Gyvenimas bendrabutyje, vėliau mažo miestelio troboje be patogumų, girtaujantis patėvis ir nuo jo patiriamas fizinis smurtas – taip atrodė Deivydo vaikystė. Kai buvo mažas berniukas, jis svajojo tapti kūno kultūros treneriu, o tėvų namus paliko būdamas vos 15 metų. Deivydas antraisiais namais vadina Daniją, kurioje turi... dar vienus tėvus ir net savo kambarį.

Baigęs dešimt klasių Deivydas išvyko mokytis į profesinę mokyklą. Įgijęs barmeno ir padavėjo profesiją, karjeros siekti nusprendė Kipro saloje. Žydra jūra, palmės ir jaunatviškas maksimalizmas greitai įtraukė į sveikatą ir svajones griaunantį ritmą. Keturiolika valandų pradirbęs atrasdavo jėgų vakarėliams, tuomet porą valandų numigęs vėl ėjo į darbą. Ir taip tris mėnesius, septynias dienas per savaitę, kol vieną dieną sutiko žmones, visiškai pakeitusius Deivydo gyvenimą – vienai jo viešbutyje gyvenusiai danų porai patiko paslaugus darbuotojas. 

„Paskutinę viešnagės dieną jie man ant paprastos servetėlės parašė savo adresus ir, sulankstę, padavė, sakydami, kad jeigu kada norėčiau atvažiuoti jų aplankyti į Daniją, jie man viską parodytų“, – antradienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Bus visko“ papasakos D. Praspaliauskas.

Vos atvykus į Daniją Lizzi su Knudu pakvietė vaikiną į miesto šventę. Kitą dieną parodė gražiausias Kopenhagos vietas ir nusivedė į atrakcionų parką – tokiame Deivydas lankėsi pirmą kartą gyvenime. Ryšys tarp angliškai nekalbančios danų poros ir daniškai nemokančio lietuvio užsimezgė akimirksniu. Deivydas pajuto, ką reiškia tėviškas rūpestis ir meilė. Čia prasidėjo jo karjeros istorija – nuo salotų pjaustytojo, virtuvės šefo iki prestižinės Danijos viešbučių ir restoranų mokyklos auklėtinio. Vėliau, sugrįžęs į Lietuvą, jis atidarė ne vieną restoraną, tačiau ne viskas, deja, klojosi sklandžiai ir sėkmingai.

Atlikus patikrinimą viename iš jo restoranų, buvo pasigesta per trisdešimt tūkstančių eurų, kurių vagyste partneriai apkaltino Deivydą. Vyras buvo priverstas palikti savo rankomis įkurtą restoraną ir prisipažįsta, kad tai buvo vienas sunkiausių jo gyvenimo etapų. Deivydas prisipažįsta, kad išgyveno sunkią depresiją iš kurios išsikapstyti pavyko tik su psichoterapeuto pagalba.

Vyras atvirauja, kad buvo be galo sunku pakilti iš lovos, tačiau jis prisivertė galvodamas, kad negali nuvilti savo personalo. Išmokęs visas gyvenimo bei verslo pamokas, Deivydas suprato, kad jo svajonė yra nedidelis, jaukus šeimos restoranėlis. Nusprendė jį pavadinti Danijoje gyvenančių Lizzi ir Knudo Amandus vardu. Tada nuvyko pas tikrąją mamą ir pakvietė ją bei seserį prisijungti prie naujai kuriamo restorano komandos.

Tačiau ir čia nebuvo paskutiniai išbandymai. Atėjus COVID–19 krizei, restoranas ištuštėjo, ir jo laukė dar vienas iššūkis – išlaikyti verslą. Šiuo sunkiu laikotarpiu paaiškėjo, pasak Deivydo, kas buvo restorano partneriai ir draugai, o kas tik naudos siekėjai.  Deivydas išmoko prisitaikyti ir vertinti kiekvieną centą, kiekvieną maisto trupinėlį. Suprato, kad pats gali padaryti labai daug. Karantino metu pats ir gamino, ir išvežiojo maistą į namus. Susirado naujas mažesnes patalpas Užupyje, savo rankomis pradėjo jas įrenginėti. Į pagalbą stojo draugai, kolegos ir ištikimiausi klientai. Oficialiai atsinaujinusio restorano šventės dar nespėjo padaryti, nes, vos tik atvėrė duris, klientai ėmė plūsti.