Pirmoji diena: teatro meistrystė ir kine atgyjančios šeimos dramos

Festivalio atidarymas Klaipėdos dramos teatre prasidėjo itin dinamiškomis ir įtraukiančiomis svečio iš Jungtinės Karalystės Michaelo Woodwoodo vadovaujamomis teatro dirbtuvėmis, kuriose dalyviai buvo pakviesti pasinerti į intensyvų teatrinio meno pasaulį. Nuo pirmosios minutės atmosfera įkaito nuo kūrybinio entuziazmo – įvairūs teatriniai pratimai, improvizacijos ir personažo kūrimo užduotys skatino ne tik teorinį supratimą, bet ir asmeninį atsivėrimą. Dalyviai galėjo išbandyti savo ribas tiek fiziškai, tiek emociškai, tyrinėdami kūno ir balso galimybes.

Vadovaujantis tokių teatro grandų, kaip Jacqueso Lecoqo, Konstantino Stanislavskio ir Sanfordo Meisnerio metodikomis, dirbtuvės tapo ne tik mokymosi, bet ir asmeninio augimo erdve. Kiekviena užduotis reikalavo gilios koncentracijos ir drąsos leistis į kūrybinį neapibrėžtumą, o tai padėjo ne tik tobulinti techniką, bet ir stiprinti pasitikėjimą savimi. Praktiniai pratimai, atliekami scenoje priešais kitus dalyvius, buvo tikras iššūkis, tačiau tuo pačiu sukūrė tvirtą bendrystės ir palaikymo jausmą. Kiekvienas akimirksnis scenoje tapo vertinga pamoka, o gauta patirtis tik dar labiau praturtino dalyvių aktorinius įgūdžius.

Šios dirbtuvės nebuvo tik teorijos pritaikymas – tai buvo gili praktinė patirtis, leidžianti kiekvienam dalyviui pasijusti teatro dalimi ir įsisąmoninti jo gyvą, nuolat kintantį pobūdį.

Vakaras persikėlė į „Tabu restobar“, kur įvyko trumpametražių filmų naktis. „Vilniaus trumpųjų filmų festivalis“ pristatė lietuvių režisierių kūrinius, subtiliai gvildenančius šeimos santykių temas – nuo lengvų komiškų momentų iki dramatiškų ir giliai jaudinančių situacijų. Programoje „Šeimyninės (melo)dramos“ žiūrovai buvo pakviesti ne tik juoktis, bet ir susimąstyti apie kasdienybėje slypinčius emocinius posūkius bei staigmenas, kurios neretai pasireiškia artimiausiuose santykiuose.

Nors sėdimų vietų kiekis buvo ribotas, susidomėjimas renginiu viršijo lūkesčius – į kino naktį atėjo daugiau žiūrovų nei buvo numatyta bilietų. Užuot pasukę namo, daugelis jų savanoriškai pasirinko stovėti visą vakarą, kad tik galėtų pajusti festivalio atmosferą ir sudalyvauti šioje unikalioje kino patirtyje. Toks atsidavimas ir entuziazmas akivaizdžiai atspindėjo kino meno svarbą  žmonėms ir bendrystės jausmą, kuris vyravo visą vakarą.

Vakaro kulminacija tapo „Judesio erdvės“ šokio teatro performansas, įkvėptas Viljamo Šekspyro kūrinio „Vasarvidžio nakties sapnas“. Titanijos personažas nukėlė žiūrovus į magišką sapnų pasaulį, kur ribos tarp realybės ir fantazijos išnyko. Žiūrovai galėjo pajusti, lyg patys būtų įžengę į mistišką, sapnišką erdvę, kurioje egzistuoja tik V. Šekspyro kūrybos magija. Judesiai, muzika ir choreografija sujungė visas jusles į vieną harmoningą visumą, o žiūrovai liko užburti, tarsi patys būtų tapę to paslaptingo sapno dalimi.

Programos pabaigoje išvydome Taurūno Baužos filmą „Garšva“, kuris judesio ir vizualių metaforų pagalba išreiškė vidinį kūrėjo pasaulį. Šiame filme buvo tyrinėjama žmogaus būties trapumas, kūrybinė kančia ir vidinė laisvė. Vakaro metu taip pat nuskambėjo ekologinė problema, gvildenta svečio iš Indonezijos Riaro Rizaldi filme „Fossillis“. Šis kūrinys su jautria estetika ir gilia prasme atkreipė dėmesį į žmogaus atsakomybę prieš gamtą.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

Antra diena: trumpo metro teatro diena – naujos patirtys ir žiūrovai su akmenimis burnoje

Šeštadienis buvo skirtas teatrui ir performansams. „Apeirono“ teatro performansas „Moteris su akmeniu burnoje“, vykęs „10 Tiltų kieme“, tapo ryškiu momentu festivalio programoje. Šiame performanse nagrinėtos moterų priespaudos temos, tyrinėjant praeities epochas, kai smurtas prieš moteris buvo laikomas teisėtu. Šio pasirodymo metu tiek moterys, tiek vyrai buvo kviečiami solidarizuotis su šia problematika, fotografuojantis su akmeniu burnoje. Tai buvo ne tik meninė patirtis, bet ir stiprus manifestas, kuris paliko gilų įspūdį dalyviams bei prisidėjo prie būsimo spektaklio kūrimo proceso.

Vakare ARTYN teatre įvyko trumpo metro teatro diena, kuri žiūrovams padovanojo septynis įspūdingus spektaklius, kiekvienas iš jų truko ne ilgiau kaip 17 minučių. Nepaisant griežtų laiko ir techninių apribojimų, pasirodymai stebino išradingumu, bei emociniu gilumu. Klaipėdos žydų bendruomenės teatro spektaklis „Ką mena žydiški skersgatviai“, režisuotas Nerijaus Gedmino, tapo ypatinga festivalio patirtimi. Tai buvo lauko spektaklis, kuris kvietė žiūrovus pasivaikščioti senosiomis miesto gatvėmis, atskleidžiant žydų kultūros pėdsakus ir istorinę atmintį, gyvai sujungiant praeitį su dabartimi. Vakarą tęsė festivalio rengėjai ARTYN teatras leidęs žiūrovams pakeliauti laiku – istorinis kontekstas, bei, galbūt net jūsų pačių, kažkur Klaipėdos mieste pasakyti žodžiai, jums nežinant tapo spektaklio „Miesto šnabždesiai“ dalimi. Vakare žiūrovai nebuvo tik pasyvūs stebėtojai – improvizacijos teatras „Posh“ (IMPRO Kaunas) įtraukė publiką į savo dinamišką ir linksmai netikėtą pasirodymą, sukeldami daug juoko ir energijos pliūpsnių. Publika tapo tiesioginiais improvizacijos kūrimo dalyviais, o kiekviena žiūrovų reakcija lėmė siužeto vystymąsi.

Egidijaus Radžiaus teatro spektaklis „Vienas ir kiti“, režisuotas Nerijaus Gedmino, giliai gvildeno istorinės atminties ir neteisybės temas, remdamasis Antano Škėmos kūryba. Įtraukianti aktorių vaidyba privertė žiūrovus gyvai išgyventi istorinių įvykių sukeliamą skausmą ir neteisybę, suteikdama spektakliui emocinio intensyvumo ir skatinant susimąstyti apie žmogaus tapatybę bei išlikimą sudėtingose istorinėse aplinkybėse. Svečių iš Ukrainos DEBOSH kūrinys „Error. Dusha“ išsiskyrė ypatingu jautrumu ir ryškiu socialiniu kontekstu, kurio centre – karo patirtys, vidiniai išgyvenimai ir žmogiškosios vertybės. Po „Error. Dusha“ pasirodymo žiūrovai pakilo iš vietų, apdovanodami kūrėjus ilgais plojimais. Režisierės iš Ukrainos jautri kalba, kurioje ji atvirai kalbėjo apie karo sužeistą sielą ir dėkingumą, sujaudino visus iki ašarų, sukurdama stiprų bendrystės jausmą tarp atlikėjų ir publikos.

Vakaro pabaigoje Klaipėdos „Pilies teatro“ komedija „Dovydas ir Eduardas“ užtikrino linksmą ir nuotaikingą pabaigą, palikdama žiūrovus su plačiomis šypsenomis.

M. Vendland, atvirai prisipažino, kad ją ypatingai sujaudino publikos artumas ir jų organiškas reagavimas. „Atrodė, kad visi tapo viena gyva festivalio dalimi, susijungę per juoką, ašaras ir bendrą emociją. Toks grįžtamasis ryšys yra neįkainojamas“, – teigė M. Vendland, pabrėždama, jog šis vakaras buvo unikali galimybė išgyventi teatrą kartu su publika taip stipriai, kaip retai kada įmanoma.

E. Sabaliauskaitės nuotr.

Paskutinė diena: dėkingumas ir betarpiškas menininkų, bei žiūrovų bendravimas

Sekmadienio rytas prasidėjo šiltu uždarymo renginiu. VIP bilietus įsigijusiems svečiams buvo surengti „Teatro pusryčiai“ viešbučio „Euterpė“ terasoje, kur skambėjo akustinė Simo ir Gabrielės muzikos programa „Trumpa muzika“. Pusryčiai tapo puikia proga aptarti praėjusias festivalio dienas ir mėgautis paskutiniaisiais festivalio akordais, pasikalbėti su festivalio dalyviais. Visi dalyviai buvo apdovanoti festivalio atminimo dovanėlėmis bei diplomais.

„MemelFest'24“ įtaka: kūryba be ribų

„MemelFest'24“ ne tik tapo vienu iš didžiausių kultūros renginių Klaipėdoje šiemet, bet ir užmezgė gilius ryšius tarp menininkų ir auditorijos. Festivalio organizatoriai jau dabar užsimena, kad kitų metų „MemelFest“ planai yra dar ambicingesni, siekiant plėsti programą ir įtraukti dar daugiau neįprastų bei eksperimentinių meno formų.

Klaipėda ir toliau žengia kūrybinės plėtros keliu, o „MemelFest'24“ prisidėjo prie miesto kaip kultūros švyturio Lietuvoje įvaizdžio stiprinimo.