Kauno valstybiniame muzikiniame teatre intensyviai ruošiamasi didelei premjerai – Otto Nicolai operai "Vindzoro šmaikštuolės".

Pastatyme pasirodys ne tik žymiausi Lietuvos operos solistai – į kūrybinį procesą įsiliejo ir pasaulyje įvertintų kūrėjų komanda iš Italijos: choreografas, režisierius Gianni Santucci, scenografas Alessandro Camera ir kostiumų dailininkė Carla Ricotti.

Mintimis apie premjerą, savo originalius darbo metodus ir pasaulines šokio tendencijas sutiko pasidalyti teatre, kai pats darbų įkarštis, pagautas "Vindzoro šmaikštuolių" choreografas ir režisierius G.Santucci.

– Šokate tiek klasikinį, tiek modernųjį šokį, kurio mokėtės Romoje ir Niujorke. Kuri šokio kryptis jums artimesnė? Galbūt esate pastebėjęs šokio tarp šių skirtingų žemynų skirtumų?

– Dar teko šokio mokytis ir Rusijoje, Sankt Peterburge. Bet daugiausia kaip choreografas esu dirbęs Europos šalyse. Savo karjerą pradėjau kaip baleto šokėjas, tačiau vėliau pasukau moderniojo šokio, kurį aš labiau myliu negu klasikinį, link.

Pradėjau labiau tyrinėti patį judesį, o ne techninius dalykus. Šiuo metu kaip choreografas tyrinėju skirtingus judesio, atėjusio iš šokio technikos, kurios mokiausi Niujorke, metodus. Italijoje šokio pradėjau mokytis Florencijoje, vėliau persikėliau į Romą, kur dirbau daugelyje baleto šokio kompanijų ir televizijoje. Devintąjį dešimtmetį daug šokome televizijoje, vėliau išvykau į Niujorką, kur radau šiuolaikinį šokį. Mokiausi O.Nicolai šokio mokykloje – išmokau tikros šiuolaikinio šokio technikos, kuri man dabar yra kaip Biblija. Tuomet sugrįžau į Europą ir savo karjerą tęsiau labiau orientuodamasis į modernųjį šokį.

Kai buvau jaunas, girdėdavau sakant: "Šiuolaikinis šokis skirtas tiems, kurie negali šokti klasikinio." Aš su tuo nesutikčiau. Šiuolaikinis šokis kai kuriais aspektais yra kur kas sunkesnis nei klasikinis, be to, norėdamas šokti šiuolaikinį šokį pirmiausia turi išmokti klasikinį.

– Kalbant apie Italiją, kokia dabar joje šiuolaikinio šokio situacija? Ar jis populiarus?

– Dabar Italijoje yra populiaru dirbti su tuo, kas yra nauja. Bet tai, kas yra nauja, iš esmės visai nėra nauja. Mes turime šiuolaikinį šokį, kuris atrodo itin senamadiškai, jame naudojamas senokas judesio metodas. Šiuolaikinis šokis Europoje, pvz., Belgijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Šiaurės Prancūzijoje, kur yra daug šokio kompanijų, labiau orientuotas į tai, ką aš vadinu šiuolaikišku šokiu Amerikoje. Tikrai šiuolaikiško šokių kompanijų dar yra Izraelyje, Tel Avive.

Dabartiniame šiuolaikiniame šokyje labiau yra tyrinėjamas judesys. Man klasikinis šokis reiškia švarus, geras, gražus. Europoje mes neturime tiek daug gerų klasikinio šokio kompanijų. Yra didieji teatrai kaip Rusijoje, kurie turi klasikinį repertuarą, Paryžiaus opera, Štutgarto, Berlyno, Helsinkio teatrai, bet ne tiek daug. Klasikinį šokį labai sunku atlikti švariai ir tinkamai. Ir kai šoki klasikinį šokį, jis ne visada yra visiškai klasikinis. Man tai nelabai patinka.

Tikro šiuolaikinio šokio, pagrįsto ieškojimais, Italijoje labai mažai – daug kas tiesiog sukomercinta, nukopijuota iš televizijos. Daug kompanijų dirba greitai, nesistengdamos kažką atrasti, tai labiau panašėja į aerobiką ir pan. Aš visada savo šokėjus mokau šokti basomis (daug kas šoka su kojinėmis), pajusti vietą ir kūrinį visu kūnu, vidumi.

– Šiandien sunku yra būti originaliam. Daug kas susimaišę ir supanašėję. Žvelgiant į jūsų gausią kūrybą, regis, žinote, kaip atrasti kažką naujo. Kaip jums tai pavyksta?

– Ačiū (juokiasi). Bet manau, kad surasti kažką naujo yra be galo sunku. Dirbdamas su judesiu naudoju savo patirtį dramos teatre. Naudodamas šokio techniką, kurios esu išmokęs Amerikoje ir kuri kiek nauja Europoje, stengiuosi surasti idėją, o kai ją surandu, neriu į knygas, ieškau atsakymo, kuo ir kaip ši idėja man pasitarnaus.

Viskas yra susiję su kultūra, gal labiau net ne su šokio, o su žmonijos kultūra. Bandau suprasti, kodėl tam tikras judesys yra susijęs su mano idėja, su tuo, ką aš darau. Pateiksiu pavyzdį. Kai buvau choreografas istoriniame televizijos seriale "Roma", kiekvieną dieną parodydavau savo darbą keliems režisieriams, prodiuseriui, istorikui (buvo statoma apie senovės Romą), kostiumų dizainerei, scenografui – 10–20 žmonių, jie visi manęs klausinėjo, kodėl aš vienaip ar kitaip darau. Stengiausi surasti kiekvieno mažo žingsnelio prasmę ir ją paaiškinti. Senosiose knygose apie Romos imperiją rinkau užuominas apie judesį, turėjau nusikelti į Senovės Romą, jos kultūrą, – visa tai panaudojau filme. Atrasti judesį per kultūrinius dalykus yra kažkas nauja, bet iš esmės tai nėra nauja. Nemanau, kad egzistuoja naujas judesio stilius. Galbūt tai tik naujas būdas jį atrasti.

– Galbūt įžvelgiate šokio meno ateityje tendencijas?

– Atsakysiu tokia impresija. Mano jaunesnė sesuo yra šiuolaikinio šokio šokėja. Ji neseniai grįžo iš Prancūzijos Gvianos. Ji moko šokio ir visą laiką man sako, kad šoka visi žmonės, bet kurio amžiaus, bet kurio kultūrinio ar socialinio sluoksnio. Visi juda, šoka. Yra daug šalių, kuriose šokis vis dar gimsta iš stipraus jausmo. Manau, kad šios valstybės šokiui suteikia daugiau energijos.