtenka tų keturių stočių, kurios yra Lietuvos pakraštyje, kad seismologijai reikia skirti daugiau dėmesio. Po šių diskusijų buvo įkurtos dar dvi seisminės stotys, kurios jau buvo plačiajuostės – pirmos keturios buvo siaurajuostės, vienkomponentės stotys. Jos tinka lokaliems drebėjimams, bet, norint plačiau stebėti pasaulinius įvykius, to ne visai užtenka. Be to, projekto pradžioje ir buvo numatytos šešios stotys, tačiau dėl politinių sumetimų vienos neįsileido rusai, kitos – latviai, Lietuvos teritorijoje liko tik keturios seisminės stotys", – pasakoja mokslininkas.

Po Kaliningrado įvykių buvo skirta pingų, nupirkta aparatūros, pastatytos dar dvi seisminės stotys, kurios buvo įjungtos į tarptautinį GEOFON tinklą, prižiūrimą GFZ mokslinės institucijos, esančios Vokietijoje. "Mes gavome ne tik dvi seismines stotis, bet iš esmės viso Baltijos regiono seisminių stočių duomenis – visur stovėjo vieno tipo seismometrai. Taip duomenų kiekis labai išsiplėtė, ir tai mums leido tiksliau nustatyti seisminius įvykius", – sako seismologas A.Pačėsa.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad seisminis aktyvumas Lietuvoje labai mažas. "Daugiausia fiksuodavome sprogdinimus jūroje – kartkartėmis Lietuvos kariuomenė pasprogdindavo vieną kitą užtaisą", – šypteli jis.

Neapibrėžta: pasak A.Pačėsos, mokslas iki šiol negali nustatyti tikslaus laiko, kada vyks žemės drebėjimas. Andriaus Pačėsos asmeninio albumo nuotr.

Galingiausi drebėjimai

2004-aisiais rugsėjį įvykęs Kaliningrado žemės drebėjimas mūsų kraštams buvo labai didelis. Tuomet žemės drebėjimo virpesius pirmieji pajuto Vakarų Lietuvos regiono gyventojai. Suskubta raminti, kad griaunamosios jėgos Lietuvoje jausti žemės smūgiai negali turėti – žmogaus gyvybei grėsmė kyla, kai žemės drebėjimas siekia 6–8 balus, o vadinamojo Kaliningrado žemės drebėjimo stipriausi užfiksuoti virpesiai buvo iki 5,2 balo.

"Iki to laiko mes įsivaizdavome, kad Baltijos regione maksimalūs drebėjimai siekia kažkur 4,5 balo pagal Richterio skalę. Kadangi kelių valandų skirtumu Kaliningrade įvyko du seisminiai smūgiai, kurių vienas buvo 4,6 ir 5,2 balo pagal Richterio skalę stiprumo, pradėjome galvoti, kad Baltijos regione bet kur gali įvykti 5,5 balo drebėjimai. Tik tiek, kad jie įvyksta labai retai – kartą per šimtus ar net gal tūkstančius metų. Tai buvo labai galingas drebėjimas mūsų kraštams, nors tas galingumas pasireiškė tuo, kad Kaliningrade suskilinėjo kelių namų sienos, gal išdužo koks nors langas – tuo viskas ir baigėsi. Katastrofinių reiškinių nepatyrėme, bet tai parodė, kad ir pas mus gali būti prognozuojami daug stipresni žemės drebėjimai, negu iki tol galvojome", – šio drebėjimo prasmę pabrėžia seismologas.

Savo doktorantūros darbe A.Pačėsa bandė nagrinėti, kokie žemės drebėjimai gali grėsti mūsų regionui. Pasirodo, kad Rytų Baltijos regioną veikia du seisminiai šaltiniai: vietiniai, kurie gali būti bet kur mūsų teritorijoje, ir labai galingas židinys, esantis Vrančos kalnų regione Karpatų kalnuose, Rumunijos teritorijoje. "Ten vyksta drebėjimai iki 7,5 balo pagal Richterio skalę ir gali būti dar galingesni. Jie pasitaiko gana dažnai: per 100 metų įvyksta trys galingi drebėjimai, kuriuos pajuntame mes", – pasakoja tyrėjas.

Suskilinėjo kelių namų sienos, gal išdužo koks nors langas – tuo viskas ir baigėsi.

"1940 m. buvo labai galingas drebėjimas, tačiau tuo metu kaip tik atėjo sovietų valdžia, sustojo žurnalų ir laikraščių leidyba. Viena mokslininkė iš Gamtos tyrimų centro bandė ieškoti duomenų ir patvirtino, kad tokios informacijos beveik nėra, o toks drebėjimas turėjo būti labai jaučiamas", – atskleidžia A.Pačėsa.

Kitas drebėjimas vyko 1986 m. ir dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje. Jie buvo jaučiami, tačiau silpnesni ir atėję iš Vrančos kalnų. Jau praėjo kone 40 metų, todėl būtų galima tikėtis kokio nors didesnio smūgio iš ten. "Trumpesniuoju laiko periodu dominuoja žemės drebėjimai iš Rumunijos kalnų, o ilgesniuoju – sakykime, 100 tūkst. metų – jau pradeda vyrauti mūsų vietiniai drebėjimai", – priduria seismologas.

Nors jau būtų galima ruoštis žemės drebėjimui, tačiau mokslininkas skuba pabrėžti, kad žemės drebėjimai yra neprognozuojami. "Tai reiškia, kad jei 40 metų nebuvo drebėjimo, jo gali nebūti ir dar 40 metų. Mokslas iki šiol negali nustatyti tikslaus jo laiko. Yra žinomas židinys, žinoma, kad jame tikrai bus žemės drebėjimas, bet kada vyks – niekas negali pasakyti", – primena seismologas.

Pavojus: žemės drebėjimai suniokoja pastatus, kelius, pražudo žmonių gyvybes. cjr.com­ nuotr.

Neturi įtakos

Žemės drebėjimų atžvilgiu lietuviai gyvena saugioje, išties ramioje teritorijoje. Daugiausia drebėjimų vyksta ant tektoninių plokščių pakraščių, kur šios susiduria.

"Pavyzdžiui, Afrikos tektoninė plokštė yra įsirėžusi po Europos tektonine plokšte, dėl ko ir iškilo Alpių kalnai. Visas šiaurinis Viduržemio rytų jūros regionas yra seismiškai aktyvus: ir Italija, ir Graikija, ir Turkija, kuri dar turi ir ilgą seisminį lūžį šalies šiaurėje, einantį per visą Turkiją. Japonija irgi yra labai žinoma žemės drebėjimais, nes ten Ramiojo vandenyno tektoninė plokštė lenda po Azijos tektonine plokšte, jos susiduria, vyksta tam tikri susikabinimai, uoliena neatlaiko tempimo, streso ir įvyksta žemės drebėjimai. Aplink visą Ramųjį vandenyną išsidėstęs vadinamasis Ugnies žiedas, nes ten yra ir ugnikalnių, ir vyksta žemės drebėjimai, – seismologiniu požiūriu, pavojingiausias teritorijas primena A.Pačėsa. – Viduryje Atlanto vandenyno yra tokia juosta, kur gaminasi nauja Žemės pluta – tai irgi tektoniškai aktyvi vieta."

Klimato kaita taip pat neturi įtakos drebėjimams, nors galima pažymėti žvaigždutę ir sakyti, kad Žemės drebėjimus gana stipriai veikia uolienų vandeningumas.

Šiuo metu pasaulį tarsi sustabdė naujojo koronaviruso sukelta krizė: skraido kur kas mažiau lėktuvų, sumažėjo naftos gavyba, sustojo atmosferą savo teršalais neigiamai veikiančių fabrikų veikla. Ar tai gali turėti kokios nors reikšmės žemės drebėjimams?

"Remdamasis savo žinių bagažu, griežtai pasakyčiau, kad tai jokios įtakos neturės. Įvairios išmetamos medžiagos reaguoja su atmosfera, o kietajai Žemės plutai tai nedaro jokios įtakos. Teoriniu požiūriu, turėkime galvoje, kad Mėnulis kiekvieną dieną iš esmės apskrieja aplink Žemę. Jau vien jo trauka sukelia gana stiprias jėgas. Vadinasi, jei kur nors koks nors žemės drebėjimas būtų ant įvykimo ar neįvykimo ribos, manau, kad Mėnulis turėtų didesnės įtakos nei tai, ar lėktuvai skraido, ar ne. Bet kadangi net ir Mėnulis žemės drebėjimams beveik nedaro realios įtakos, tai nesusiję dalykai", – aiškina seismologas.

"Klimato kaita taip pat neturi įtakos drebėjimams, nors galima pažymėti žvaigždutę ir sakyti, kad Žemės drebėjimus gana stipriai veikia uolienų vandeningumas. Tad, jei kur nors buvo amžinasis įšalas, tempimai ar tektoniniai stūmimai ir vietoje amžinojo įšalo atsiranda vanduo, tai gali išprovokuoti vieną kitą nelabai stiprų drebėjimą. Gal taip ir galėtų būti, tačiau vis dėlto tai pusiau fantazija", – atvirauja A.Pačėsa.

Vrančos kalnai

Rumunų kalba šie kalnai dar vadinami Munții Vrancei. Tai kalnagūbris Rytų Karpatų pietinėje dalyje, Rumunijoje, Vrančos apskrityje. Kalnagūbrio ilgis – 60 km, aukštis – iki 1 783 m (Goru kalnas). Būdingi mišrieji ir spygliuočių miškai, kalnų pievos. Vrančos kalnai buvo niokojančio 1977 m. Vrančos drebėjimo epicentras – tuomet Vrančos regione per žemės drebėjimą, kurio galingumas siekė 7,6 balo, žuvo daugiau kaip 1 tūkst. žmonių.

wikipedia.org nuotr.

Stipriausi žemės drebėjimai pasaulyje

Pačiu galingiausiu iki šiol žinomu žemės drebėjimu laikomas įvykęs Čilėje 1960 m. gegužės 22 d. ir siekęs 9,5 balo pagal Richterio skalę. 10 m aukščio cunamio bangos nuplovė ištisus miestelius. Žuvo apie 2 tūkst. žmonių.

1988 m. gruodžio 7 d. Armėniją sukrėtė 6,9 balo žemės drebėjimas. Žuvo 25 tūkst. žmonių.

2001 m. sausio 26 d. 7,9 balo žemės drebėjimas kirto šiaurės vakarų Indijai. Žuvo 20 tūkst. žmonių, 1 mln. neteko namų

2003 m. gruodžio 26 d. Pietų Irane žuvo 26 tūkst. žmonių, buvo sugriautas istorinis Bamo miestas.

2004 m. gruodžio 26 d. ypač stiprus 9,2 balo žemės drebėjimas ir po jo kilusios milžiniškos cunamio bangos smogė Azijai. Žuvo daugiau nei 200 tūkst. žmonių.

2010 m. sausio 12 d. tragedija ištiko Haitį, kur per 7 balų žemės drebėjimą žuvo net 230 tūkst. žmonių.

2011 m. kovo 11 d. siaubingas 8,9 balo žemės drebėjimas smogė Japonijai. 20 tūkst. žmonių žuvo arba dingo be žinios. Smūgiai sukėlė galingą cunamio bangą ir branduolinę katastrofą Fukušimoje, kur avariją patyrė atominė elektrinė.

Šaltinis: BBC