Kaip ir kiekvienas reiškinys, dokumentinis kinas turi savo daugiau ar mažiau juntamas madas. Lietuvoje, kur kinas apskritai siejamas su didžiule prabanga, privalomu pažinčių ieškojimų ir palaikymu aukščiausiuose kultūriniuose bei politiniuose sluoksniuose, dokumentika, toks įspūdis, šiuo metu vienintelė geba egzistuoti kažkaip gausiai ir nepriklausomai. Minimalūs biudžetai, parama įgyvendinti fantastinių minčių gal ir neleidžia, bet kurti įdomiam pasakojimui kartais užtenka tik didžiulio entuziazmo ir vienos kameros.
Sovietmečio penkmečių planus – gamybos, derli