Su menininke Aiste Gurevičiūte kalbamės apniukusią dieną. „Taip norisi saulės… – prasitaria ji. – Tuomet kur kas smagiau kurti, atsiranda įkvėpimas.“ Vis dėlto įkvėpimo nelaukia – pati kuria darbinę nuotaiką. Varto kitų menininkų darbus, gamtos fotografijas, tyrinėja žmonių portretus ir taip pamažu į jaukų butuką netoli bohemiškojo Užupio išsikviečia mūzas.