Supranta japoniškai

Jei Panemunės šile pririštam prie medžio ir paliktam likimo valiai mišrūnui Pifui būtų kas nors pasakęs, kad netrukus jo gyvenimas apsivers aukštyn kojomis – jis taps garsių ne tik Lietuvoje žmonių numylėtiniu, – šuo, žinoma, nebūtų patikėjęs. Visgi dėl visa ko nelaimėlis pergraužė virvę, kuria buvo pririštas prie medžio, ir patraukė duoneliauti ramiomis Vičiūnų gatvelėmis. Tai atsitiko daugiau kaip prieš penkerius metus.

"Česlovas, kuriam įprasta globoti benamius gyvūnus, per savaitę prisijaukino Pifą, vis paduodamas jam ėdesio. Netrukus šunį parsivedė į namus, nukirpo tabalavusį po jo kaklu virvagalį – prasidėjo naujas Pifo gyvenimas", – pasakojo Česlovo ir Jūratės Norvaišų sodyboje vasarojęs jų anūkas Vytis Bortkūnas. Tuo metu Pifas atsinešė į namo terasą kažkokį medgalį ir pradėjo jį garsiai graužti. Tuoj pat Vytis pasakė japoniškai jomiro (lietuviškai – gana), ir Pifas nustojo graužęs. Tačiau netrukus jis garsiai pranešė, kad į lesyklą atskrido bukutis. Išgirdęs komandą jomiro, Pifas užsičiaupė. Bet neilgam. Mat bukutis suprato, kad japonų kalbą išmokti pasiryžęs vaikinas neleis jo skriausti – paukštis vėl įsitaisė lesykloje, kur net ir vasarą Norvaišos paberia lesalo. Žinoma, Pifas vėl paleido gerklę. Šį kartą jomiro jam reiškė "nešdinkis iš terasos". Pifas greičiausiai pirmas šuo Kaune, suprantantis japoniškai, – suskliaudęs ausis ir paspaudęs uodegą, jis paliko terasą.

Česlovas, kuriam įprasta globoti benamius gyvūnus, per savaitę prisijaukino Pifą, vis paduodamas jam ėdesio.

Įsimylėjęs Čipas

Netrukus plačiai šypsodamasi į terasą įžengė legendinė šokėjų pora, Kauno garbės piliečiai J. ir Č. Norvaišos. Rankose jie laikė šūsnį nuotraukų, kurios bylojo apie seną jų meilę laukiniams ir beglobiams naminiams gyvūnams.

"Tai buvo seniai, praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai dar dirbau "Bangos" sanatorijoje vyr. gydytoju", – kalbėjo Č.Norvaiša, rodydamas nuotrauką, kurioje jo žmona Jūratė nufotografuota su dideliu šunimi – mišrūnu Čipu. Kitoje nuotraukoje – Jūratė su Čipu ir dar vienu dideliu šunimi. Pasirodo, abu šie buvę benamiai gyvūnai ilgai ir laimingai gyveno Norvaišų namuose.

J.Norvaišienė su abiem priglaustais šunimis – Čipu ir Doli.

"Priglaustas Čipas buvo stipriai įsimylėjęs Panemunės šile gyvenusią kažkieno pamestą, panašią į vokiečių aviganę likimo draugę Doli. Ji laikėsi arti Raudonojo Kryžiaus sanatorijos, nes čia gaudavo paėsti, tačiau ateidavo ir prie mūsų namų. Kai prasidėjo šių keturkojų ruja, Čipas kelioms paroms dingo iš namų", – pasakojo Č.Norvaiša.

Doli ir Čipas

Išėjo garsioji šokėjų pora ieškoti savo šuns palaidūno. Ir rado jį su Doli. Po kelių mėnesių Doli pirmąjį savo prieauglį paslėpė lapių urve, miške – tą vietą Norvaišoms parodė pati keturkojų pora. Kai šuniukai ūgtelėjo, Norvaišoms teko juos tiesiog išsikasti iš po medžio kelmo ir išdalyti mažylius draugams. Tačiau Doli ir Čipo draugystė nesibaigė.

Tų pačių metų rudenį Doli dar kartą atsivedė šuniukų. Ir taip – trejus metus. Kai jau nebeliko draugų, pažįstamų ir šokėjų, kuriems Norvaišos nebūtų dovanoję Čipo ir Doli palikuonių, garsieji šokėjai nutarė parvesti Čipui mylimąją į namus. Tai padaryti buvo nelengva, nes Doli buvo įpratusi gyventi laisvai. Jai nugalėti naujakurės sunkumus padėjo Čipas. Su sterilizuota Doli jis nugyveno ilgą ir laimingą gyvenimą. Abu jie palaidoti Norvaišų sodyboje.

Zoologijos sodo Mauglis

"Mūsų draugystė su laukiniais gyvūnais užsimezgė sovietmečiu per "Bangos" kino studiją, su kuria bendradarbiavo Česlovas, ne tik rašydamas filmų scenarijus, – tvirtino Jūratė, sklaidydama senas fotografijas. – Įsiminė vienas šioje kino studijoje sukurtas dokumentinis filmas apie laukinius gyvūnus. Filmo pavadinimas buvo  "Ramios iltys".

Anuomet mes gerai pažinojome vieną našlaitį vaikinuką, dirbusį Zoologijos sode ir ten gyvenusį mažyčiam namelyje. Tas vaikinukas stebėtinai gerai sutarė su sodo plėšrūnais. Tigriukas, liūtukas ar mažas leopardas, nakvojantis jo lovoje, – jokia naujiena. Maža to, vaikinukas galėjo beveik bet kada užeiti į voljerus, pas plėšrūnus. Jis net padėjo liūtei atsivesti mažylius. Žodžiu, buvo tikras Mauglis, kurį mylėjo visi žvėrys."

Draugystė su liūtukėmis

Pasak pašnekovės, tai jiedu su Česlovu nutarė, kad reikėtų sukurti filmą apie šitą jaunuolį ir jo santykius su laukiniais gyvūnais. Č.Norvaiša su Leonidu Jacinevičiumi parašė scenarijų ir pateikė jį Lietuvos kino studijai, kuri nusprendė, kad filmas apie laukinius žvėris tarybinei visuomenei nėra aktualus. Štai tada "Bangos" kūrybinė grupė pradėjo rengtis filmuoti dokumentinę apybraižą minėta tema.

Liūtukė labai švelniai apsikabino Č.Norvaišą, nešusį ją per paplūdimį.

"Mes iš pradžių parsivežėme dvi liūtukes dviem savaitėms į namus, norėdami sužinoti, kaip šie gyvūnai elgsis svetimoje aplinkoje, įjungus filmavimo kamerą. Net ir Nemune su liūtukėmis teko pabūti. Tiesa, liūtukes laikėme ant rankų, brisdami į Nemuno salą, bet viena jų netyčia pliumptelėjo į vandenį ir linksma nuplaukė pasroviui. Česlovas nesutriko – nuplaukė paskui ją ir parnešė neklaužadą ant rankų į salą. Beje, liūtukės kurį laiką gyveno Česlovo darbo kabinete "Bangos" sanatorijoje, kai buvo kuriamas filmas", – pasakojo J.Norvaišienė.

Net ir Nemune su liūtukėmis teko pabūti. Tiesa, liūtukes laikėme ant rankų, brisdami į Nemuno salą, bet viena jų netyčia pliumptelėjo į vandenį ir linksma nuplaukė pasroviui.

Apie pabėgusią liūtę

Pasak Č.Norvaišos, atmintin įsirėžė nutikimas su liūtukių motina Aiste, kurią reikėjo filmuoti laisvėje. Zoologijos sodo administracijai sutikus, vieną ankstų vasaros rytą, kai miestas dar snaudė, ji buvo paleista Zoologijos sodo žemutinėje dalyje į laisvę. Deja, Aistė žaibiškai dingo didžiulėje sodo teritorijoje.

"Po trijų liūtės paieškos valandų patyrėme baisų stresą, nes sode pamatėme pirmuosius jo lankytojus, – pasakojo Č.Norvaiša. – Gerai, kad būtent tuo metu pagaliau aptikome ramiai prie krūmų snūduriavusią liūtę. Mūsų Mauglis mėgino ją išjudinti, bet iki valiai pasimėgavusi laisve nuvargusi Aistė nejudėjo iš vietos… O vaikai, eidami su tėvais pro šalį, šaukė: "Žiūrėkite, liūtas guli..." Vargais negalais apie vidudienį pavyko įvaryti Aistę į voljerą."

Žuvo Botanikos sode

Norvaišos Zoologijos sode draugavo ir su leoparduku. Kartą jie nusprendė išsiaiškinti, į kokią spalvą jis reaguoja. "Aš apsivilkau juodą striukę, o Jūratė – raudoną megztinį. Kai abu įėjome į leoparduko voljerą, jis pritūpė ant ten augusio medžio šakos ir kaip katė užšoko ant mano pečių. Nusprendėme, kad jis nemato raudonos spalvos. Paskui dar bičiuliavomės su gepardu. Ir tai dar ne viskas – nusipirkome Zoologijos sode tikrą mažą vilkiuką. Kai jis suaugo, įkurdinome namų voljere, iš kurio šis gyvūnas greitai pabėgo, išsikasęs po voljero tvora landą. Paskui vilkas gyveno Panemunės miške, bet vis ateidavo pas mus. Stebėdavo mūsų veiksmus prie namo prigludusiame miške, tačiau arti neprisileido. Keistas buvo tas mūsų bendravimas. Būdavo, atsisėdu miške ant kelmo, sudedu už nugaros rankas su, pavyzdžiui, nedidele virta višta, ir tik tada mūsų vilkas prieidavo ją pasiimti. Taip jis gyveno miške, bijodamas žmonių, gal tris mėnesius. Aš mėginau įvairiais būdais jį prisivilioti – viskas veltui. Savo gyvenimą jis baigė Botanikos sode, kur buvo nušautas, kai bandė pasigauti gulbę."

Apsikabindavo su tigru

Norvaišų namo terasoje teko išgirsti jų pasakojimą apie draugystę su tigru Iksu. "Aš ir pati dabar nesuprantu, iš kur turėjome tiek drąsos, tiek pasitikėjimo plėšriais gyvūnais, – prisipažino J.Norvaišienė. – Gal todėl, kad tada buvome jauni, pilni optimizmo, drąsūs? Ir iš tiesų labai mylintys gyvūnus… Sovietmečiu Zoologijos sodo direktorius nedraudė mums draugauti su mažaisiais plėšrūnais, kuriuos kasdien lankydavome, vesdavome pasivaikščioti, užsukdavome į jų voljerus. Atsimenu, kai tigrė atsivedė palikuonių, vienas iš tigriukų buvo visiškai neagresyvus, net, sakyčiau, lipšnus. Tai mes pradėjome jį globoti. Aš drąsiai eidavau į jo voljerą, kur su dryžuotuoju visada pasisveikindavome apsikabindami."

Kai Iksas tapo vyresnis ir atsistojęs ant užpakalinių letenų tapdavo žmogaus ūgio, Zoologijos sodo vadovybė uždraudė Norvaišoms užeiti į Ikso voljerą – teko su juo bendrauti per virbus. "Tigras apuostydavo mano galvą, priglaustą prie virbų ir pradėdavo garsiai murkti – tai buvo džiugaus atpažinimo ženklas. Kartą grįžę iš kelių mėnesių stažuotės Londone Ikso neberadome – jis buvo iškeistas į kitą gyvūną iš Kanados cirko, – prisiminė Č.Norvaiša. Beje, filmas apie Zoologijos sode laikomus gyvūnus visgi buvo baigtas filmuoti ir padovanotas minėtam sodui, bet dabar niekas jo neberanda. O tas žvėrių numylėtas jaunuolis išvažiavo dirbti į Lipecko Zoologijos sodą. Kraupi istorija yra susijusi su leopardu, meiliai tupėjusiu ant Č.Norvaišos pečių, – vėliau tas gyvūnas sudraskė neatsargią jo prižiūrėtoją.

Pifo krosas

Pifas kaire akimi nieko nemato, o dešine – prastai, tačiau dar puikiai orientuojasi aplinkoje. Jei ir užgestų šviesa Pifo akyse, jam šviesą atstotų jį priglaudę Norvaišos. Šiuo metu Pifas kupinas gyvybės – sodyboje pramynęs aštuoniukės formos 50 m ilgio kroso trąsą, kuria jis kasdieną didžiuliu greičiu nuskuodžia daugybę kilometrų. Kai šuo išbėga į šią trasą, jos pereiti negalima, nes tai gali liūdnai baigtis. Ne, ne Pifui, o žmogui. Mat apie pusšimtį kilogramų sveriantis ir didžiuliu greičiu lekiantis šuo gali išversti, kaip sakoma, iš koto bet kokio kūno sudėjimo žmogų. Pifo šeimininkė teigė patyrusi, ką reiškia susidurti su azarto apimtu dideliu šunimi.

Didžiuliu greičiu bėgantį Pifą sunku sustabdyti, bet jis, kad ir nenoriai, pakluso Česlovo komandai – iš inercijos įveikęs dar vieną trasos aštuoniukę, šuo, nukoręs liežuvį, pagaliau sustojo ir tiesiu taikymu nuėjo prie dubens su vandeniu numalšinti troškulio.

Kietojo kuro tiekėjas

"Pifas yra labai meilus, mėgsta būti glostomas ir visada atsidėkoja švelniu elgesiu su mumis. Jis labai myli Česlovą – miega šalia jo lovos. Keliamės visi drauge ir, priklausomai nuo oro, arba einame pasivaikščioti į mišką, arba maudytis į Nemuną. Jei po pusryčių man reikia su reikalais išvažiuoti į miestą ir tenka eiti prie garažo, Pifas pradeda protestuoti, garsiai lodamas. Jis nurimsta tik tada, kai aš, įsėdęs į automobilį, pro langą pasakau jam "bėk". Tada Pifas nutyla ir pasileidžia savo trasa. Kai jis įveikia kilometrą, sustabdau jį. Tada Pifas būna draugiškai nusiteikęs – leidžia man ramiai išvažiuoti iš kiemo", – kalbėjo Č.Norvaiša.

J.Norvaišienė pastebėjo, kad po pasivaikščiojimo miške, Pifas būtinai grįžta su kokiu nors medgaliu dantyse. "Matyt, teks keisti šildymo sistemą – pereiti prie kietojo kuro", – pajuokavo šuns šeimininkė. Su Norvaišomis kalbėjome ir apie nelaimes gamtoje, apie abejingumą sužalotiems gyvūnams ir pagalbos jiems stoką, apie neigiamą požiūrį į cirke išnaudojamus gyvūnus, į kai kurią medžiotojų veiklą ir kitais skaudžiais klausimais, bet tai jau turėtų būti kitų rašinių tema.