Mikrorajono magija

Šilainiai Kaune – tarsi Užupis Vilniuje. Nors nebohemiškas, o butai čia nekainuoja tiek, kiek dešiniajame Vilnios krante prie jos žiočių, Šilainiuose gyvenimas kitoks nei likusiuose miesto rajonuose.

Važiuodamas automobiliu gatve nepamatysi viso žavesio – reikia įsiskverbti į kiemus, kur į praeivius prabyla ne tik pakelės akmenėliai. Vaikų juokas skamba nuo sūpynių ir čiuožyklų. Naujausius gandus apie kaimynę, užmezgusią romaną su našliu iš gretimos laiptinės, pasakoja mediniai suoleliai. Lentelės su numeriais ant namų sienų bando prisiminti visus pavadinimus, kurie ant jų buvo surašyti.

Norime, kad kiekvienas Šilainių gyventojas pajustų šio projekto svarbą ir įsitrauktų į mūsų veiklas.

Šilainiuose gimusi, augusi ir po kurio laiko vėl čia grįžusi menininkė Evelina Šimkutė apie šį rajoną taip pat galėtų daug papasakoti. Pastaruosius dešimt metų ji tai ir daro – tarpdisciplininė menininkė, kultūros prodiuserė Šilainiuose organizuoja įvairius projektus, kūrybines akcijas ir dirbtuves, kurios skleidžia Šilainių virusą ir buria žmones.

„Kūrybinių idėjų šiame mikrorajone turiu dar bent 20 metų“, – viename save interviu sakiusi E. Šimkutė žodžius patvirtino tolesniais darbais.

Artėjant Šilainių 40-mečiui, menininkė kartu su darnumo ir dizaino praktike Rūta Lukošiūnaite miestiečius pakvietė prisijungti prie projekto „Gyvas mikrorajono archyvas“. Tokia mintis kilo trokštant surinkti ir išsaugoti autentišką medžiagą apie tai, ką reiškia gyventi tokiuose Šilainiuose, kokie jie yra dabar.

„Norime, kad kiekvienas Šilainių gyventojas pajustų šio projekto svarbą ir įsitrauktų į mūsų veiklas. Kartu galime sukurti unikalią istorinę saugyklą, kuri leis ateities kartoms suprasti ir vertinti šį mūsų istorijos laikotarpį, per kasdieniškas žmonių istorijas. Šis laikotarpis tikrai labai kompleksiškas ir iki šių dienų kelia daugybę diskusijų. Norime atrasti ir papasakoti unikalių istorijų, kurios atspindėtų laikmetį ir leistų ateities kartoms suprasti, ką reiškė užaugti ir gyventi mikrorajone“, – kalbėjo E. Šimkutė.

Pašaukta: E. Šimkutė Šilainių ir kitų mikrorajonų gyventojus reguliariai įtraukia į menines avantiūras. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Istorijų archyvas

Tai jau antras interaktyvių diskusijų, kūrybinės fotografijos dirbtuvių ir istorijų rinkimo sesijų ciklas. Jo metu gyventojai susitiks su menininkais ir tyrėjais, dalysis savo nuotraukomis ir asmeninėmis istorijomis, kurios virs garso įrašais. Spalį pasibaigus projektui surinkta medžiaga bus perduota saugoti Kauno miesto muziejui. Pirmieji gyvąjį archyvą savo pasakojimais ėmė pildyti Šilainių gyventojai. Nešini nuotraukų albumais ir istorijų pilnomis kišenėmis jie rinkosi krepšinio aikštelėje šalia 26-uoju numeriu žymėto Kuršių gatvės daugiabučio. Tuo, ką tądien išgirdo, E. Šimkutė žadėjo pasidalyti vėliau, užtai prisiminė istorijas, kurias surinko pirmojo projekto ciklo metu.

„Sužinojome daug apie pačią Šilainių pradžią. Tai itin prieštaringus jausmus keliančios istorijos. viena vertus, jaunos šeimos gavo naujutėlius butus, bet kartu tai buvo ir labai sudėtingas laikotarpis, kėlęs daug nerimo – ilgametės santvarkos griūtis ir pan. Tai atsispindėjo ir kasdienybėje, kuri, pasak kelių veiklose dalyvavusių moterų, joms asocijavosi su pieno milteliais. Maisto kūdikiams tuo metu nebuvo lengva rasti, tad moterys, turinčios galimybę, dažnai dalydavosi pienu. Viena dalyvė pamena padėjusi net penkioms šeimoms“, – išgirstomis istorijomis dalijosi jų kolekcininkė.

Antai, kažkas prisiminė parduotuvę „Žiemga“, kurioje buvo galima įsigyti tuo metu itin retų prekių, tokių kaip kačių tualetas. Jaunajai kartai esą sunku suvokti, kad daiktai, kuriuos mes kasdien naudojame savo buityje, anuomet buvo deficitinės prekės.

„Norime atrasti ir papasakoti istorijų, kurios yra itin svarbios, tačiau liko istorijos ir dominuojančio naratyvo paraštėse. Todėl labai kviečiame visus, norinčius prisijungti. Jūsų visų istorijos yra be galo svarbios“, – E. Šimkutė priminė, kad pasakojimai bus renkami ir įrašomi visą savaitę.

Visi tapo fotografais

„Tai, ką padarysime šiandien, rytoj jau bus istorija“, – trečiadienio vakarą čiupti fotoaparatus arba išmaniuosius telefonus ir fiksuoti Šilainius tokius, kokie jie yra dabar, kvietė E. Šimkutė.

„Fluxus“ Kuršių kieme, tiksliau – menininkės vaikystės kieme, prie čiuožyklų, su įranga stojo būrys entuziastų iš skirtingų Kauno mikrorajonų ir šalies miestų.

„Fotografuoju pastatus. Kaune taip pat esu ne vieną įamžinęs“, – atvertęs savo nuotraukų galeriją socialiniame tinkle „Instagram“, fotografas Karolis iš Vilniaus džiaugėsi, kad ją papildys ir Šilainių vaizdai. IV Šilainiuose gyvenanti Nida norėjo geriau pažinti likusias mikrorajono dalis, o Dainavoje, šalia „Saulėtekio“, gyvenanti Rytė į dirbtuves užsirašė svajodama išmokti fotografuoti. Gebėjimas komponuoti vaizdą telefono ekrane, anot moters, jai ypač pravers atostogaujant prie jūros.

Čiuožyklos: kol kas dar stovi, bet greitai jų čia gali ir nelikti. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Pastaruoju metu pradėjau domėtis fotografija, todėl, kai sužinojau apie tokį renginį, iškart užsiregistravau. Noriu daugiau sužinoti“, – kaunietė džiaugėsi dirbtuvių metu nukovusi du zuikius.

Būrį lydėjęs savanoris, profesionalus fotografas Saulius papasakojo apie techninę fotografijos pusę, o Evelina – apie mikrorajoną, kuriame prie daugiabučių langų linksta obelų šakos, sirpsta vyšnios, prie įėjimų į laiptines skleidžiasi gėlės, balkonuose žmonės džiauna skalbinius ir geria kavą, kiemuose – pykstasi ir buriasi.

Cirko pasirodymai

Aplankiusi kelias erdves, kurios per pastaruosius dešimt metų neatpažįstamai pasikeitė ir tebesikeičia, menininkė stabtelėjo tarp Juozo Grušo meno gimnazijos ir Jono Basanavičiaus gimnazijos. Šioje vietoje 1988 m. iškilo ir iki šiol tebestovi Virginijos Babušytės-Venckūnienės bronzinė skulptūra „Versmė“. Meno kūrinį galima liesti, ant jos atsisėsti, o jei pavyksta – įsirangyti į siauras ertmes. Toks esą ir buvo autorės sumanymas. Tiesa, ypač karštomis vasaros dienomis ant „dramblio“ sėsti rizikinga. Bronzinė skulptūra įkaista iki tokios temperatūros, kad ant jos per kelias sekundes iškeptų kiaušinienė ir šoninės juostelė.

„Eime toliau“, – palikusi „dramblį“ ir ant jo susirangiusias paaugles, menininkė ranka mojo Šarkuvos gatvės link.

Nors pagal planą dirbtuvių dalyviai turėjo lįsti į vienintelę Šilainių požeminę perėją, maršrutą pakoregavo pro šalį ėjusi vietinė gyventoja. Išgirdusi būrelio pokalbius, ji primygtinai prašė įamžinti balkonus, aplink kuriuos apsiviję nepaprasto grožio vijokliai. Užfiksavę juos, po akimirkos dirbtuvių dalyviai fotoaparatus traukė garsiojoje perėjoje. Dėl šviesos, krintančios pro stoglangį, šią vietą labai pamėgę fotografai. Šilainiuose, kuriuose nėra nei bendruomenės centro, nei nekomercinių erdvių, kuriose būtų galima susitikti, požeminė perėja atlieka labai svarbią misiją. Joje vyko jau ne vienas kultūrinis renginys – cirko pasirodymai, Šilainių senjorų poezijos klubo narės čia surengė eilių skaitymą.

„Eini požemine perėja ir tiesiogine žodžio prasme susiduri su kultūra“, – apie Šilainius, kuriuose pilna netikėtumų, su šypsena kalbėjo E. Šimkutė.

Karūnuoti daugiabučiai

„Sakykite, o kodėl kai kurie daugiabučiai namai Šilainiuose pasipuošę karūnomis?“ – kaunietės Rytės pastaba E. Šimkutei labai patiko.

Lėtai žingsniuodama tarp namų vinguriuojančiais takeliais, menininkė pasakojo, kad taip nuspręsta uždengti ant stogų įrengtas liftų šachtų aptarnavimo patalpas. Tam esą buvo specialiai suprojektuotos dekoratyvinės betoninės plokštės, kurios primena karūnas.

„Šie elementai dekoratyvūs ir yra tik Šilainiuose“, – E. Šimkutė atkreipė dėmesį, kad karūnuoti tik tie daugiabučiai, kurie turi liftus. Galiausiai menininkė būrelį atvedė į vietą, kur prasidėjo mikrorajono statybos. Ji negalėjo tiksliai pasakyti, kuris namas iškilo pirmiau už kitus, užtai puikiai žinojo, kad penkiaaukštis už nugaros buvo skirtas statybininkams. Vienas jų čia gyvena iki šiol.

„Beje, būtent statybininkų dėka šalia Prano Mašioto pradinės mokyklos išliko ir didžiulis ąžuolas“, – pasakojimą tęsė projekto vadovė.

Užtai autentiškų čiuožyklų, įrengtų 1985–1989 m., greit visai nebeliks. Dėl to, kad nesaugios, jos keičiamos naujomis, mažesnėmis.

„Čiuožykla man visų pirma simbolizuoja vaikystę. Todėl visada gera grįžti į savo kiemą, pabūti ten, prisiliesti. Bent kelias tokias čiuožyklas šioje erdvėje verta išsaugoti, – E. Šimkutė įsitikinusi, kad tai turėtų daryti ne tik Šilainių, bet ir kitų miestų bendruomenės. – Čiuožyklos labai įdomios. Visoje Lietuvoje jos skirtingos, todėl manau, kiekviename mieste galėtų būtų erdvė, kurioje stovėtų autentiškos čiuožyklos.“

Darsyk pabrėžusi daugiabučių rajonų išskirtinumą, menininkė ragino sukrusti ne tik Šilainių gyventojus. Kitą savaitę projekto renginiai numatyti Klaipėdoje, Šiauliuose ir Tauragėje. Susitikimų metu Evelina ir Rūta dalysis savo ilgamete kūrybine patirtimi, papasakos apie įgyvendintus projektus.