Vienas didžiausių iš Japonijos kilusio kūrėjo projektų – Estijos nacionalinis muziejus, jungiantis kolektyvinius tautos prisiminimus su ateitimi. T.Tane su kolegomis nusprendė neignoruoti skaudžios Estijos okupacijos atminties ir sovietinį karinių lėktuvų pakilimo taką pavertė muziejaus dalimi.

T.Tane save vadina ateities archeologu. Jo darbuose itin daug dėmesio skiriamas žinutę ateities kartoms nešančiai vietos atminčiai. Daugiau nei dešimtmetį Paryžiuje gyvenantis architektas čia įkūrė savo architektų studiją „ATTA – Atelier Tsuyoshi Tane Architects“, žinomą dėl novatoriškų, bet tvarių projektų. Rugsėjį apsilankęs Kauno architektūros festivalyje „KAFe2022“, T.Tane pasidalijo savo požiūriu į vietos istoriją pasakojančią ateities architektūrą.

– Į Lietuvą atvykote Kauno architektūros festivalio „KAFe2022“, kuriame skaitėte pranešimą, proga. Šiemet festivalio tema –  atsinaujinimas, t. y. žvilgsnis į tvarią architektūrą ir apgalvotą urbanistinę plėtrą, nepamirštant harmonijos su gamta. Kokią jūs matote ateities architektūrą?

– Atsinaujinimas – labai plati tema, liečianti įvairius aspektus. Kalbant apie Japoniją, šią šalį dažnai supurto gamtos katastrofos: žemės drebėjimai, taifūnai, po kurių tenka atsinaujinti. Žvelgiant iš lietuviškos perspektyvos, jūsų šalis šiandien vis dar atsinaujina ir atsigauna po patirtų istorinių iššūkių. Lietuvai svarbu atkurti savo tapatybę po ilgų sovietinės priespaudos metų, o architektūra yra vienas iš būdų tai padaryti. Vis dėlto šiuolaikinė moderni visuomenė atsinaujinimą neretai mato kaip nuolatinį kažko naujo sukūrimą. Tačiau, jei norime iš tikrųjų palikti ženklą ateities kartoms, turime it archeologai atkasti vietos atmintį ir neleisti jai išnykti. Tai gali būti pasiekta transformuojant jau esamą pastatą arba judant link ilgaamžiškesnės, tvaresnės architektūros, kuri būsimoms kartoms neštų žinutę iš praeities. Apie tai kalbėjau ir festivalio metu.

– Kaip ir minėjote, jums architektūra yra daugiau nei kažko naujo sukūrimas. Su savo architektų komanda remiatės ateities archeologijos konceptu – vietos atminties panaudojimu projektuojant architektūrą ateities kartoms. Tad, jūsų nuomone, išties vertingai architektūrai neužtenka būti estetiškai ir patogiai? Ji turi sujungti praeitį su ateitimi?

– Pirmas didelis projektas, kuriuo pradėjau savo architekto karjerą, buvo Estijos nacionalinis muziejus. Šio pastato, stūksančio gilią istoriją turinčioje vietoje, projektavimas iš dalies nulėmė mano, kaip architekto, kryptį. Su kolegomis nusprendėme neignoruoti skausmingos sovietinės okupacijos istorijos, bet ją įprasminti. Taip gimė ne kartą kontroversišku vadintas projektas „Atminties laukas“. Muziejaus pastatą sujungėme su pokariu toje vietoje sovietų įrengtu, bet nebeveikiančiu lėktuvų pakilimo taku. Aukštyn išlenktas muziejaus stogas simbolizuoja šalies judėjimą pirmyn, sujungiant praeitį su ateitimi. Manau, kad visiškai naujas, vietos atminties neįprasminantis pastatas neturėtų tokio didelio poveikio.

Sprendimas: projektuodamas Estijos nacionalinį muziejų Ts.Tane sovietinį karinių lėktuvų pakilimo taką pavertė pastato dalimi./ Takuji Shimmura nuotr.

Mano požiūriui į ateities architektūrą įtaką padarė ir nuolatinis nekilnojamojo turto atnaujinimas gimtojoje Japonijoje. Įdomu tai, kad apie pusę visų namų čia nugriaunami praėjus vos 30–40 metų po jų statybos. Manoma, kad, praėjus tiek metų, jie tampa beverčiai ir ateina laikas statyti naujus namus. Jau gyvendamas Prancūzijoje, stebėjau ir 1970-aisiais įkurto socialinių būstų kvartalo griovimą. Nuolat stebint  architektūros naikinimą ir naujų pastatų statymą man iškilo nemažai klausimų apie ateitį. Mano nuomone, architektūra yra svarbus būdas ateities kartoms perduoti vietos atmintį. Šis tęstinumas yra be galo reikšmingas. Žinoma, tai nereiškia, kad nebegalima statyti nieko naujo, tačiau nauji pastatai turėtų būti artimi vietos identitetui.

– Kartu su kolegomis Danu Dorellu ir Lina Ghotmeh 2005 m. laimėjote konkursą projektuoti Tartu pakraštyje šiandien stovintį Estijos nacionalinį muziejų. Ši vieta estams yra labai jautri ir svarbi. Teritorijoje ne vieną šimtmetį stovėjo Raadi dvaro kompleksas, kuriame gyveno didikų Liphartų giminė, – tai didžiulis kultūrinis palikimas. Tarpukariu čia įsisteigė Estijos nacionalinis muziejus, tapęs itin svarbiu kultūriniu objektu visai tautai. Vis dėlto po Antrojo pasaulinio karo sovietai šią teritoriją pavertė didžiausiu Baltijos regiono kariniu oro uostu. Miestas buvo užvertas užsieniečiams, o muziejaus ekspozicija išblaškyta. Kaip kilo skausmingos sovietinės praeities neignoruojančio muziejaus pastato idėja? Ar nebuvo sudėtinga įsijausti į jums svetimą Estijos istorinį kontekstą ir suprasti šios vietos tikrąją reikšmę estams?

– Kai prieš septyniolika metų laimėjome konkursą, man buvo 26-eri. Sakyčiau, buvome gana jauni, kad galėtume drąsiai žvelgti į ateitį ir nebijoti netikėtų sprendimų. Žinoma, nesame estai, tad istorinio konteksto gerai nežinojome. Vis dėlto, besiruošdami konkursui, išsiaiškinome apie gilų randą, kurį būsimo muziejaus vietoje paliko okupacijos laikotarpis. Negalėjome to tiesiog ignoruoti, tad nutarėme  skaudžių išgyvenimų užmarštin neskandinti. Atvirkščiai – pasiūlėme suprojektuoti ateities architektūros pastatą, kuris neštų žinutę iš praeities. Tad buvęs sovietų karinio oro uosto lėktuvų pakilimo takas tapo muziejaus dalimi. Žinojome, kad toks sprendimas sulauks įvairių atgarsių. Išties, nemažai daliai visuomenės mūsų sumanymas pasirodė kontroversiškas, kai kurie tą sunkų laikotarpį išgyvenę žmonės norėjo tiesiog viską pamiršti. Vis dėlto konkurso komisijai ir Estijos nacionalinio muziejaus vadovybei mūsų idėja pasirodė verta būti įgyvendinta. Tačiau tai buvo tik pradžia. Muziejaus projektavimas ir statybos truko dešimtmetį – duris muziejus atvėrė tik 2016-aisiais. Per šį laikotarpį išgyvenome ir pasaulinę ekonominę krizę, tad visuomenėje būta svarstymų, ar tikrai reikia tokio didelio muziejaus. Vis dėlto galiausiai projektas buvo užbaigtas.

– Šiandien dirbate prie dar vieno svarbaus projekto – Tokijo imperatoriškojo viešbučio naujojo pastato, kuris bus atvertas 2036 m. Kaip pagarbos vietos atminčiai ir ateities archeologijos principus taikote šiame projekte?

– Projektas man išties labai svarbus, nes pats esu kilęs iš Tokijo, o imperatoriškasis viešbutis be galo reikšmingas mūsų šalies istorijai. Jis astatytas prieš 130 metų, kai Japonija atsivėrė pasauliui. Iki tol 265 metus truko sakoku periodas – kontroliuoti santykiai su užsienio šalimis, užsienio gyventojai negalėjo atvykti į Japoniją ar čia apsistoti, šalį palikti buvo draudžiama ir eiliniams Japonijos piliečiams. Tad, šaliai pagaliau atsivėrus, reikėjo prabangaus ir gerą įspūdį paliekančio viešbučio. Pirmąjį imperatoriškąjį viešbutį, duris atvėrusį 1890-aisiais, suprojektavo Yuzuru Watanabe. 1922 m. pastatas buvo suniokotas gaisro. Tada viešbučio savininkas projektuoti naują pastatą pakvietė vieną žymiausių to meto architektų amerikietį Franką Lloydą Wrightą. Šiame imperatoriškajame viešbutyje lankėsi daugybė visame pasaulyje garsių to meto žmonių, jis garsėjo savo architektūra ir prabanga. 1968 m. pastatą nuspręsta nugriauti, nes Antrojo pasaulinio karo metu jam buvo padaryta nemažai žalos. Vis dėlto jis nebuvo visiškai sunaikintas – centrinis vestibiulio sparnas išardytas ir vėliau atstatytas Meiji-mura muziejuje, kuriame eksponuojami istoriniai pastatai.

Trečiasis imperatoriškasis viešbutis buvo pastatytas aštuntojo dešimtmečio pradžioje, F.L.Wrighto viešbučio vietoje. Japonijos ekonomika šiuo laikotarpiu jau buvo atsigavusi, čia lankydavosi vis daugiau užsieniečių. Tad trečiasis viešbutis pastatytas jau didesnis, nenusileidžiantis savo prabanga. Projektuodamas naujausią imperatoriškojo viešbučio pastatą, noriu toliau tęsti tradicijas ir ateities kartoms perduoti viešbučio identitetą. Todėl atsižvelgiu į pradinę jo paskirtį – neseniai sienas atvėrusią Japoniją pristatyti svečiams iš užsienio. Svarbi ir viešbutyje vyraujanti įvairovė, jo daugiatautiškumas – juk čia lankydavosi ir tebesilanko svečių iš įvairiausių pasaulio šalių. Noriu, kad naujasis pastatas paveldėtų senojo viešbučio istoriją ir prabangą, kartu priimdamas modernaus pasaulio iššūkius. Kaip minėjote, naujasis pastatas duris atvers tik 2036-aisiais. Tad mąstau ir apie tai, kaip atrodys mūsų gyvenimas ateityje: kas mums bus svarbu, kokių pokyčių įvyks visuomenėje. Juk būtina ne tik viešbučiu pagerbti praeitį, bet ir pritaikyti jį ateičiai.

– Atvykęs į Lietuvą, nusileidote Vilniaus oro uoste. Stalinistinės architektūros uosto atvykimo terminalą šiandien raginama griauti kaip visuomenę skaldantį Rusijos minkštosios galios simbolį. Ką manote apie situaciją, kai architektūra ima kelti blogų istorinių asociacijų ir vien todėl tampa nebeestetiška? Reikėtų ją griauti ar saugoti?

– Išvydęs Vilniaus oro uostą, išties buvau labai nustebintas. Įdomu, ar tai ir buvo šio pastato pirminė funkcija? Terminalo architektūra man pasirodė kiek keistoka kaip oro uosto. Atsakant į jūsų klausimą, noriu prisiminti prancūzų architektės Anne Lacaton citatą: griovimas – tai smurtinis veiksmas. Daugeliu atveju mūsų visuomenė nori nepatogius pastatus nugriauti ir juos tiesiog užmiršti. Toks sprendimas yra patogesnis ir pigesnis, mus dažnai į priekį veda būtent ekonominiai sprendimai. Vis dėlto griovimas nebūtinai pakeis dabartį ir ateitį. Manau, kad Estijos nacionalinis muziejus yra puikus pavyzdys, kaip galima kūrybiškai pažiūrėti į skaudžią praeitį. Užuot nugriovus pastatą, yra būdų jį atnaujinti ir pažvelgti į jį kitomis akimis, netgi pamilti. Visada svarbu galvoti ne tik apie save, bet ir ateities kartas, kurioms norime perduoti svarbią žinutę, ir žmones, kurie gyveno praeityje. Jei pastatą tiesiog nugriausime, galime sunaikinti ir žinutę iš praeities. Žinoma, neteigiu, kad absoliučiai visus pastatus reikia palikti ir nieko negriauti. Tačiau svarbu išlaikyti vietos atmintį saugančius architektūrinius objektus, į juos pažvelgiant kūrybiškai. Prieš ką nors griaunant, visada reikia gerai pagalvoti, nes nugriauto pastato jau nebeatstatysime.

– Kalbant apie kūrybišką žvilgsnį į senus pastatus – 2020 m. šimtametį obuolių sidro daryklos sandėlį Japonijos Hirosakio mieste pavertėte šiuolaikinio meno muziejumi. Kaip naujasis muziejus atsižvelgia į vietos istoriją?

– Prieš 100 metų pastatytas, 20 metų nenaudotas, apleistas daryklos sandėlis virto šiuolaikinio meno muziejumi, kurį vietos gyventojai labai vertina. Buvęs sidro daryklos direktorius netgi pasakė: nors mano verslas nustojo gyvuoti, galbūt šis pastatas taps puikiu paveldu Hirosakio miesto ateities kartoms? Tad, atrodo, niekam nereikalingi pastatai, pasitelkus kūrybiškumą, gali atgimti iš naujo ir netgi tapti paveldu. Nedidelis Hirosakio miestas šalies vakaruose yra žinomas kaip didžiausias obuolių augintojų miestas šalyje. Tad čia būta nemažai sidro daryklų. Ši istorinė detalė atsispindi ir muziejaus išorėje. Stogas įgavo auksinę sidro spalvą panaudojus titaną ir pasitelkus specialią stogo dengimo techniką. Vietiniai gyventojai džiaugiasi naujuoju muziejumi, kuris juos skatina daugiau domėtis miesto istorija.

– Ar trumpos viešnagės Lietuvoje metu pavyko pasivaikščioti po Kauną? Koks, žvelgiant architekto žvilgsniu, jis jums pasirodė?

– Laiko neturėjau daug, bet jo užteko pirmajam įspūdžiui apie Kauną susidaryti. Aplankiau ir Vilnių. Man pasirodė įdomu, kad Vilniuje labai aiškiai jaučiama skirtis tarp naujamiesčio ir senamiesčio, o Kaune abi šios miesto dalys natūraliai susilieja. Apskritai, Kaunas man pasirodė labai vientisas miestas, kurio atskiros dalys puikiai integruojasi tarpusavyje. Čia dera skirtingų laikotarpių pastatai – tarpukario, sovietiniai ir modernūs. Kartu galima aiškiai matyti laiko juostą – kada kokie pastatai buvo pastatyti. Iš konteksto iškrito gal tik stiklinis pastatas netoli upės. Šiek tiek šokiravo ir tai, kad miesto viduryje stovi apleistas viešbutis. Pasidarė įdomu, kodėl jo nenugriovė, bet ir nebando kaip nors panaudoti.

– Projektavote Estijos nacionalinį muziejų. Tačiau ar teko daugiau domėtis kitų Baltijos šalių architektūra ir kultūra? Kokia ji jums pasirodė?

– Dešimtmetį buvau įsitraukęs į Estijai svarbaus pastato projektavimą. Tad vėliau man pasidarė įdomu pažinti ir kitas Baltijos šalis – vienas iš nedaugelio Europoje, kurių šiandienei kultūrai vis dar svarbus folkloras ir senoji mitologija. Be abejonės, visa tai atsispindi ir architektūroje. Trijų Baltijos šalių kultūra yra panaši, kita vertus, atkūrus nepriklausomybę, visos taip pat pasuko skirtingais keliais. Pavyzdžiui, Estija tapo tikra lyderė naujųjų technologijų srityje. Latvijoje lankiausi senokai, bet manęs neapleidžia jausmas, kad ši šalis vis dar kovoja su sovietiniu palikimu. Rugsėjį pirmąkart besilankant Lietuvoje man pasirodė, kad lietuviai – labai laimingi žmonės. Lankydamasis Vilniuje, sužinojau apie jūsų istorinius ryšius su Lenkija, pamačiau nuostabių baroko pastatų, žavinčių dekoro elementais. Kaunas nustebino gėlių gausa. Dar nemačiau miesto, kuriame būtų tiek daug gėlių, – jos tarsi neatsiejama jūsų gyvenimo dalis. Man taip pat patinka, kad lietuviai vis dar labai artimi su gamta. Viešnagės Lietuvoje metu sutikti vietiniai man netgi pasakojo, kad čia vis dar esama šamanų.

– Jau daugiau nei dešimt metų gyvenate Paryžiuje. Ką reiškia būti architektu Japonijoje ir Prancūzijoje? Jums artimesnis japonų ar prancūzų požiūris į architektūrą?

– Nežinau (juokiasi). Gimiau Japonijoje ir kalbu japoniškai, tačiau negalėčiau savęs pavadinti labai japonišku architektu. Nesu ir prancūziškas. Kaip jau supratote, mano paties ir mano įkurtoje studijoje dirbančių architektų požiūris į architektūrą yra šiek tiek archeologiškas. Mus labiausiai domina vietos atmintis, tad mūsų projektuotuose objektuose niekada nepamatysite tų pačių medžiagų ar formų. Estijos nacionalinis muziejus visa savo esybe skiriasi nuo šiuolaikinio meno muziejaus Hirosakyje. Šis muziejus yra visiškai kitoks nei Tokijo imperatoriškasis viešbutis, nors jie abu yra japoniškosios kultūros dalis. Vietos atmintis man yra svarbesnė už savitą architektūrinį stilių, tad visada ieškau geriausio būdo konkrečios vietos praeičiai atskleisti.