„Pirmą kartą pajutau, kad nebebus taip, kaip buvo, kai po rinkimų rugpjūtį pamačiau eilę žmonių, atiduodančių savo parašus už Svetlaną Tichanovskają. Toji eilė tęsėsi kilometrus, ėjau palei ją ir mačiau žmonių akis – jos viską pasakė. Pas mus Baltarusijoje gali daryti ką nori – rašyti laiškus, rinkti parašus – viskas kaip į vakuumą, beorę erdvę – šauki ir net savęs negirdi. Kaip nebyliajame kine, kaip absurdo teatre“, – sako vienas iš dabar Lietuvos rusų dramos teatre kuriamo projekto – dokumentinės dramos „Kvėpuojame drauge“ aktorių, taip ir neišdrįsęs viešumoje pasakyti savo pavardės ir parodyti savo veido.