XVIII. Po keliolika kartų per dieną pro mūsų gultus praeina Tėvas. Anot visažinio panevėžiečio, jis yra vienuolis, tik nežinia, ar kunigas, ar tik broliukas, neaišku, kokiam ordinui priklauso – bernardinams, pranciškonams, kapucinams, karmelitams ar jėzuitams. Tėvas atlašus, tiesus kaip žvakė, spindintis kaip monstrancija. Nuo buro bendruomenės narių skiriasi nepalaužiama ramybe. Sunku nuspėti, ar šis bruožas įgimtas, ar tik sąmoningai išpuoselėtas, išaugintas, kaip koks retas augalas. Gilios, ramios akys, nieko nesmerkiantis, neįžeidžiantis žvilgsnis, aiški,

Spragtelėjo Naujieji metai. Visai neseniai sakydavom „praūžė“, o šįsyk jie tiesiog spragtelėjo, nelyginant spustelėjus klavišą, pasikeitė skirtukas, žymintis tą pačią įvykių eigą. Kambaryje papuošta eglė šiandien kažkodėl atrodo kaip vargšas nukankintas medelis, o ne širdį džiuginanti puošmena. Nurinkdama eglutės žaisliukus Diena atsiduso ir nepajuto atsisėdusi, rankoje laikydama „zuikienę“. Mintimis nuklydo į savo ankstyvą vaikystę, kai į siaurutį jų buto koridorių, visas snieguotas, įžengė tėtė, su importinių eglutės žaislų dėže ranko

Kalbinti Gintautą Dabrišių mieste, šiuo atveju – Kaune, nes šis didmiestis artimiausias nuo jo kaimo, tai pasmerkti kalbėjimą nesėkmei. Kas tik nors kiek pažįsta Dabrišių, žino, kad jis – kaimo, gamtos, bičių, žemės, debesų patikėtinis, poetas. Kur pradingsta diena? Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius kasmet įteikiamą „Vieno lito“ literatūros premiją šįmet dar pavadino ir bičiuliška. Galbūt todėl, kad praėjusių metų geriausios knygos laurus pelnė Gintauto Dabrišiaus poezijos knyga „Joju vienas“, nes Dabrišius (taip, būtent pavarde, dažni

Maniau, kad numirsiu. Čia ir dabar. Tačiau sustingusi nuo miego ranka nuspaudė tą nelemtą žadintuvo mygtuką... Diena, kaip visada, buvo ne tokia, kokios tikiuosi kiekvieną rytą jau nuo tada. kai pradėjau atsiminti savo gyvenimo įvykius. Kasdieniškai sumurkė Pelė, visą naktį gulėjusi ant kapo šaltumo mano kojų ir dabar norinti būti išleidžiama į „pirmadienišką" kiemą. Apsivilkau savo aštriai šiltą megztinį, kad dar labiau nesušalčiau, nors tai nebeįmanoma, kambaryje buvo vos keli laipsniai, ir nereikia stebėtis – ruduo, o langas atviras. Jį palikau nakčia