Lietuva – tai šalis, kur saulė negaili šilumos ir žalias pievas pavasarį išmargina gležnomis pienių galvelėmis. Tarsi pati saulė nusileidžia ant žalių klonių ir kalvų – geltonuoja ir žaliuoja Lietuvos kraštovaizdis. Beržai, tie siūbuonėliai, savo baltus liemenis išpustę oriai stovi pamiškėse, ir tik lekia vaizdas pro važiuojančio automobilio langus, o žvilgsnis vis grįžta atgal. Koks grožis, kokia ramybė. Ir prie išsišakojusio ąžuolo norisi stabtelėti, gal net prisėsti, į debesis pažiūrėti. Bet kur tau! Ar įmanoma matyti debesis pro tokį vešlų vainiką? Tai tik keli potėpiai vaizduotėje piešiant Lietuvos kraštovaizdį. O jeigu dar pasakysiu, kad poetų eilėmis išsilieja lyriniai žodžiai ir juos erdvėje pagauna muzikos akordai? Tiek daug šviesos ir spalvų yra čia, mūsų Lietuvoje.
