Virtuvė – šeimos židinys

Menininkė Indraja pristatė naują grafikos parodą "Virtuvėje – tik merginos". Ta proga dienraštis "Kauno diena" pasidomėjo, kokią dalį jos šeimoje užima virtuvė ir ką tiek jai, tiek jos šeimai ši vieta reiškia.

I.Raudonikytė augina tris vaikus – sūnus jau studentas, dvi dukrelės dar nuo mamos toliau neatsitraukia. Vyresnioji dukra jau sulaukusi šešerių, mažoji – dar mėgaujasi gyvenimu ant tėvelių rankų. Menininkė pasakojo, kad visą šeimą iš tikrųjų jungia virtuvė, tačiau ji turi būti puoselėjama, jauki ir maloni, kad visi norėtų čia susirinkti.

"Virtuvėje visada visi susitinka. Dažniausiai aš ar tėtis ką nors gaminame, užvirę arbatą pradedame planuoti dieną, dalijamės savo mintimis ar planais. Tai yra toks įvykių epicentras. Daug kas sako, kad sprendimai priimami kur nors švenčiant, bet manau, kad realiame gyvenime ir buityje viskas įvyksta virtuvėje", – pasakojo Indraja. Ji pridūrė, kad jos virtuvėje yra apskritas stalas, kuris skirtas labiau maistui gaminti, tačiau puikiai tinka ir šeimai susiburti.

Be to, anot tapytojos, virtuvė yra ir tam tikra eksperimentinė bei kūrybinė erdvė, kur kiekvienas gali pasireikšti, jei tik išlaisvina fantaziją. "Virtuvė yra laboratorija, ir moteris ten viena neturėtų užsidaryti. Aš sakau, kad jei žmogus neturi nė trupučio kūrybos, tai jam ir virtuvėje nesiseks", – mintį išsakė I.Raudonikytė.

Vis dėlto moteris įsitikinusi, kad lietuvius virtuvėje šiek tiek vis dar varžo sovietiniai pančiai. "Labai dažnai šeimininkei virtuvėje trukdo atsiskleisti atsiradę nauji produktai, nes žmonės pasimetę, nežino kaip juos derinti, kaip dėlioti. Turiu tetulytę, kuriai 80 metų. Ji viską, kas nauja, nori sudėti į vieną patiekalą. Tai kartais išeina nei gražiai, nei skaniai", – juokavo virtuvės meistrė.

Padeda auklėti

Pokalbio metu menininkė prisipažino, kad yra bandžiusi dalyvauti virtuvės dirbtuvėse, kai yra pasidalijama atskirais maisto gaminimo etapais, tačiau tai pasirodė ne taip smagu, kaip viską atlikti vienai. "Man nėra priimtina gauti kažkokią gaminimo grandį", – pridūrė Indraja.

Vis dėlto šeimos nariai jai gerokai palengvina vakarienės gamybą. Grafikė tikino, kad dažnai paprašo vyro ko nors įpilti, arbatos padaryti. Šešiametei mergaitei labai patinka maišyti tešlą, sūnus dažnai keliauja į rūsį atnešti maisto produktų.

"Bendradarbiavimas virtuvėje yra skatinamas. Auklėjant vaikus virtuvė yra labai aktuali, nes yra dalijamasi darbais. Aš labai valdinga virtuvėje, nes tai mano erdvė, mano pasaulėlis, kuriam vadovauju. Šeima tam pasiduoda, juk jie nori valgyti", – pradėjusi rimtai kalbėti Indraja mintį baigė besijuokdama.

Noras gaminti

Aš labai valdinga virtuvėje, nes tai mano erdvė, mano pasaulėlis, kuriam vadovauju. Šeima tam pasiduoda, juk jie nori valgyti.

Menininkė labai mėgsta sukiotis virtuvėje. Ji svarstė, kad tokį polinkį galėjo paveldėti iš tėvelio, nes tiek jis, tiek jo mama mėgo gaminti.

"Manau, kad iš tėčio šeimos atėjęs noras gaminti, nes mamos močiutė gamino labai lakonišką maistą, su mažai prieskonių, tokį dietinį. Jai svarbiausias dalykas buvo šviežumas", – sakė I.Raudonikytė.

Moteris prasitarė, kad ieškoti naujų skonių skatina pati šeima. Jei nebūtų vaikų, vargu ar tiek daug laiko praleistų virtuvėje. "Kartais pagalvoju, kad jei ne šeima, ar tikrai tiek negaminčiau. Nors kiekvieno mūsų kraujyje yra ir svetingumas, bet šeima vis tiek svarbiausias dalykas", – svarstė kaunietė.

Indraja pasakojo, kad gaminti ypač norisi, kai lieka dviese su vyru. Jei nori jam įsiteikti, gamina spagečius su vištiena, džiovintais pomidorais ir grietinėlės padažu. "Šis patiekalas nėra kažkuo labai unikalus, bet kiekviena šeimininkė jį ruošia vis kitaip. Mes to patiekalo kažkada paragavome Airijoje, vienoje kavinėje, ir tai paliko įspūdį. Tad kai mums būna proga dviese papietauti ar praleisti kažkiek laiko kartu, pasigaminame patiekalą su sentimentais", – šeimos tradiciją atskleidė menininkė.

Ji paaiškino, kad patiekalai, apipinti sentimentais, yra tie, kurie sukelia gerus prisiminimus, emocijas, leidžia prisiminti vaikystę ar išvykas. Pačiai Indrajai vaikystę primena tetos obuolių pyragas bei namuose pakvipęs medaus pyragaitis.

"Didžiausi vyro vaikystės sentimentai – grietininiai, išsipūtę blynai. Tokius kepdavo jo močiutė. Mes turime tradicijas, tad kai norime ką nors malonaus prisiminti, pasigaminame kažką skanaus, kas tai primintų", – apie šeimai svarbius patiekalus kalbėjo I.Raudonikytė.

Patiekimo būdas

Kaunietė pasakojo, kad jos šeimoje svarbu ne tik, ką valgo, bet ir kaip tai atrodo. Vienintelis vyras per daug nesureikšmina gražiai paruošto patiekalo lėkštėje, nors Indraja stengiasi, kad atsiskleistų ne tik skonis, bet ir akys turėtų kuo pasigėrėti.

"Mano vyrui nesvarbu, kaip patiekta, svarbiau, kad iš viso yra valgyti. Tačiau jis išrankus žmogus, tikrai ne viską valgo, bet mano virtuvę jis mėgsta. Ačiū jam už tai", – juokavo Indraja.

Ji tikino, kad nesinori, jog maistas būtų pilkas ir neišvaizdus. Nemažai dėmesio ji skiria indams. Kaunietei labiausiai patinka tie, kurie leidžia patiekalui nepaskęsti spalvų margumyne.

"Norisi, kad indų koloritas nekonkuruotų su maisto koloritu. Aišku, čia mano, kaip dailininkės, toks požiūris. Mėgstu vienspalvius indus, kurie padeda patiekalui atsiskleisti. Naudoju ir įvairius prieskonius – tiek žalumynus, tiek džiovintus, pačios gamintus prieskonių mišinius", – sakė virtuvės šeimininkė.

Receptų kolekcija

Negana to, kad virtuvėje Indraja mėgsta eksperimentuoti, ji antram gyvenimui prikelia seniai pamirštus savo ir vyro giminės receptus. Pastaruoju metu ji renka ir kolekcionuoja šeimos receptus. Juos visus stengiasi perimti, surinkti ir tvarkingai suklasifikuoti. Kol kas visi giminės receptai sudėti į vieną dėžutę, tačiau Indraja svajoja išleisti iš jų knygą.

"Yra mano mamos firminio obuolių pyrago receptas tušinuku užrašytas. Ji pati sako, kad neatsimena, iš kur tokį gavo. Aišku, kad gali neprisiminti, nes jai greitai sueis 86 metai. Taip pat dėžutėje yra jos firminės keptos anties receptas, – šeimos patiekalus vardijo grafikė. – Turiu tai, ką aš pati gaminu, yra mamos patiekalų, vyro mamos, močiučių receptai. Kitaip sakant, renkame tai, ką kiekvieną dieną žmonės valgo, tačiau kiekviena diena juk gali būti ir šventės, ir šiokiadieniai, šventadieniai. Norime turėti tai, ką galėčiau savo dukroms perduoti. Iki mano noro užrašyti receptai nebuvo kaip nors kaupiami. Jie buvo tiesiog perduodami gyvąja patirtimi."