Sirvėtos regioniniame parke (Švenčionių raj. – aut. past.) įžiebiami deglai. „Šis atributas yra atsiradęs tarsi savaime“, – LNK žurnalistei sakė Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos vyresnysis specialistas Marius Semaška.
Jau visai netrukus ne tik puošime mums brangių išėjusiųjų kapus, bet ir mintimis sugrįšime pas tuos, kurie paliko neišdildomus pėdsakus atmintyje ir širdyje. Šio sekmadienio TV3 laidos „Pasaulis pagal moteris“ svečias bioenergetikas Vladimiras Azanovas praskleis šydą, dengiantį mirties paslaptis ir papasakos apie tai, koks gi yra gyvenimas po mirties.
Aktorės Neringa Varnelytė ir Vitalija Mockevičiūtė, pažįstamos iš vaidmenų Jaunimo ir Lietuvos nacionalinio teatro scenose bei "Dviračio žinių", prisistato nauju amplua. Populiariosios aktorės nusprendė pažerti Lietuvos folkloro perlų spektakliuose "Kas apsakys tas dzūkų linksmybes?" ir "Apie vėles, žemėj klajojančias".
„Lietuviai puikiai žinojo, ką daryti: kai ateidavo į kapelius, pamaitindavo vėleles, patys valgydami ir šlakelį midaus nuliedami. Tai tas pats pamaitinimas mintimis, žvakės liepsna, pačiais gražiausiais jausmais ir, žinoma, galimybė išsakyti savo bėdas, vargus ir pagalbos paprašyti“, – primena ji.
Vėlinių dieną tikimasi malonaus vėjelio – pasak tautosakos, vėlėms judėti padeda vėjas, kurį reiktų laikyti Vėlinių sąjungininku, gamtos mums siunčiamu pritarimo ženklu.
Tūkstantmečius skaičiuojančios pomirtinio gyvenimo sampratos šiandien smarkiai pakitusios. Jei senoji lietuvių kultūra buvo stipriai orientuota į mirtį, dabar, slopstant tikėjimui, pomirtiniu gyvenimu jau apskritai abejojama.
Tuo metu santykiai su mirusiųjų pasauliu apsiriboja kone vien tik IX a. pabaigoje atsiradusia kapų puošyba žvakutėmis, ar pokariu – puošyba gėlėmis.
Kokios pomirtinio gyvenimo sampratos ir mirusiųjų pagerbimo papročiai seniai išnyko ir kokios tų papročių formos išliko iki šių dienų? Kokie archaiškiausi pomirtinio žmogaus likimo į