Finansinė atskirtis tarp savivaldybių nepaliauja augti. Tai rodo per praėjusius metus padidėjęs atotrūkis tarp pagrindinių namų ūkių ekonominių rodiklių – vidutinio darbo užmokesčio, senatvės pensijos, nedarbo ir pradelstų mokėjimų, konstatuoja „Swedbank“ Asmeninių finansų institutas, trečius metus iš eilės atlikęs savivaldybių lyginamąją analizę.

„Savivaldybėse, kuriose vyrauja izoliuotos kaimiškos vietovės ir gyvena daugiau vyresnio amžiaus gyventojų ir bedarbių, dauguma namų ūkių ekonominių rodiklių tolsta nuo didžiųjų šalies miestų savivaldybių, kuriose pernai buvo juntamas ekonominis atsigavimas. Tokia besitęsianti situacija atsiliekančias savivaldybes vers ieškoti savo stipriųjų pusių, kurios užtikrintų aukštesnę gyvenimo kokybę vietos gyventojams“, – sako „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje Odeta Bložienė.

Mažiausi atlyginimai – Šalčininkų r.

Vidutinis darbo užmokestis, lyginant 2012 m. ir 2011 m. III ketvirčius, Lietuvoje išaugo 2.4 proc. Labiausiai vidutinis atlyginimas augo Panevėžio r. (6.6 proc.), Kauno r. (5.2 proc.) ir Kretingos (5.1 proc.) savivaldybėse. Tačiau nepaisant bendro šalies ūkio augimo, 15-oje savivaldybių vidutinis darbo užmokestis smuko. Ryškiausias neigiamas pokytis užfiksuotas Pagėgių ir Ignalinos savivaldybėse – čia vidutinis atlyginimas sumažėjo atitinkamai 5.5 ir 4.5 proc.

Kaip ir praėjusiais metais, didžiausią vidutinį atlyginimą – 1931 litų „į rankas“ – gavo vilniečiai. Tuo tarpu mažiausiai uždirbo Šalčininkų r. savivaldybės gyventojai, kurių vidutinis darbo užmokestis 2012 m. III ketv. vos viršijo 1200 Lt. Nors skirtumas tarp didžiausiais ir mažiausiais vidutiniais darbo užmokesčiais pasižyminčių savivaldybių išliko beveik toks pats – 711 litų/mėn. – net keturiasdešimt penkiose šalies savivaldybėse vidutinio darbo užmokesčio atotrūkis, palyginus su Vilniaus gyventojais, per metus išaugo.

O. Bložienės pastebėjimu, didžiausi vidutiniai darbo užmokesčiai išlieka miestuose, kuriuose gyvena daugiausia aukštos kvalifikacijos darbuotojų – Vilniuje, Klaipėdoje – ar įsikūrę visos šalies ūkiui reikšmingi objektai – Visagine, Elektrėnuose, Mažeikiuose, Jonavoje.

„Tačiau ilguoju laikotarpiu dėl didelės darbo jėgos konkurencijos šios savivaldybės nėra pirmose gretose pagal vidutinio darbo užmokesčio augimą. Pavyzdžiui, lyginant 2007 ir 2011 m. Statistikos departamento duomenis, matyti, kad per šį laikotarpį vidutinis darbo užmokestis Vilniuje išaugo 17 proc., Klaipėdoje – 19 proc., tačiau tai buvo tik 46 ir 39 pozicijos bendrame 60 savivaldybių sąraše. Tuo tarpu Kazlų Rūdoje ir Trakų r. savivaldybėse augimas minimu laikotarpiu siekė beveik po 40 proc.“, – sako ekspertė.

Praėjusiais metais augo ne tik vidutinis darbo užmokestis, bet ir senatvės pensijos, kurios buvo sugrąžintos į priešrecesinį lygį. Visose savivaldybėse vidutinė senatvės pensija per metus išaugo vidutiniškai 55 litų/mėn. Labiausiai pokyčius pajuto didmiesčių, Neringos ir Visagino savivaldybių pensinio amžiaus gyventojai, mažiausiai – Pagėgių, Ignalinos, Šilalės, Alytaus r., Kalvarijos savivaldybių senjorai.

Įsiskolinimai pranoksta pajamų augimą

Sparčiau nei vidutinis darbo užmokestis ir senatvės pensijos praėjusias metais augo pradelsti mokėjimai. Šių metų pradžioje nebuvo nė vienos savivaldybės, kurioje vidutinis pradelstas mokėjimas būtų mažesnis nei vidutinis jos gyventojų darbo užmokestis. Didžiausias sumas įsiskolinę yra kurortų ir didmiesčių gyventojai.

Daugiausiai pradelstų mokėjimų, kaip ir ankstesniais metais, užfiksuota Kalvarijos savivaldybėje. Čia kas trečiam gyventojui tenka po pradelstą mokėjimą. Mažiausiai – Šilalės, Skuodo ir Kelmės rajonų savivaldybėse, atitinkamai – 75, 77 ir 79 pradelstų mokėjimų atvejai 1000 gyventojų.

„Lyginant skirtingų savivaldybių pradelstus mokėjimus, matyti, kad įsiskolinimų pasiskirstymas šalyje yra labai netolygus. Tam įtakos turi daugybė veiksnių – darbo užmokesčio dydis, verslo objektų skaičius, nedarbas tam tikroje vietovėje. Grėsmingiausia situacija yra prastesniais rodikliais pasižyminčiose savivaldybėse, tokiose kaip Kalvarijos. Čia darbo užmokestis yra vienas mažiausių šalyje, o bedarbių dalis nuo darbingo amžiaus gyventojų per metus išaugo beveik 3 proc. punktais ir daugiau nei 6 proc. punktais viršijo šalies vidurkį“, – teigia „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė.

Nedarbo rodikliai koreguoja emigrantų srautus

Kaip nevienodai praėjusiais metais skirtingose savivaldybėse keitėsi darbo užmokestis ir pradelstų mokėjimų statistika, taip skiriasi ir nedarbo tendencijos. 42 šalies savivaldybėse darbo biržoje registruotų bedarbių ir darbingų savivaldybės gyventojų santykis išaugo, o dviženkliu šio rodiklio dydžiu išsiskiria net 46 savivaldybės. Sparčiausiai bedarbių daugėjo Visagino ir Kazlų Rūdos savivaldybėse (po 4 procentinius punktus), o didžiausias darbo ieškančiųjų skaičius buvo Ignalinos (20,2 proc.), Alytaus r. (19,1 proc.) ir Zarasų (18,4 proc.) savivaldybėse. Tuo tarpu geriausiai su nedarbu kovojo Kaišiadorių ir Vilniaus r. savivaldybės.

Nedarbui po truputį mažėjant, pastebima ir daugiau teigiamų tendencijų – tirpsta emigruojančiųjų srautai. 2011-aisiais, lyginant su 2010 m., emigrantų skaičius sumažėjo daugiau nei trečdaliu. Išvykstančiųjų skaičius, tenkantis 1000 gyventojų, augo tik trijose savivaldybėse. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Alytaus miesto ir rajono savivaldybėse bei Jurbarko rajone į kitą šalį gyventi ir dirbti išvyko beveik perpus mažiau gyventojų.

Kartu padidėjo skaičius gyventojų, kurie ryžtasi grįžti į tėvynę. Lyginant 2011 ir 2010 m. duomenis, imigrantų skaičius Lietuvoje išaugo dvigubai. „Žinoma, nėra galimybės atskirti kitų šalių piliečių ir grįžtančių tėvynainių, tačiau faktas, jog sutampa savivaldybės, iš kurių daugiausiai išvykstama ir į kurias daugiausiai “imigruojama„ leidžia daryti prielaidą, jog daugiausiai tai – grįžtantys lietuviai. Be to, svetimšaliai, ko gero, pirmiausiai rinktųsi šalies didmiesčius ar bent mažiau kaimiškas vietoves nei Akmenės, Šilutės ar Mažeikių rajonų savivaldybės. Šios savivaldybės tarp tų, kuriose 1000 gyventojų tenka daugiausia imigrantų “, – pažymi O. Bložienė.