Pažintį su daile dar vaikystėje nuo tapybos pradėjusi menininkė vėliau prisilietė prie meno kūrinių restauravimo amato, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute studijavo taikomąją grafiką. Tapusi Lietuvos grafinio dizaino asociacijos nare, savo žiniomis pradėjo dalytis ir su Vytauto Didžiojo universiteto, Kauno technologijos universiteto studentais. Anot menotyrininkės Gabrielės Kuizinaitės, I.Raudonikytė kuria šiuolaikinio meno kūrinius, jungdama tiek tradicines, tiek ir šiuolaikines raiškos priemones. Menininkė kūryba apima daugelį sričių – tai ir grafika, tapyba, keramika, netgi tekstilė.

Virtualiojoje parodoje, kurią aplankyti galima čia [4], I.Raudonikytė pristato keramikos kūrinių ciklą "Pelkių žolė", kurį sudaro keraminiai puodeliai – dubenėliai – pialos, indai, skirti arbatos gėrimo ritualui. Minimalistinės formos, keramikos faktūrų išryškinimas, prislopintos spalvos visiems indams suteikia subtilaus jaukumo, priartina prie gamtos spalvų ir natūralių formų.

Kaip gimė mintis profesionaliai grafikei sukurti šį keramikos ciklą? "Idėja kilo po pokalbio su japonais apie nacionalinę estetiką ir arbatos gėrimo ritualus, tradicijas. Šis pokalbis nukėlė mane į vaikystės prisiminimus ir gilius apmąstymus apie arbatą, kaip simbolį, kaip vaistą, kaip bendrystės ritualo dalį", – sako menininkė. Ji prisiminė vaikystės patirtis, prosenelės ir senelės perduotas žinias apie senovės lietuvių liaudies mediciną, žolynų rinkimo tradiciją.

"Dar būdama visai maža mergaitė, namuose girdėjau pasakojimus apie Japoniją, jos kultūrą. Senelės bičiulis, kraštietis, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, advokatas Kazimieras Motieka, grįžęs iš šios tolimos šalies, mūsų namuose demonstravo skaidres ir dalijosi patirtimi iš kelionės. Ja atvežtų suvenyrų estetika stipriai išsiskyrė iš panašių nedidelių dovanėlių, namiškių parvežtų iš kitų kelionių", – pasakoja menininkė.

Jos senelė keramikė Vanda Giedraitytė-Čepulienė savo namuose kelis kartus surengė japoniškos arbatos gėrimo ceremonijas bičiuliams. Taip pat kartą vyko ir inscenizuotą lietuviška arbatos gėrimo ceremoniją, paremta senolių tradicijomis ir tautosaka. Prieš daugiau nei 30 metų daugeliui tai atrodę žavinga, tačiau labai keista ir sunkiai suprantama.

"Mama, kaip ir senelė, buvo diplomuotos keramikės, tačiau kūrybą tuo metu stipriai varžė sovietų sistema, griežtos taisyklės, normatyvai ir meno tarybos. Man tai nebuvo patrauklu, nes kūrybinė laisvė man buvo svarbiausia mene, todėl ir nepasirinkau šios profesijos. Pakeliavus po pasaulį pajutau poreikį grįžti prie ištakų, ieškoti autentiškumo čia, kur esu gimusi ir augusi, kur mano protėviai gyveno šimtmečiais", – apie gyvenimo ir kūrybos posūkį pasakoja I.Raudonikytė.

Ji savo keramiką laiko simbioze, sujungiančia lietuviškas tradicijas, baltiškąsias šaknis ir kelionių patirtį bei daugiakultūrę, pirmykštę estetiką. "Šiuolaikinis pasaulis yra labai įvairus, tačiau ilgainiui visi pradedame suprasti, kad esame daugiau panašūs nei skirtingi", – sako I.Raudonikytė, kurios parodoje ir matome kultūrines jungtis, suartinančias žmones, aktualizuojančias ryšį su gamta.