Nors šiuo metu gyvena Londone, vis dažniau užsimena, kad norėtų įsikurti Vilniuje, – jau pradėjo čia sukti savo lizdą, į kurį po ilgų viešnagių žymiausiuose pasaulio operos teatruose planuoja grįžti vis dažniau.

Dainininkas atvirai sako, kad kilusi pandemija muzikiniame pasaulyje atvėrė daug moralinių dalykų, o kartu privertė ir susimąstyti apie savo profesijos trapumą bei išmokti džiaugtis paprastais dalykais – galimybe dainuoti ir kurti.

Apie karantino atradimus ir praradimus, laisvai samdomo dainininko profesijos pranašumus ir trūkumus, prieškoncertinius ritualus ir kelius, vis atvedančius į Pažaislio muzikos festivalį, – pokalbis su tenoru E.Montvidu.

– Pažaislio muzikos festivalyje dainuojate kasmet. Kuo jis svarbus ir reikšmingas jūsų kūrybinėje biografijoje?

– Atlikėjo gyvenime taip jau susiklosto, kad koks nors teatras ar festivalis tampa labai artimas – tarsi namai, į kuriuos nuolat grįžti, susigyveni ir su žmonėmis, kurie ten dirba. Jeigu sutampa meniniai skoniai ir darbo etika bei specifika, tos vietos nuo kūrybinės biografijos tampa neatsiejamos. Manojoje tokių yra keletas ir Pažaislio muzikos festivalis – viena jų. Jis man brangus dar ir todėl, kad pats esu kaunietis, o aplinkybės kartais susiklosto taip, kad festivalyje dalyvauju ir iš anksto neplanavęs: šiemet mano vasaros planuose buvo kiti renginiai, bet pandemija juos pakoregavo. Kadangi vasarą būsiu Lietuvoje, dalyvausiu Pažaislio muzikos festivalio atidarymo koncerte ir tuo labai džiaugiuosi, nes ir Kaunui, ir pačiam festivaliui jaučiu didelių sentimentų. Man labai svarbu, kad čia visuomet galiu siūlyti savo programą, o tai atlikėjui yra didelė prabanga: festivalis visuomet palaiko mano kūrybines idėjas ir sutinka jas įgyvendinti, tad pasikviečiu ir  kolegas iš užsienio, su kuriais galime atlikti savo pačių susiformuotą repertuarą.

Į koncertų programas labai mėgstu įtraukti opusus, kuriuos klausytojai girdi rečiau, tad tokia Pažaislio muzikos festivalio platforma man yra tikrai labai svarbi – čia jaučiuosi kaip namuose, tad ir elgiuosi kaip namuose, žinoma, nepiktnaudžiaudamas organizatorių gerumu ir biudžetu.

– Gal išduosite, kuo ypatingas bus šiemetis Pažaislio muzikos festivalio atidarymo koncertas?

– Pirmojoje koncerto dalyje gros pianistas Lukas Geniušas, kaip ir buvo planuota, bus nusilenkta Ludwigui van Beethovenui, nes visas pasaulis mini 250-ąsias jo gimimo metines. Antrosios dalies solistai turėjo atvykti iš užsienio, bet keliones šiemet labai apsunkina kilusi pandemija. Atsižvelgdamas į šiandienę situaciją, pamaniau, kad būtų labai gražu antrąją koncerto dalį skirti vilties teikiančiai muzikai – nors iš ekstremalios situacijos po truputį išeiname, vis dar esame labai pavargę psichologiškai, tad šiame kontekste labai tinkamos bus Richardo Strausso dainos. Žinoma, skambės ir šiek tiek lengvesnio žanro kūrinių, kad publika galėtų ir atsipalaiduoti. Mano repertuaras su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru yra labai platus, tad suformuoti programą net ir iš anksto neplanavus nebuvo labai sudėtinga.

– Kaip mažiau žinomą repertuarą priima publika? Daugelis atlikėjų mano, kad toks sprendimas yra neparankus komerciškai, nes, atlikdami mažiau žinomus kūrinius, publikos sulaukia gerokai mažiau.

– Aš manau, kad taip manyti yra klaidinga. Galbūt visoje koncerto programoje neturėtų skambėti mažiau populiarūs kūriniai, nes publikai patinka girdėti tai, kas jau pažįstama. Kita vertus, dėl šiuo metu susiklosčiusios situacijos daugeliui teatrų teks pasirinkti labai gerai žinomą repertuarą – Georges Bizet "Karmen", Giacomo Puccini "Bohemą" ir kitus operinius hitus, nes po karantino pritraukti kuo daugiau publikos bus labai svarbu. Bet įprastomis sąlygomis tikrai nereikia bijoti lavinti publikos, nes kai kūriniu tiki ir jį atlieki labai įtaigiai, klausytojas jį tikrai priims – kad ir girdėdama pirmą kartą.

Visuomet galiu siūlyti savo programą, o tai atlikėjui yra didelė prabanga: festivalis visuomet palaiko mano kūrybines idėjas ir sutinka jas įgyvendinti.

Pažaislio muzikos festivalyje ne kartą su kolegomis esu atlikęs G.Puccini operos "Kregždutė" fragmentus, kurie Lietuvoje skamba tikrai retai, bet publikos buvo priimti puikiai. Dažnai į repertuarą įtraukiu ir mažiau žinomas kitų operų arijas, paskui jas kartoju vėl ir vėl, ir publika palaipsniui jas ima atpažinti. Galbūt mažiau žinomus kūrinius lengviau atlikti tuomet, kai jau esi pripažintas atlikėjas ir publika tavimi tiki, o ir pačiam tuomet lengviau įtikėti, kad tai, ką parodysi, bus kokybiška. Šiame kontekste atlikėjui svarbu būti jau užsiauginus tam tikrą kokybės ženklą, kad prie pavardės nekristų joks šešėlis, kad gerbėjui kažkas gali nepatikti.

– Jūsų repertuaras – išties labai platus ir įvairus: dainuojate įvairių laikotarpių, stilių ir kompozitorių kūrybą. Ar yra vaidmenų, kurie jūsų kūrybinėje biografijoje užima ypatingą vietą?

– Tikrai negalėčiau išskirti ypatingų ir mažiau ypatingų vaidmenų, nes vienas atvėrė labai daug durų, kitas padėjo apmokėti banko sąskaitas, trečias tapo laipteliu į kitą karjeros etapą. Galbūt kaip vieną svarbesnių galėčiau įvardyti Lenskį iš Piotro Čaikovskio operos "Eugenijus Oneginas", nes jis man buvo labai sėkmingas: pamenu, buvo vienas sezonas, kai jį dainavau ir dainavau, mane vis šaudė ir šaudė, sezono gale buvau visai sušaudytas. Bet koks nors Jules Massenet Verteris (iš operos "Verteris" – red. past.), kurį dainavau Vilniuje, o dabar jau esu kviečiamas dainuoti Prancūzijoje, irgi man yra labai ypatingas – jame atsiskleidžia daug psichologinių subtilybių ir vokališkai turi būti labai stiprus.

Igorio Stravinskio "Veltėdžio karjeros" pastatyme susipažinau su garsiu britų režisieriumi seru Davidu McVicaru, su kuriuo vėliau bendradarbiavome dar ne kartą. Kiekvienas vaidmuo gimdo kažką naujo, mano balsinei ir aktorinei paletei suteikdamas vis naujų spalvų, tad net ir mažesni yra labai svarbūs. Hamburgo operoje dainavau Boriso – Katios mylimojo – partiją Leošo Janáčeko operoje "Katia Kabanova", vaidmuo buvo etapinis, bet tai buvo pirmas kartas, kai atlikau L.Janáčeko muziką, ir tai atvėrė man naują stimulą dainuoti daugiau šio kompozitoriaus opusų. Gana mažai girdėtos Karolio Szymanowskio operos "Karalius Rogeris" piemens partija, kuri yra nepaprastai graži ir kurią padainavau su Bostono simfoniniu orkestru, man atvėrė kelius į Romą ir "La Scalą". Visi vaidmenys yra labai svarbūs ir prasmingi, nes niekuomet nežinai, kur jie tave nuves.

– Daug kalbate apie vaidmenis XX a. operose, kurių kai kurie vokalistai sakosi dainuoti nepamėgę dėl pernelyg didelės atskirties tarp romantinės ir modernios muzikos. Ar tie skirtumai išties tokie ryškūs?

– Tikrai taip. Visai neseniai Vienos operos teatre dainavau pagrindinį vaidmenį pasaulinėje premjeroje – Cristiano Josto operoje "Egmontas". Tai buvo pats naujausias ir savo stilistika šiuolaikiškiausias kūrinys, kurį man teko dainuoti. Nepasakyčiau, kad buvo labai lengva, nes pusantros valandos buvau labai susikoncentravęs ir nuolat skaičiavau taktus, bet darbas buvo labai įdomus. Įdomi ir maloni buvo ir pažintis su C.Josto, kurį labai norėčiau pasikviesti į Lietuvą, galbūt į kokį nors šiuolaikinės muzikos festivalį, nes jis labai įdomus ir produktyvus kompozitorius, populiarus Pietų Korėjoje ir Japonijoje. Šiuolaikinę muziką dainuoju labai mielai, dar studijuojant LMTA teko atlikti Onutės Narbutaitės, Ramintos Šerkšnytės, Vidmanto Bartulio ir kitų dabartinių lietuvių kompozitorių kūrinių.

– Grįžkime prie "La Scalos". Kažkada sakėte, kad atsidurti šio teatro scenoje – klasikinio vokalisto karjeros viršūnė.

– Kažkada sakiau, bet, tiesą pasakius, dabar jau pasakyčiau kitaip. Taip, žymūs teatrai yra labai svarbūs, o būti kviečiamam juose dainuoti yra tam tikras pripažinimo ženklas. Bet dabar, šiuo momentu, yra didelė laimė turėti galimybę tiesiog dirbti, nes viskas kabo ore, ir niekas nežino, kiek teatrų išgyvens. Tad dabar jau sakau: jeigu tik galėsiu toliau dainuoti, kurti ir išgyventi iš savo specialybės, man tai bus didžiausia laimė. Labai džiaugiuosi, kad dvidešimt mano kūrybos metų prabėgo gana prabangiai – turiu omenyje teatrus, režisierius, dirigentus ir kitus žmones, su kuriais teko dirbti. O legendiniai teatrai man svarbūs, kaip ir kiekvienam atlikėjui, – juk dailininkui irgi svarbu, kad jo paveikslai kabėtų tam tikrose galerijoje, nes tai reiškia kažkokią pridėtinę vertę. Manęs laukia debiutas "La Scaloje", labai tikiuosi, kad jis įvyks, bet dabar niekas nėra tikras dėl ateities, tad šiandien man didžiausia prabanga yra tiesiog turėti galimybę dirbti savo mėgstamą darbą.

Negalėčiau išskirti ypatingų ir mažiau ypatingų vaidmenų, nes vienas atvėrė labai daug durų, kitas padėjo apmokėti banko sąskaitas, trečias tapo laipteliu į kitą karjeros etapą.

– Žymūs teatrai juk nėra vien prabangos ir pripažinimo ženklas – jie turi ilgą istoriją, kurios puslapiuose įrašyti legendinių atlikėjų ir kūrėjų vardai.

– Absoliučiai taip. Kiekvienas teatras turi vis kitokią, bet ilgą istoriją. Stovėti scenoje, kurioje įvyko tiek premjerų, yra neapsakomai malonu. Nacionalinis komiškosios operos teatras Paryžiuje yra mažiau žinomas nei Nacionalinė Paryžiaus opera, bet ten vyko beveik visų žymiausių prancūziškų operų premjeros, įskaitant ir žymiąją G.Bizet "Karmen". Vienos "Musikverein" scenoje stovėjo pats Gustavas Mahleris ir kitos legendos, "La Scaloje" yra dainavę visi žymiausi vokalistai. Be to, garsus operos teatras reiškia ir tam tikrą kokybę – visada žinai, kad orkestras ten skambės nepriekaištingai. Bet yra ir kitų niuansų – dirbdamas viename ar kitame teatre girdžiu įvairiausių atsiliepimų. "Covent Garden" yra nepaprastai nuostabi vieta dirbti, nes visuomet jauti, kad ten iš tiesų tavimi rūpinasi. O apie "La Scalą" girdžiu ir kiek kitokių nuomonių, ypač iš žmonių, kurie kuria scenografijas, kostiumus: sako, kad šis teatras yra labai sudėtingas, arogancijos jame labai daug. Kiti mano, kad tai nėra svarbu – užtenka vieną kartą ten padainuoti ir pasižymėti varnelę. Kaip ten yra iš tiesų, pasakysiu, kai padainuosiu, bet tikriausiai legendiniai teatrai ne be reikalo tampa legendiniai – vis dėlto jie turi palaikyti tam tikrą lygį. Nors žymusis "Metropolitan Opera" teatras užsidarė iki pat Naujųjų metų, paleisdamas savo orkestrą ir chorą be jokio finansinio atlygio. Ši pandemija atvėrė labai daug moralinių dalykų.

– Pandemija kėlė ir nemenkų iššūkių, ypač kultūros pasaulio žmonėms. Ką šiuo laikotarpiu atradote ir praradote?

– Kaip ir visiems scenos menininkams, man tai buvo didelis šokas, nes viskas įvyko staiga. Dar iki karantino paskelbimo jaučiausi tarsi vaikščiojantis peilio ašmenimis, nes, būdamas laisvai samdomas atlikėjas, niekada negali žinoti, kas bus – užtenka susirgti, ir prarandi spektaklius. Tol, kol dainuoji, kol dirbi, viskas būna gerai, bet štai – staiga visą tavo gyvenimą tarsi kirviu nukerta karantinas. Man buvo labai įdomu stebėti savo psichologiją – visą emocijų ir išgyvenimų spektrą. Pradžioje netikėjau tuo, kas vyksta, bet iš savo agentės vis sužinodamas, kad atšaukta ir tas, ir anas, ir trečias, suvokiau, kad visi planai griūva tarsi kortų namelis. Vėliau ėmiau suprasti, kad šioje valtyje sėdžiu ne vienas – absoliučiai visi mano kolegos visame pasaulyje išgyvena tą patį, ir pradėjau ieškoti kūrybingos išeities iš situacijos, iš visų jėgų stengdamasis nepasiduoti nevilčiai.

Pirmas racionalus dalykas esant visai tai sumaiščiai buvo mintis, kad jokiais būdais negaliu apleisti savo profesijos, tad ypač daug dainavau, dirbau su studentais nuotoliniu būdu, ir tai visai pasiteisino. O dabar jau viskas po truputėlį ir nedrąsiai grįžta į savo vietas, bet vis tiek niekas negali žinoti, kaip bus toliau. Tad ta laisvai samdomo dainininko profesija yra tokia labai jau slidi. Dabar, kalbėdamas apie savo planus, naudoju visai kitą gramatinę formą – "turėčiau, daryčiau, dainuočiau", vietoj to, kad įprastai sakyčiau "važiuosiu, darysiu, dainuosiu". Pandemija man yra ne tik psichologiškai, bet ir finansiškai gąsdinantis dalykas, nes bankui reikia mokėti paskolą, tad dabar jau žinau, kad turiu būti pasiruošęs viskam, nors tokio dalyko niekas negalėjo net susapnuoti. Beje, daugelį naktų prieš tai sapnuodavau tą patį sapną – kad dėl kažkokių priežasčių esu uždarytas kalėjime. Man tas sapnas buvo visiškas siaubas, ir kažkuria prasme jis buvo pranašingas.

– Bet juk laisvai samdomo dainininko profesija turi ir teigiamų bruožų?

– Didelis privalumas, kad esi pats sau šeimininkas, pats dėliojiesi savo tvarkaraštį – nori dirbi, nori nedirbi. Nors pastarasis variantas mažai įmanomas, nes visi dirba labai daug – vokalisto profesinis gyvenimas yra ilgesnis nei baleto šokėjo, bet jis taip pat nėra labai ilgaamžis. Kita vertus, tas nuolatinis mobilumas išsaugo jaunystę, gyvenime mažiau rutinos. Bet atsiranda kitokia rutina – oro uostai, lėktuvai, viešbučiai. Turi susikurti namus būdamas įvairiuose miestuose, kuriuose galbūt nieko nepažįsti. Tai išugdo tam tikrus charakterio bruožus, išmoksti prisitaikyti ir gyventi visur.

Nuolat keliaujant, labai svarbu mokėti būti su savimi, nes nebūnant namuose sunku susikurti pastovų socialinį ratą. Pradžioje man buvo labai sunku, nes esu bendraujantis žmogus – jaučiu poreikį būti tarp žmonių, bet po sudėtingų repeticijų norisi tik tylos ir ramybės, tad labai svarbu surasti tam tikrą harmoniją, kad gerai jaustumeisi būdamas vienas, bet taip pat galėtum ir susikoncentruoti į darbą. Laisvai samdomo dainininko profesija formuoja gyvenimo būdą.

– Laisvai samdomi dainininkai ir repertuarą tam tikra prasme gali formuoti patys. Daugelis mano, kad šių dienų kontekstuose labai svarbu atrasti savo nišą, kurią dažniausiai sieja su tam tikru vaidmeniu – šį ištobulinę ir nugludinę keliauja po skirtingus operos teatrus. Ką manote apie tokią karjeros darymo strategiją?

– Labai nuobodi strategija, sakyčiau, nes, dainuojant tą patį per tą patį, gyvenimas tampa labai monotoniškas – juk mes čia kalbame ne apie verslo modelį, o apie kūrybą, meną. Vokalistui labai svarbu suprasti, kur yra jo stiprybė. Aš žinau, kad greičiausiai niekada nedainuosiu Otelo Giuseppe Verdi "Otele" – man ši opera yra nepaprastai graži, bet geriau nueisiu jos pasižiūrėti, nei kišiu nosį į vaidmenį, kuris yra ne mano jėgoms.

Dabar yra didelė laimė turėti galimybę tiesiog dirbti, nes viskas kabo ore, ir niekas nežino, kiek teatrų išgyvens.

Labai svarbu žinoti ne tik savo technines galimybes, bet ir kitus balso niuansus – ar man labiau tinka prancūziškas lyrizmas, ar bel canto muzika, ar Wolfgangas Amadeus Mozartas, o galbūt jau galiu dainuoti ir sudėtingesnį, daugiau jėgos reikalaujantį repertuarą. Būtent repertuaro pasirinkimas yra vienas svarbiausių ilgos karjeros faktorių, tad reikia dainuoti tai, kas iš tiesų tau tinka. Luciano Pavarotti niekuomet nedainavo vokiškų operų, o Placido Domingo dainuoja absoliučiai viską, ir Richardą Wagnerį. Bet kokiu atveju, ties vienu ar keliais vaidmenimis apsistoti tikrai nereikėtų, nes lankstumas ugdo vokalisto galimybes.

– Ką mėgstate klausyti laisvalaikiu – tuomet, kai norite atsipūsti nuo operos pasaulio?

– Žmogus yra labai sudėtingas mechanizmas, turintis labai įvairiausių nuotaikų, tad ir mano grojaraštis keičiasi labai dažnai. Vieną dieną pagal nuotaiką tinka amerikietiškas minimalizmas, kitą mielai klausausi Davido Sylviano, trečia dieną – baroko muzikos. Tikrai negaliu išskirti savo mėgstamiausio kūrinio, atlikėjo ar stiliaus, bet vis grįžtu prie prancūzų impresionistų ar jau minėtų amerikiečių minimalistų. Bet kiek save pamenu, visuomet išgyvendavau tam tikrus periodus – buvo Giacomo Puccini etapas, kai eidavau į Kauno viešąją biblioteką ir klausydavau visas jo operas. Buvo ir Piotro Čaikovskio laikotarpis, ir Aleksandro Skriabino "Ekstazės poemos", ir daugelis kitų. Mano mediateka yra labai plati.

– Ką manote apie virtualiuosius koncertus ir spektaklius, kurie pastaruoju metu tarsi ir bando pakeisti tikruosius? Ar jie turi galimybių tapti alternatyvia kultūros sklaidos forma, tokia kaip, tarkime, muzikos įrašai?

– Virtualieji koncertai niekada nepakeis gyvų. Karantino laikotarpiu pats bandžiau virtualiai žiūrėti spektaklius, bet man tai neatrodė labai patrauklu. Žinoma, tai yra geriau negu nieko, bet tie pasirodymai iš savo virtuvės ar saliono buvo labiau priminimas publikai, kad mes esame, kad pasiilgome, kad vis dar dainuojame – tai labiau desperacija nei koncertinio gyvenimo alternatyva. Kita vertus, kai kurie operos teatrai ir normaliomis sąlygomis savo spektaklius transliuoja kino teatruose, bet tuomet jie būna visai kitaip įgarsinami ir nufilmuojami. Atėjimas į teatrą, jo kvapas – visas tas ritualas ir uždangos pakilimas, teatre sklandanti aura yra didelė dalis mūsų meno žavesio, kurio virtualiajame formate nepajusi niekaip.

– Ritualai prieš koncertus – taip pat?

– Tikriausiai kiekvienas atlikėjas jų turi. Aš labai mėgstu koncerto dieną išsiplauti grindis, nes fizinis darbas atitraukia mintis nuo būsimo koncerto, apie kurį galvoji neišvengiamai – tos mintys vis sukasi ir kyla nerimas, tad stengiuosi atlikti veiksmą, kuris su muzika neturi nieko bendra.

– Koncertai iš virtuvės tikriausiai niekuomet neatrodys labai solidžiai, bet muzikos vis dažniau kviečiama klausytis netradicinėse ir netikėtose erdvėse, ypač vasaros festivalių metu. Kokioje pačioje netikėčiausioje erdvėje teko dainuoti jums?

– Į galvą iš karto ateina Aušvico koncentracijos stovykla. BBC joje filmavo dokumentinį filmą apie čekų kompozitorių Viktorą Ullmanną, kuris ten kalėjo ir buvo nužudytas. Filmas buvo didelio renginio, skirto Aušvico išvadavimo metinėms paminėti, dalis, yra išleista ir DVD plokštelė. Ta vieta mane labai sukrėtė. Žinoma, teko dainuoti ir aikštėse, fabrikuose, neseniai ir Londone gatvėje važiuodamas dviračiu dainavau, rinkdamas paramą britų medikams. Mes, vokalistai, tarsi ir esame įpratę vasarą koncertuoti atvirose erdvėse, bet, kadangi pandemija gerokai pakoregavo ne tik visų festivalių planus, bet ir galimybes koncertus rengti viduje, į jas dainuoti išeisime dar dažniau, tad teks būti lankstiems ir pasinaudoti savo kūrybiškumu bei koncertuoti ne ten, kur norėtume, o ten, kur galėtume.

– Vaidmenys skirtinguose operos teatruose neatsiejami nuo kelionių, po kurių svarbu grįžti namo. Šiuo metu sugrįžtate į Londoną, bet vis užsimenate, kad norėtumėte įsikurti Lietuvoje. Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą čia?

– Įsivaizduoju labai paprastai, o pirmą žingsnį link įsikūrimo čia jau esu žengęs – prieš pat visas karantino negandas įsigijau butą Vilniuje, ir planavau čia praleisti visą pavasarį, pasirodymai teatre buvo suplanuoti, bet užstrigau Londone, tad gyvenimu savo naujuose namuose galiu pasidžiaugti tik dabar. Žinoma, daug keliauti vis tiek planuoju, mano karjera nesustos, tad gyvenimas Lietuvoje bus toks fragmentiškas, bet, turėdamas nuosavą gyvenamą vietą, jau jaučiuosi viena koja namuose – vis dėlto esu išvykęs 20 metų, tad pastaruoju metu aplankydavo svečio jausmas. Turėdamas savo lizdą, po spektaklių galbūt jau grįšiu ne į Londoną, o į Vilnių. Iš kitos pusės, namus turiu dar ir Prancūzijoje, tad reikės organizuoti taip, kad ir ten spėčiau pabūti. Galbūt skamba ir keistai – namai ir ten, ir ten, bet iš tiesų viskas yra kur kas paprasčiau. Mano namelis Prancūzijos kalnuose yra labai paprastas, net negali lygintis su vilomis ant ežero kranto, bet į jį įdėjau daug meilės ir rankų darbo, tad neišvengiamai teks laviruoti tarp trijų šalių. Tokia mano geografija matyt ir bus – teks pakeliauti trikampiu.

Kas? Pažaislio muikos festivalio PRADEDAMASIS KONCERTAS.

Kur? Pažaislio vienuolyne.

Kada? liepos 19 d. 19 val.