Meniškus gėlynus kurti sugeba toli gražu ne kiekvienas lietuvis, sako 15 metų daugiamečių gėlių prekyba besiverčianti ūkininkų šeima. Pasak gėlininkų, žmonės, spaudoje pamatę kerinčių egzotiškų augalų nuotraukų, už juos pasirengę pakloti didžiules pinigų sumas, o perspėjimų, kad jie lietuviškam klimatui netinka, nenori girdėti.

Portalas kalbasi su patyrusiais gėlininkais apie naujų rūšių išvedimą, gėlių madas ir dažniausiai pasitaikančias gėlių augintojų klaidas.

Egzotiškos gėlės dažnai nuvilia

Viktorijos ir Kęstučio Vyšniauskų 60-ies arų daugiametėmis gėlėmis apsodintas sklypas netoli Raseinių esantį Gabšių kaimą puošia jau 15 metų. Tiesa, tiek laiko šeima gėlėmis prekiauja, o jas kolekcionuoti pradėjo gerokai anksčiau. Per šitiek metų žemės ūkio mokslus baigę sutuoktiniai spėjo išmėginti daugiau nei 10 tūkst. augalų rūšių. Šiuo metu klientams jie siūlo kiek daugiau nei tūkstantį.

Nuo ryto iki vakaro gėlių lauke triūsiantys gėlininkai sako, labai daug atsivežtų rūšių greitai atkrenta, kadangi jos nėra atsparios mūsų klimatui ar ligoms. Pasak Kęstučio, Lietuvos klimatas nėra prastas gėlių auginimui, tačiau kiekvieną naujai atvežtą rūšį prieš parduodant reikia išmėginti. Vien šį pavasarį juodu atsivežė daugiau nei 1200 Lietuvoje nematytų gėlių rūšių.

„Bandymams imame beveik visas gėles iš eilės. Daug nesirenkame. Keletą metų stebime, kaip ta rūšis augs Lietuvoje. Visi augalai testuojami atvirame lauke, o žiemą jie nedengiami. Pas mus nėra nei vieno šiltnamio. Ir jei rūšis pateisina lūkesčius, teikiame ją rinkai“, - atskleidžia Kęstutis.
Tačiau jo žmona Viktorija priduria, kad ne visi paiso gėlininkų rekomendacijų ir dažnai žmonės, spaudoje pamatę gražių egzotiškų augalų nuotraukų, siekia bet kokia kaina juos turėti savo kieme. Pašnekovė sako, kad entuziastingai nusiteikusį žmogų atkalbėti sunku. Geriausia pamoka būna tuomet, kai augalas, už kurį labai brangiai sumokėta, neatlaiko pirmosios žiemos.

Gėlių tręšimas daugeliui neįkandamas

Nepatyrę gėlininkai daro ir kitokių klaidų. Didžiausia iš jų, kai gėlės, kurios mėgsta saulę, sodinamos pavėsyje, o tos, kurios daug geriau augtų pavėsyje, – saulėje. Taip pat dažnai pasitaiko atvejų, kai gėlės pasodinamos į joms netinkantį dirvožemį. Viktorija sako, kad šių klaidų būtų galima išvengti, jei perkantieji gėles gerai įsiklausytų į pardavėjų rekomendacijas.

Jos teigimu, gėlių mėgėjai iki šiol nepasimoko ir pertręšia gėlynus. Moteris pataria, kad daugiamečių gėlių tręšti praktiškai nereikia.

„Jeigu daržo žemė pakankamai humusinga, gėlių išvis tręšti nereikia. Žmonės pertręšia, o paskui atvažiavę piktinasi, kad nors mes sakėme, jog augalas sieks 40 cm, jis užaugo iki metro. Pertręšti augalai taip pat prasčiau žiemoja. Be to, būna ir taip, kad lapai didžiuliai, o žiedų nėra. Daugiametėms gėlėms trąšų reikia labai mažai. Mes patys nei mėšlo, nei komposto nenaudojame. Kai kurioms gėlėms jis gali patikti, o kai kurioms - netgi pakenkti.“

Su kurmiais geriau nekovoti

Kiek laiko gėlių galima nelaistyti? Pašnekovai sako, kad gėlynų savininkai, nesiryžtantys ilgesniam laikui išvažiuoti atostogauti vien dėl to, kad bijo palikti nelaistytas gėles, labai klysta. Jų žodžiais tariant, dauguma daugiamečių gėlių yra atsparios karščiui joms nenutiks nieko blogo, net jei mėnesį negaus vandens.

Vyšniauskų ūkio gėlės vandeniu pernelyg nelepinamos. Kęstutis sako, kad per karščius jų kūdroje ne visuomet užtenka vandens, todėl augalai dažnai būna nepaliejami. Tačiau dėl to gali nukentėti tik dalies gėlių dekoratyvumas.

Gėlininkai pataria, kad vidurdienį, kai saulė spigina stipriausiai, gėlių laistyti nerekomenduojama. Geriausia tai atidėti vakarui. Tuomet augalui nebus pakenkta, be to darbas nenueis perniek, kadangi vanduo ilgiau neišgaruos.

Paklausti, kaip kovoti su kurmiais, juodu šypsodamiesi sako, kad geriausia gėlininkams juos palikti ramybėje. Viktorija tikina, kad tokiu būdu iš dviejų blogybių pasirenkama mažesnė.

„Yra toks kenkėjas kurklys. Kurmiai mėgsta kurklius, todėl mes toleruojame kurmius, kad neatsirastų kurklių. Jie yra didesnė blogybė. Kurmis tik išjudina žemę, o kurklys sugraužia augalo šaknis. Ne vienas išnaikina kurmius, o paskui nežino, ką daryti su kurkliais. Kurmiarausius aptvarkai ir palieki ramybėje. O apskritai kurmiai irgi nori gyventi. Čia mes veržiamės į jų stichiją“, - aiškina gėlininkė.

Kokios gėlės šiemet populiariausios?

Lietuvoje gali augti ne visi pietinių kraštų augalai, tačiau nereikia manyti, kad lietuviškuose gėlynuose egzotikai vietos nėra. Ganėtinai atšiaurias mūsų regionui būdingas žiemas gali pernešti netgi kaktusai. Pašnekovai yra juos pamėgę ir gausiai puošia savo sodą.

„Pirmoji opuncija atkeliavo iš Rusijos. Išbandžiau 50 rūšių ir formų. Iš jų pasilikau 20, kurios puikiausiai gali augti Lietuvoje. Be to, ir žiedai jų būna didžiuliai. Pasitaiko paradoksalių situacijų: iššąla čiobreliai, o kaktusai - niekada. Kai prieš 10 metų pradėjome jais prekiauti, niekas netikėjo, kad jie gali išžiemoti. O dabar žmonės kasmet jais vis labiau domisi“, - įsitvirtinusia rūšimi džiaugiasi K. Vyšniauskas.

Juodu pastebi, kad skoningai gyvenamąją vietą apsodinti gėlėmis sugeba ne kiekvienas lietuvis. „Yra visko. Kai kas turi labai išlavintą skonį, o kai kas... Ne visada gėlynai būna skoningi. Visų skoniai skirtingi. Kiti mėgsta tokias gėles, kurios niekam nepatinka. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmogui reikia visiškai nedekoratyvios gėlės. Užsimano, o tu rodyk gražiausias – netinka“, - šypsosi Viktorija.

Kęstutis prasitaria, kad gėlininkystėje, kaip ir kitose srityse, egzistuoja mados. Nors jau daug metų neblėsta lelijų, vilkdalgių, viendienių populiarumas, šiemet, pašnekovo teigimu, itin patrauklūs aukštesni žydintys augalai. O Viktorija pastebi, kad populiarumą atgauna močiučių darželio augalai, kuriuos jaunoji karta kurį laiką buvo užmiršusi.

Išvestos veislės – gėlininkystės ūkio pasididžiavimas

Kęstutis pastebi, kad gėlininkystės ūkio apyvarta palengva auga. Tai jis sieja su tuo, kad žmonės vis daugiau dėmesio skiria savo aplinkos puoselėjimui.

„Lietuvoje yra daug nesutvarkytų sodybų. Net Lenkijoje žmonės gražinasi labiau. Tačiau kasmet žmonės tam skiria vis daugiau dėmesio. O kai pradėjome verslą, dar mažiau žmonės tvarkėsi. Tuomet buvo įprasta, kad pasėjama veja ir pasodinami spygliuočiai. O dabar jau daugumai reikia ir gėlių“, - permainas atskleidžia pašnekovas.

Kaip bebūtų keista, kai dauguma verslininkų per ekonominę krizę vos sudūrė galą su galu, gėlėmis prekiaujanti šeima teigia sunkmečio nepajutusi. Kęstutis mano, kad krizės metu gėlininkus gelbėjo namuose dėl sumažėjusių finansinių galimybių likusios moterys, kurios depresijos nuotaiką bandė išsklaidyti prižiūrėdamos dekoratyvius augalus.

Vyšniauskų ūkyje klestinčios gėlių rūšys – ne tik atsivežtos. Be kitų veiklų, jie užsiima ir selekcija. Kęstutis labiau domisi bijūnų ir viendienių naujų rūšių išvedimu, o Viktorija visą dėmesį skiria lelijoms. Juodu jau išvedė daugybę naujų rūšių, tačiau klientams siūlomos ne visos: per keletą metų trunkantį testavimą dažnai paaiškėja, kad jos platinimui netinkamos. 

„Susirgau lelijų kryžminimo liga. Esu išvedusi labai daug rūšių, tačiau tikslaus skaičiaus įvardinti negaliu – neskaičiavau. Apskritai galima išvesti tūkstančius rūšių, bet aš stengiuosi išvesti ypatingas, kurios neturėtų analogų. Kol nutariu jas parduoti, daug metų tikrinu jų atsparumą. Iš tikrųjų reikia daug žinių ir kantrybės. Tai ilgas ir sunkus darbas. Skauda širdį, kai dalį išvestų lelijų reikia tiesiog sudeginti. Jų lieka palyginti nedaug“, - pasakoja moteris.

Ūkio nepalieka net trumpam

Gėlių ūkyje sutuoktiniams darbo niekuomet netrūksta. Darbai, prasidedantys ankstyvą pavasarį ir pasibaigsiantys tik rudeniui persiritus į antrą pusę, neleidžia Viktorijai ir Kęstučiui ilgam išvažiuoti.

Tiesa, palikti vienų namų jie negali dar ir dėl kitos priežasties. Į jų namų duris nuolatos beldžiasi klientai, o vasarą prekyba būna intensyvi, kadangi tuomet daug žmonių gėles renkasi norėdami pamatyti, kaip jos žydi. Todėl atostogas vasarą jiems teko pamiršti.

Tačiau dėl to šeima pernelyg nesikremta. Poilsiautojų rojumi tapęs Palangos paplūdimys jųdviejų netraukia, o jėgos atgaunamos rudeninėse kelionėse šiltuosiuose kraštuose.

„Vasarą išvažiuoti mums sudėtinga. Kęstutis mėgsta grybauti, todėl jį išleidžiu. O aš tuo metu turiu likti namuose. Į pajūrį nevažiuojame. Visiškai netraukia. Neatsimenu, kada buvome Palangoje. Ten tik nuovargis – labai daug žmonių. Šiltuosiuose kraštuose atostogaujame“, - atskleidžia Viktorija.