Daugelis mėgsta gėrėtis medžiais, išsiskiriančiais savo grožiu ar ilgaamžiškumu, todėl šiandien ypatingai rūpinamasi naujų želdinių įveisimu ir jų išsaugojimu Lietuvos miestuose, gyvenvietėse, sodybose. Dabar, artėjant pavasariui, pats laikas pagalvoti: kuo gražinsime savo aplinką? Tai, be abejo, lemia ir estetinė augalo pusė, ir jo panaudojimo ypatybės.  
Pavyzdžiui, gyvenamajai ar darbo aplinkai apsaugoti nuo pašalinio triukšmo geriausiai tinka pušys, eglės, lapuočių krūmai, lapuočiai medžiai. Užterštam orui ypač atsparūs kanadinis topolis, amerikinis klevas, baltoji akacija, siauralapis žilakrūmis, blizgantysis kaulenis, paprastasis raugerškis, alyva, dygioji eglė, paprastasis sausmedis, sedula, putinas, šermukšniai.

Gerokai jautresni išmetamoms dujoms ir dūmams yra eglė, kėnis, liepa, uosis, beržas, šermukšnis, kaštonas, todėl jie sodintini ten, kur oras švaresnis. Fitoncidinėmis savybėmis pasižymi paprastasis kadagys, kazokinis kadagis, pušis, paprastoji eglė, ieva, tuja, baltoji akacija, paprastasis raugerškis, svyruoklinis gluosnis, smulkialapė liepa.

Daug kur galima tokius želdinius ir paįvairinti, įrengiant gėlynus, aukurus ir pan. ...Prabėgus keliems dešimtmečiams - savaime pajusime tos vietas trauką, pajusime meilę tai žemei, kur ošia mūsų pasodinti medžiai, nors ten ir nieko jau nebebus likę... Tad pagalvokime, ką sodinti jau dabar. Juk tai bus mūsų alkai.

Sodo medžiai: svarbiausia - nepadauginti

Ar gali būti kas nors gražiau nei sodų žydėjimas ar medžių lapų šnarėjimas? Mūsų laikais požiūris į sodą jau truputį pasikeitęs, daugelis į jį žiūri, kaip į vaisių teikėją. Tačiau niekas negali pakeisti sodo medžio. Ne vienas mūsų, auginantis nors keletą medžių, patiria nenusakomą jausmą, perėjęs basas per savo sodą... Tad pasitarkime, kiek tų medžių sodinti?

Svarbiausia – neprisodinti jų pernelyg daug. Trijų – keturių asmenų šeimai visiškai pakanka auginti 1–2 vasarines (vieną jų – alyvinę), 1–2 rudenines (vieną jų–antaninę) ir 2–3 žiemines obuolių veisles. Juo labiau nereikia padauginti kriaušių, nes jų vaisiai subręsta vienu metu ir didelė dalis gali likti nepanaudota.

Praktiškai pakanka vienos, galima dvi. Taip pat vertėtų auginti bent po tris vyšnias ir slyvas. Taip pat sodą labai papuoštų šermukšnis, pora lazdyno krūmų. Tik turintys gausesnę šeimyną ar mėgstantis eksperimentuoti, gali surizikuoti auginti daugiau medžių.
Sodo medžių parinkimas – tai sritis, kur bendrų rekomendacijų negali būti. Kiekvienu atveju veisles gali padėti parinkti specialistai, atsižvelgę į geografinę vietą, į dirvožemio sudėtį ir drėgnumą, į reljefą ir dar daug kitų faktorių, o esant vietos, geriau juos sodinti rečiau, kad medžio šaknys gautų daugiau maisto medžiagų, laja – daugiau saulės.

VYŠNIA

Vienas, populiariausių ir turintis paslaptingų savybių sodybos medis yra vyšnia. Daugelis vyresniųjų dar prisimena, kaip šulinių kasėjai, prieš pradėdami kasti šulinį, vaikščiodavo su dvišaka vyšnios šakele ieškodami vandeningų gyslų. Tačiau ne vien dėl to jos auginamos soduose. Pirmiausia – dėl uogų, antra – tai labai dekoratyvus medis.

Vyšnia (Prunus) - tai erškėtinių augalų genties medis arba krūmas, su tamsiai pilka žieve, kuri kartais apatinėje dalyje susproginėja. Gentyje yra apie 150 rūšių, o genties lotyniškas pavadinimas cerasus kilęs nuo Mažojoje Azijoje esančio Kerasunto miesto. Manoma, kad būtent iš šio miesto vyšnia buvo atgabenta į Romą. 
Vyšnia auga daugelyje Šiaurės pusrutulio šalių. Lapai paprasti, žiedai susitelkę į skėčius arba kekes. Vainiklapiai balti, žydi gegužės mėn. pirmoje pusėje, prieš išsiskleidžiant lapams. Vyšnios medis atsparus sausroms, mėgsta kalkingas priesmėlio dirvas, išauga net iki 6 metrų aukščio, o jų laja plati. Dauginamos vyšnios šaknų atžalomis, skiepijimu ir žaliais auginiais. Yra išvesta daug veislių. Lietuvoje auga šios rūšys: Rūgščioji vyšnia, Trešnė, Smiltyninė kryklė, Krūminė kryklė, Japoninė kryklė, Kvapioji kryklė, Veltininė kryklė ir Paprastoji vyšnia. Labiausiai paplitusi - Paprastoji vyšnia.

Vyšnios derėti pradeda 3–4 metais. Vaisiai - sultingi tamsiai raudoni, rūgštoki kaulavaisiai, prinokstantys liepos mėnesį. Iš jų gaminami kompotai, sirupas, vynas, uogienė, o lapai naudojami rauginant ir marinuojant agurkus.

OBELIS

Obelis, pasak lietuvių mitologijos, yra gyvybės tiekėja, ji obelis gelbsti nuo mirties, žymi Naujuosius metus. Dėl to obelis nuo seno laikyta dar šventu medžiu. Kaip vaisingumo simbolis, ji buvo neatsiejama rūtų darželio dalis, todėl pasodinti ją prie namų buvo tokia pat pareiga, kaip ir ąžuolą, todėl visais laikais ji buvo Lietuvoje populiari. Kas šiandien Lietuvoje nemėgsta raudonskruosčio obuolio? Alyviniai, Antaniniai, Ananasiniai, Rudens dryžėtieji... O kur dar naujesnės veislės?

Obelis (Malus) – paplitusi šiaurinio pusrutulio vidutinių platumų juostoje. Tai - erškėtinių (Rosaceae) šeimos medžių genties medingas augalas. Obelų yra 54 rūšys, o veislių – per 10 tūkstančių. Manoma, kad šiuo metu kultivuojamos obelų veislės yra trijų veislių obelų, augusių Artimuosiuose Rytuose ir Balkanuose, palikuonys. Nėra žinoma, kur obelys pradėtos auginti pirmiausia, tačiau Aukso obuolys – nuo seno yra laikomas turto ir prabangos simboliu. Obuolius, be jokios abejonės, jau vartojo senovės Egipto gyventojai, kurie antrojo tūkstantmečio prieš mūsų erą viduryje vaisių sodus buvo užveisę Nilo deltoje. Pažymėtina, kad obelų veislę Api, kuri auginama ir šiandien, daugiau kaip prieš 2000 metų išvedė etruskai.
Europoje labiausiai paplitusi ir Lietuvoje savaime auga viena rūšis - miškinė (Malus sylvestris), dar auginama ankstyvoji. Dirvai obelys nereiklios, bet geriau auga sukultūrintoje dirvoje, kurioje gruntinis vanduo yra 2–3 m gylyje. Obelys užauga iki 10, o retsykiais ir net iki 20 metrų aukščio. Šiuo metu Lietuvoje žinome apie 1000, o vienu metu buvo auginta per 500 obelų veislių. Šiandien šis skaičius yra sumažėjęs iki kelių dešimčių veislių. Vaisius - obuolys, su 3-5 lizdais ir 2-3 sėklomis lizde. Prinokę obuoliai gali būti raudoni, geltoni, žalsvi ar skirtingų spalvų. Vaisiaus luobelė labai plona, minkštimas sultingas, be sukietėjusių ląstelių. Jis iš visų vaisių vartojamas dažniausiai. Vienų veislių obuoliai yra valgomi, kiti - dažniau vartojami kulinarijoje. Jie dedami į saldžius ir rūgščius patiekalus, juos galima džiovinti, iš obuolių spaudžiamos sultys, daromas sidras (obuolių vynas), jie dažnai naudojami pyragams ir kitiems kepiniams.

KRIAUŠĖ

Garbingą vietą tiek buityje, tiek tautosakoje užima kriaušė. Tai – taip pat erškėtingų šeimos sėklavaisinių augalų gentis, kurią romėnai vadino Pyrus. Savaime auga Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje. Gentyje yra apie 60 savaime augančių rūšių. Žinoma per 5 tūkst. kultūrinių kriaušių veislių, iš kurių apie 300 auginama ir Lietuvoje. Kaip sukultūrintas augalas kriaušės žinomos iš labai senų laikų, jas mini jau Homeras. Kriaušių buvo išvesta daugybė rūšių ir veislių - šiuo metu pasaulyje priskaičiuojama iki 5000 kriaušių rūšių ir veislių.

Kriaušės gerai auga ne per drėgnose derlingose priemolio dirvose ir išauga iki 15–20 m aukščio. Jų lapai paprasti, ištisiniai, žiedai sukrauti kekėse arba šluotelėse, vainiklapiai balti, kartais rožiniai, su ilgu nageliu. Derėjimo periodiškumas 2-3 metai. Aplinkos sąlygos (pavasario šalnos, aukštesnė temperatūra žydėjimo metu ir pan.) gali indukuoti kriaušių partenokarpijos reiškinį.

Lietuvoje savaime auga ir auginamos šios rūšys: Paprastoji kriaušė, Miškinė kriaušė ir Usūrinė kriaušė. Lietuvos miškuose augančios miškinės kriaušės vidutiniškai siekia 12 m aukščio ir 20 cm skersmens. Miškinės kriaušės greitai auga iki 50-60 metų. Šaknijasi gilia liemenine šaknimi ir plačiai šoninėmis. Liemens storgalys trumpas. Jaunos kriaušės nieko netrukdomos šakojasi beveik nuo pat žemės, bet paprastai apatinės šakos nugraužiamos, todėl suaugusios turi aukštus kamienus. Vainiko forma kinta pagal vaismedžio amžių. Atvirose vietose kriaušių lajos vešlios, plačios, storųjų šakų viršūnės nusvirusios. Jauni kriaušių ūgliai šiek tiek plaukuoti ir labai dygliuoti, senesnieji - be dyglių, lygūs, žvilgantys.

Trumpaūgliai dažnai stambesni už šakeles, iš kurių auga.

Miškinės kriaušės mediena labai vertinama rinkoje. Ji yra ypač vienalytė ir glaudi, neturi žvilgesio. Balana rožinės spalvos, centrinėje stiebo dalyje dažnai susidaro rausvas arba rusvas netikrasis branduolys, kurio spinduliai radialiniame pjūvyje kartais matyti kaip siauri tamsūs brūkšneliai. Tačiau neišdžiovinta kriaušės mediena - nepatvari.

Seniausia Lietuvoje yra Nemunaičio apylinkėje, Geisčiūnų kaime, netoli Nemunaičio - Alytaus kelio auganti kriaušė. Medis labai įspūdingas: išsišakojęs 5 m spinduliu, tankia laja, turi tarpusavyje suaugusių šakų. Spėjama, kad šiai kriaušei daugiau nei 200 metų. 1960 m. ši kriaušė paskelbta gamtos paminklu.

LAZDYNAS

Lazdynas nuo senų senovės yra vienas vertingiausių medžių žmogui, o pirmykštėje bendruomenėje tai buvo tiesiog medis - maitintojas. Iš ilgo plono ir lankstaus lazdyno stiebo žmonės gamindavo meškerę, kuria susigaudavo žuvį. Jis buvo nepakeičiamas gaminant lanką ir strėles, drožiant ietis, kuriais žmonės ne tik susimedžiodavo žėrį maistui, bet ir apsigindavo nuo priešo. Negalima pamiršti, kad ir žiemos alkį malšindavo rudenį surinkti nepaprastai maistingi lazdyno riešutai. Todėl nestebina tai, kad šis medis augo prie dažnos sodybos, buvo saugomas ir branginamas, įvairiausiais vardais vadinamas.

Jis buvo vadinamas ir riešutiniu lazdynu, ir lazda, ir lazdeniu, ir lazdų medžiu, ir riešutlazda, ir lazdų krūmais, ir dar kitaip. Lazdyno medis plačiai minimas tiek pasakose, tiek ir liaudies dainose, o jį saugoti buvo pavesta gerajai miško deivei - Lazdonai. Jai net buvo tam tikru metu laiku atnašaujamos aukos...

Šiandien lazdyną mes žinome kaip beržinių šeimos krūmų ir medžių genties atstovą, paplitusį Europos, Azijos ir šiaurės Amerikos žemynuose. Paprastai tai didelis krūmas rusvai pilka žieve su keletu stiebų ir išaugantis iki 10 m aukščio. Rečiau lazdynas išauga kaip medis. Žydi kovo - balandžio mėnesį prieš sprogstant lapams. Dažniausiai Lietuvoje augantis – paprastasis lazdynas, išauga iki 2–5 m, retsykiais iki 10 metrų aukščio. Be jo, Lietuvoje auga introdukuotasis turkinis lazdynas, kuris siekia iki 20 m aukščio.

Lazdynai auga lapuočių ir mišrių miškų trake, šlaituose, palaukėse, kirtimuose. Dėl to jie tinka šlaitams sustiprinti. Lazdynas yra dekoratyvus krūmas, todėl dažnai jį pamatysi parkuose ar sodybose. Čia sodinama raudonlapė, geltonlapė, karpytalapė formos. Yra išvesta įvairių kultūrinių formų ir veislių. Lazdyno vaisius - kietu sumedėjusiu kevalu riešutas, apgaubtas gvildo, išaugusio iš apyžiedžio. Kekėse paprastai būna po 2-6 riešutus, bet kartais jų būna ir po keliolika. Lazdyno riešutai - labai skanūs ir maistingi. Juose daug, iki 68 proc., riebalų, iki 16 proc. baltymų, o monosacharidų ir disacharudų apie 3,5 procento. Todėl riešutais minta nemaža dalis miško gyventojų, mėgsta juos ir žmonės. Tačiau prieš išsiruošdami riešutauti, nepamirškime, kad miške riešutus galima rinkti tik nuo rugpjūčio pabaigos.

Specifinę ūkinę reikšmę lazdynas turi ir šiandien. Riešutų aliejus vartojamas lakams ir dažams, iš jo medienos gaminami baldai, sportiniai lankai, dailininkai iš dega piešiamąją anglį, kuri, beje, naudojama ir parako gamyboje, o pjūvenos naudojamos actui gaminti, vynui valyti.

ŠERMUKŠNIS

Apie šermukšnio stebuklingas galias yra daug pasakojimų, šis medis apdainuotas ne tik lietuvių, bet ir kaimyninių tautų dainose. Nuo seno šermukšnio uogos vertinamos liaudies medicinoje, o, pasak senolių, su šermukšnine lazda galėdavai ir nuo paties nelabojo apsiginti. Taip pat sakoma, kad kieme augantis šermukšnis apsaugo namus nuo perkūnijos…

Šermukšnis (Sorbus) yra ir dekoratyvus, ir naudingas medis, todėl jį skirčiau prie sodo medžių, nors jis auga ir prie namų ir miške. Tai - erškėtinių šeimos augalų gentis. Šermukšniai auga miško trake, kirtimuose, pamiškėse arba gali būti sodinami kaip dekoratyviniai arba sodo medžiai, išauga iki 20 m aukščio.

Jų žievė lygi, pumpurai su plikais arba plaukuotais žvyneliais, lapai - plunksniški. Gentyje yra apie 200 rūšių, iš kurių Lietuvoje auga Paprastasis šermukšnis, Miltingasis šermukšnis ir Švedinis šermukšnis. Šermukšnis pavasarį žydi baltais žiedais, kurie sukrauti skėtiškose kekėse, žydi gegužės – birželio mėnesiais. Vaisiai raudoni arba oranžiniai obuolėliai - uogos, kurie subręsta rugsėjo – spalio mėnesiais, bet neretai šių uogų jau galima paskanauti ir rugpjūčio mėnesį.

Genties pavadinimas kilo iš lotyniško sorbere - siurbti, valgyti, nes vaisiai ir valgomi ir vartojami vynui gaminti tik jos rūgščios ir karčios. Po šalnų jos skanesnės. Skani ir vaistinga džiovintų šermukšnio uogų arbata. Vaistams naudojamos šio medžio uogos. Jose daug monosacharidų ir disacharidų, vitamino C iki 100 mg/proc., rutino, pektinų, karotino, vitamino E.

Šių uogų sultys geriamos skrandžio sulčių rūgštingumui didinti. Uogose yra pektinų, kurie mažina rūgimo procesus žarnyne. Pektinai reikalingi nutukusiems, nes jie stabdo angliavandenių rezorbavimąsi, dėl to organizmas gauna mažiau kalorijų. Augalo uogos vartojamos buityje, iš jų gaminamas sirupas, uogienė, žele, desertai. Vartojami maisto pramonėje, farmacijoje. Nenurinktas uogas žiemą lesa strazdai, sniegenos, dagiliai.
SLYVA

Nėra sodo Lietuvos kaime, kuriame nebūtų slyvų. Deja, kažkodėl jos paprastai sodinamos kur nors patvoryje ar šiaip nuošaliau. Sunku pasakyti, kodėl jos amžių bėgyje neįgijo populiarumo, tačiau porą medelių turėti savo sklype – tikrai verta. Juo labiau, kad jos ir vietos daug neužima.

Slyva (Prunus) – erškėtinių augalų gentis. Tai – nedideli medžiai arba krūmai paplitę šiaurės pusrutulyje, išaugantys iki 10 m aukščio. Gentyje yra apie 55 rūšys, žinoma apie 2000 veislių. Slyvų kilmės vieta - Sirija. Lietuvoje savaime auga tik Dygioji slyva, o introdukuotos dar penkios rūšys: Amerikinė, Kaukazo, Naminė, Juodoji ir Usūrinė slyvos. Slyvos mėgsta geras, sukultūrintas šiltesnes vidutinio sunkumo dirvas. Deja, ne visos slyvos vienodai pakelia Lietuvos šalčius ir tai trukdo jų didesniam išplitimui. Slyvų šaknų sistema pasiskirsto iki 1 m gylio. Dauginamos skiepijimu, kai kurios veislės – atžalomis.

Derėti slyva pradeda 4–6 metais ir vaisius mezga 15–30 metų. Slyvos vaisius - apvalus kaulavaisis su sultingu apyvaisiu ir minkšta odele. Nuo vieno medžio gaunama 15–30 kg vaisių. Slyvų vaisiai – labai vertingi, nes jų minkštimas turi daug organinių rūgščių, vitaminų B1, B2, C, K, PP, karotino ir kitų mineralinių medžiagų, todėl nuo seno vartojami liaudies medicinoje. Slyvos valgomos šviežios, džiovintos, verdamos uogienės, gaminami kompotai, spaudžiamos sultys, naudojama kepiniams, o kai kuriose šalyse iš slyvų varoma degtinė - slyvovica.

SVARAINIS

Paskutiniu metu populiarūs tapo labai panašūs į obuolių svarainių vaisiai. Tai - erškėtinių šeimos krūmas arba medis, užaugantis iki 5 m aukščio, labai senas kultūrinis augalas, žinomas jau daugiau negu 4000 metų.

Jo tėvyne laikoma Užkaukazė ir šalia jos esantys Turkija bei Iranas. Lietuvoje svarainiai auginami gana plačiai, tačiau jie turi trūkumą – sunkiai pakelia šaltas žiemas.

Lietuvoje auga dvi svarainio rūšys: japoniniai ir stambiažiedžiai. Svarainiai labai dekoratyvūs: kekėse sukrauti ryškūs jų žiedai išsiskleidžia pirmiau už lapus ir nepaprastai puošia aplinką. Svarainio stambūs geltonos spalvos panašūs į obuolius vaisiai yra labai naudingi. Švieži svarainio vaisiai valgomi retai, nes jie, nors ir labai gražūs, aromatingi, bet kieti ir labai rūgštūs. Tačiau šie obuoliukai be galo vertingi, nes turi labai daug vitamino C, organinių rūgščių, pektininių, rauginių bei mineralinių medžiagų - kalio, kalcio, magnio, fosforo, vario, geležies. Svarainio vaisių žievelėse yra eterinių aliejų, o sėklose - gleivių, riebiojo aliejaus, glikozidų, rauginių medžiagų ir krakmolo, lapuose yra rauginių medžiagų.

Svarainis nuo seno vartojamas liaudies medicinoje. Svarainio vaisių tyrės preparatai veido odai suteikia gaivumo, o jo sėklų gleivėmis sėkmingai gydomi nudegimai, nušalimai. Kadangi šiuose vaisiuose yra ir rūgšties, todėl jie, kaip ir kriaušės, skatina tulžies išsiskyrimą, todėl jie naudojami gydant kepenų ligas, organizmo valymui. Pas mus svarainio vaisiai bene plačiausiai naudojami kulinarijoje. Jie verdami arba kepami ir valgomi su mėsos patiekalais, vartojami kompotams, gaminant drebučius ir marmeladus.