Ji sklinda po mūsų keturių kambarių butą kaip koks lengvesnės formos COVID-19 užkratas – dar be temperatūros, be plaučių komplikacijų, bet su mano nervų šaknelių uždegimu... Tik ir girdžiu: "Mama! Surinkau 60 proc.… Maaaama!!! Ar gali patikėti – jau 80!" Taip, nuo šiol mūsų namuose visų laimė (net ir jorkšyrės Mėtos) priklauso nuo procentų. Na, jei Saulėjai pavyko surinkti 80 proc. – Mėta eis pasivaikščioti, jei ne – teks palaukti, kol dukra atliks dar vieną, galbūt šiek tiek sėkmingesnį bandymą.

Kiauras bakas

Labai norėčiau, kad mano Saulėja vis dėlto gautų tą vairuotojo pažymėjimą. Pirma, nuo mano galvos nukristų taksistės etatas, o antra…

Buvo laikas, kai pirmoji dukra Kornelija, vos gavusi vairuotojo pažymėjimą, paveldėjo ir mano senąjį draugužį "Opel Corsa". Žinia, kišenpinigių mudu su vyru atseikėdavome ribotai, tad ir benzinas panelei baigdavosi gana netikėtai.

Toliau sekdavo visuomet panašus scenarijus – skambutis mamai ir padlaižūniškai maldaujantis balselis: "Maaam, a, mam, ar gali man privežti kelis litrus benzino? Aš sustojau ant Parodos kalno, per mane čia spūstis didžiulė..."

Iš pradžių aš dar skubėdavau, bet kai tai tapo kasdiene pasaka – numojau ranka ir padovanojau Kornelijai plastikinį 5 l talpos degalų bakelį su žarnele ir piltuvėliu – tegul sukasi, kaip išmano.

– Ir ką? – susidomi mano vaiberio draugužės, kai eilinį savaitgalį degustuojame kavą vis kitoje Senamiesčio kavinėje.

– Et, tuščias reikalas… Apsuko galvą seneliui, kuris pastoviai užpildavo savo mylimai anūkėlei pilną baką. Ar žinote, ką tas pats senelis ruošia dovanų savo antrajai anūkei Saulėjai? Ogi savo raudonąjį "Toyota Yaris" automobilį. Man tik įdomu, ar ir jo degalų bakas ilgainiui taps kiauras, kaip ir Kornelijos opelio?

Vogta mašina

Turbūt. Jei tik Saulėjos vairuotojo pažymėjimas atsidurs jos mašinos bardačioke. (Beje, šitas žodis iš visų techninių su mašinos organais susijusių terminų mano mėgstamiausias, nes… kitų jos dalių aš tiesiog nepažįstu.)

Tarkim, nuvažiuoju į "Regitrą" atlikti mašinai techninės patikros, o ten darbuotojas prašo: "Ponia, atidarykite mašinos kapotą…" Na, lyg ir žinau, kaip tas daiktas atrodo, bet, kur, po šimts, yra tas stebuklingas mygtukas, kuriuo galėčiau jį atidaryti?! "Ponia, tai gal jūsų mašina vogta, jei nieko apie ją nežinote…" – bando pokštauti.

Bet man ne pokštai galvoje. Labai norėčiau, kad mano Saulėja vis dėlto gautų tą vairuotojo pažymėjimą. Pirma, nuo mano galvos nukristų taksistės etatas, o antra…

Keisti sinonimai

– Palauk, o kodėl taviškė Saulėja galėtų negauti to vairuotojo pažymėjimo? – užbėgusios į priekį mano kudlotoms mintimis sučiulba draugės.

– Ogi todėl, mielosios, kad sėdinčią už vairo ją aplanko labai keistos asociacijos (kokių net aš savo laiku nepatyriau). Ar, jūsų nuomone, žodžiai "rankinis" ir "sankaba" skamba panašiai? Na, sakykite, ar jie yra sinonimai?!

– Neeee… – sutartinai uždainuoja kavagerių choras.

Bet labiausiai iš tų laikų man įstrigo faktas, kad nė viena tėčio mašina neturėjo normalaus rankinio stabdžio.

– O jai, matote, taip! Įsivaizduokite, kaip mano mergina su vairavimo instruktoriumi leidžiasi nuo Savanorių kalno, o prieš pat jo pabaigą Arvydėlis (nagi, jos mašinos antrųjų stabdžių savininkas) staiga spragteli pirštais ir sušunka burtažodį "sankaba", turbūt turėdamas omeny tik tai, kad riedėti nuo kalno galima įspaudus sankabą…

– Irrr?.. – smalsiai susižvalgiusios nutęsia draugės.

– Irrr… Saulėja visu savo naujokišku uolumu pakalnėje užtraukia… rankinį stabdį! Ir sukelia avarinę situaciją, o pamoka vyksta  piko metu. Tuomet instruktorius mandagiai ir greitai (nes kiti eismo dalyviai putoja kaip audringa jūra) iškrapšto Saulėją iš už vairo, išgelbėja jų mokomąjį ekipažą nuo įsiutusių vairuotojų linčo ir…

– Irrrrr?..

– Anot dukros, vos nuvairavęs mašiną į saugią vietą, Arvydėlis prapliumpa kvatotis! Iki ašarų.

Sunki pradžia

– Visada visiems būna pirmas kartas. Tik ne visi po jo ryžtasi ir vėl sėstis už vairo…

– Aš, pavyzdžiui, – prisimena savo vairavimo pradžią mūsų ikimokyklinio ugdymo pedagogė Aldutė, – vairuoti išmokau tik tada, kai ėmiau sėstis už vairo viena, be vyro. Mane iki gyvo kaulo užkniso jo kvailos replikos: "Turbūt šita vairuotoja pati mašinos netaiso, jei į visas duobes taiko" arba "Suk į kraštą, nevažiuok liniją apsižergusi lyg arkliu jotum". Sykį sustojau ir paprašiau uždaryti duris iš kitos pusės. Nuo tada ir išmokau važiuoti.

– O man vairavimo pradžioje sunkiausia būdavo prisiminti, – įsiterpia mūsų tylenė Solveiga, – ką koks ženklas reiškia. Tarkim, reikia nuvažiuoti į punktą A, o šalia jo stovi kažkoks ženklas. Lyg ir matytas, bet dėl tikslios reikšmės aš abejoju. Ką gi darau? Judu toliau. Jau galėčiau parkuotis, bet ir čia stovi ženklas, galbūt reiškiantis, kad šioje vietoje stovėti galima tik porinėmis dienomis... Hmm? Važiuoju dar toliau. Ir vėl ženklas. Žodžiu, po trečio nepavykusio sustojimo riebiai nusikeikiu ir varau namo. Pastatau savo mazdutę aikštelėje ir į punktą A nuvažiuoju troleibusu. Patikėkite, panos, kokius metus taip kankinausi, kol persilaužiau… Visiems pradžioje sunku.

Mes – geresnės vairuotojos

– O taip! Kas mūsų, moterų, nenužudo, – padaro stipresnes! – tėkšteli legendinę frazę būsimoji teisininkė Rūta. – Beje, naujausi mokslininkų tyrimai, paskelbti "Daily Mail", rodo, kad  moterys yra geresnės vairuotojos nei vyrai. Anie gi nesugeba kontroliuoti kelių dalykų vienu metu. O mes – tikros vairuotojos virtuozės! Bent jau aš, kol užsidega žalia, spėju ir lūpas pasidažyti, ir plaukus šepečiu persibraukti, ir kokiam simpatingam vairuotojui iš dešinės akį mirktelėti!

– "Privilege Insurance" atliktas tyrimas parodė, – skaito ką tik telefone atsiverstą kažkokio straipsnio ištrauką Aldutė, – kad saugiai ties šviesoforais sustoja 85 proc. moterų ir tik 44 proc. vyrų. Moterys taip pat dažniau laikosi greičio apribojimų, saugaus atstumo nuo kitų automobilių, rečiau vairuodamos naudojasi mobiliuoju telefonu, labai retai pavojingai manevruodamos įsilieja į eismą. O dar – vyrai kur kas dažniau padaro avarijas dėl išsiblaškymo…

Proto skalbimas

Suvokti, kodėl marsiečiai taip myli savo automobilius, jų salonus, garažus ir greitį, o dar – kodėl jie taip alpsta gatvėje išvydę „Porshe“ ar „Jaguar“ – mums neduota.

– Na tai aišku, kad vyrai dažniau padaro avarijas dėl išsiblaškymo, – neiškentęs nuo gretimo stalelio replikuoja vyras. – Pabandyk vairuoti ramiai, kai žmona, sėdinti šalia, jau kokią valandą tau skalbia protą…

Negaliu jam to sakyti, bet kaip aš jį suprantu. Nes prisimenu keletą scenų iš savo vaikystės, kai mama skalbdavo protą tėčiui. Ir tas skalbimas kartais tęsdavosi visą kelionės laiką, o kartais tik vieną akimirką: "Joooonai!!!"

Paskui jau viskas vykdavo kaip sulėtinto veiksmo filme. Mašina riedėdavo į pilną vandens griovį. Akmenuką pagavęs lango stiklas sutrupėdavo į smulkiausius kaleidoskopo stiklelius. Mūsų vežami kiaušiniai (tėtis kurį laiką dirbo Kaišiadorių paukštyne) virsdavo viena didele kiaušiniene, po kurios mamai tekdavo ilgai šveisti mašinos sėdynes – automobilių salonų valymo paslaugų dar nebuvo.

Bet labiausiai iš tų laikų man įstrigo faktas, kad nė viena tėčio mašina neturėjo normalaus rankinio stabdžio. Toji kačerga tarp vairuotojo ir keleivio priekinės sėdynės, aišku, buvo, bet… patraukus ją į viršų ir atleidus koja karšligiškai spaudžiamą stabdžio pedalą, – mašina visuomet riedėdavo atgal. Ir tik atgal! Ačiū Dievui, šiais laikais jau yra automatinės pavarų dėžės…

Atsargumas – kraujyje

– Gal aš ir ne į temą, – į mūsų pokalbį įsijungia dar vienas  vyrukas, – bet jūs, moterys, kartais taip mus užknisate tuo savo lėtu važiavimu. Apie lenkimą net nekalbu. Štai vakar kelyje Kaunas–Prienai neapsikentęs vienos prieky manęs vėžlio greičiu judėjusios damos (jai mat niekaip nepavyko aplenkti sunkvežimio), turėjau ne savo noru grubiai pažeisti kelių eismo taisykles… Nervai nebeišlaikė.

– Ponas, nešnekėkite nesąmonių, – jau ne juokais supyksta mūsų būsimoji teisininkė, – mes tik elgiamės taip, kaip liepia kelių protokolas. Priešingai nei jūs, vyrai, mes irgi spaudžiame greičio pedalą, tik kitaip. Stengiamės be reikalo nelakstyti. Nes nenorime rizikuoti nei savo, nei kitų eismo dalyvių gyvybėmis. Mūsų kraujyje – atsargumas ir apdairumas, o jūsų galvose – tik arklio jėgos! Žinau tą kelią. Ten gi visur "70" ir ženklai, kad lenkti draudžiama.

– Atsiprašau, ponai ir ponios, kad aš ir vėl ne į temą, – įsiterpia mūsų Aldutė, – bet ar galite man paaiškinti, kodėl jūs, vyrai, mašinas dažnai vadinate gražesniais vardais nei savo žmonas. Pavyzdžiui, maniškis savąją mazdą, kaip toje dainoje, šaukia Mažule… Vieną sykį net pamaniau, kad šis jau turi įsitaisęs kokią meilužę. Na, sakykit, kodėl mašina jums tarsi koks sudvasintas daiktas, turintis ne variklį, o širdį, ne odinį saloną, bet… švelnią odą, kurią kaskart įsėdus reikia švelniai paglostyti ranka?

Meilė garažui

Ir čia aš netikėtai prisimenu, kaip mano tėtis, gavęs savo pirmąjį kooperatinį butą, po keliolikos metų nusipirko ir savo pirmąjį garažą. Tai buvo kažkas tokio.

Kelis mėnesius jis ėjo ir ėjo po darbo į tą garažą. Kažką ten darė ir darė. O paskui – ar galit patikėti? – buvo garažo įkurtuvės. Mes, namiškiai, skubėjom visi su dovanomis, laistėme garažo sienas "Sovetskoje Igristoje" šampanu, net trenkėme butelį į vieną iš jo šviežiai dažytų sienų… Tiesa, vėliau tas garažas tapo daugumos šeiminių barnių priežastimi, nes iš namų pradėjo dingti daiktai ir lyg netyčia atsirasti… na, žinoma, tėčio garaže!

Matyt, išties mes – moterys – kilusios iš Veneros, o vyrai – iš Marso. Tad suvokti, kodėl marsiečiai taip myli savo automobilius, jų salonus, garažus ir greitį, o dar – kodėl jie taip alpsta gatvėje išvydę "Porshe" ar "Jaguar" – mums neduota.

Na, neduota, ir basta. Kaip ir jiems – marsiečiams – žinoti, kodėl gi tos puikiosios veneros – net ir su solidžiu vairavimo stažu – vis dar neišmoksta taisyklingai priparkuoti savo automobilio.