Kol ieškodami vaikštome parodų salėse tarp paveikslų, tol tapyba yra gyva

Prieš apsilankant vienokioje ar kitokioje parodoje sukirba mintis, kad ji kels klausimų, o apėję ekspozicijų erdvę rasime atsakymus. Tačiau toks scenarijus negali tikti visoms parodoms. Kauno paveikslų galerijoje eksponuojama 18-osios tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės „Aš čia ne tam, kad mane toleruotumėte, aš čia tam, kad jus dirginčiau“ paroda, pristatanti Šiaurės, Baltijos šalių ir Lenkijos menininkus, kviečia pažvelgti į nepatogią tiesą, nenustebti sulaukus akibrokštų, tikėtis netikėtumų.

Atkarpos

Paroda eksponuojama trijuose galerijos aukštuose, dalis darbų užima koridorių erdves. Kiekvienam kūrėjui, kurių pristatoma arti dviejų dešimčių, skirtas atskiras erdvės plotas. Dėl tokio parodos architektūros sprendimo laimi žiūrovas, nes turi galimybę sekti kiekvieno menininko kūrybos atkarpa nepertraukiamai.

Kadangi eksponuojama po kelis ar daugiau vieno kūrėjo paveikslų, vaikščiojimas po ekspoziciją įgauna stabilią tėkmę. Ją sudrumsčia erdvėje atsirandantys ryškios raudonos spalvos elementai. Jie erzina, nes sutrukdo ramų pasivaikščiojimą. Tačiau šis ryškus raudonas fonas tampa pagrindu, ant kurio užrašomos paveikslus eksponuojančių menininkų mintys: „Jeigu klausiate, ką aš tapau, atsakau – tapau dažus. Kitaip tariant, tapau klausimą, ką aš tapau“ (Henrikas Čerapas); „...tapyba tampa praeities išraiška dabartyje“ (Eglė Karpavičiūtė); „Jei paveikslas kaip vaizdas yra tik paviršius, gal būtent per tai ir reiškiasi tapybos specifiškumas, statiško vaizdo magija – jos negalios galia“ (Eglė Ulčickaitė).

Kūrėjų citatos tampa kvietimu neįpareigojamai pasikalbėti – menininkui ir žiūrovui apsikeisti mintimis. Kiekvienas, apsilankęs parodoje, gali laisvai nuspręsti – priimti kvietimą ar ne: perskaityti citatą ir eiti toliau ar stabtelėti ir pagalvoti. Jokios prievolės, jokio nepatogumo. Vis dėlto tapybos trienalės pavadinimas „Aš čia ne tam, kad mane toleruotumėte, aš čia tam, kad jus dirginčiau“ pastūmėja ieškoti dirgiklių, keliančių nepatogumą.

Anna Grzymala. Grojo puikus orkestras ir visi nepamiršo šokti su visais kitais. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Prisipažinsiu apie lūkestį

Tapybos trienalę pristatančiame tekste akcentuojama, kad jos tikslas – atkreipti dėmesį į šiandienos gyvenimo skaudulius ir tyrinėti, kaip menininkai tai pateikia ir reflektuoja savo kūryboje; daug dėmesio skirti naujausioms ir novatoriškoms tapybos tendencijoms; siekiui perteikti ir konceptualizuoti šiuolaikinio meno esmę; parodyti tapybos medijos meninių refleksijų įvairovę ir kismą. Todėl, prisipažinsiu, dar prieš apsilankydama Kauno paveikslų galerijoje turėjau lūkestį pamatyti galbūt keistą, kitonišką kūrybą, prieštaraujančią iki šiol buvusioms ir vyraujančioms tendencijoms; kūrybą, kuri reflektuoja tai, ką norime pamiršti, nuo ko nusisukame, nuo ko bėgame, ką neigiame, kas kelia mums gėdą, kas apnuogina arba ko niekada nepatyrėme, negalime įsivaizduoti.

Šioje didelėje parodoje norėjau matyti naujų, mažiau pažįstamų menininkų, kuriančių tendencijas, taip pat ir gerai žinomų tapytojų, galbūt ieškančių ir eksperimentuojančių, o gal jau atradusių naujų kūrybos krypčių. Sakoma, kad lūkesčių geriau neturėti. Tačiau savųjų į šalį aš nepadėjau.

Tai, ką (pa)mačiau I

Pasivaikščiojimą po trienalės parodą pradėjau nuo viršaus – trečiojo aukšto. Įžengus į pirmąją salę šiame aukšte, kurioje pristatomi šiuolaikinių menininkių iš Lenkijos kūriniai, įspūdis toks: spalvos, veiksmas, žmonės, kūnai, beždžionės, sparnai, sapnai, vizijos, imtynės, šokiai, vienatvė, skausmas, liūdesys, diena, naktis – nuo motyvų įvairovės truputį susisuko galva.

Lenkų menininkes pristatančios tapybos trienalės parodos dalies kuratorius Krzysztofas Stanisławskis akcentuoja, kad visos tapytojos (išskyrus Ewą Miazek) priklauso proveržio kartai. Ši, naujoji, menininkų karta, pasak kuratoriaus, nušlavė 9-ajame dešimtmetyje kilusiai nepriklausomo meno bangai priskirtus karjeros aukštumų pasiekusius „laukinius lenkų menininkus“.

Naujosios kartos (jai priklauso parodoje savo kūrybą pristatančios tapytojos Ania Grzymała, Martyna Czech ir Martyna Borowiecka) atstovės, kaip pažymi K. Stanisławskis, yra talentingos, originalios. Norisi papildyti kuratoriaus palinkėjimus, kad trienalė turėtų teigiamos įtakos šių jaunų menininkių karjerai.

Žengiant koridoriumi kitos salės link lydi eksponuojami lenkų tapybos klasikės E. Miazek didelio formato darbai. Jie priverčia sulėtinti žingsnį, sulaiko dėmesį. Piešinio estetiką primenančia, fragmentiškus motyvus perteikiančia tapyba kuriamas vaizdas primena koliažą, kuriame vienu metu vizualios raiškos priemonėmis pasakojamos kelios istorijos.

Ewa Miazek. Teritorijos žymėjimas. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

E. Miazek vizualių istorijų koridorius nuveda į salę, kurioje eksponuojami Christine’ės Ödlund, Dago Eriko Elgino, Torbeno Ribe paveikslai – Šiaurės šalių menininkų parodos dalies kuratorius yra Henrikas B. Andersenas. Ch. Ödlund, šiuolaikinės švedų menininkės, kūriniuose vyraujantis hiperrealizmas, kuriamas tyrinėjant meno ir gamtos sąsajas, naudojant unikalius augalinius pigmentus, yra priešprieša iš T. Ribe paveikslų besiskverbiančiai realybei – monotoniškai, pilkai, vidutiniškai. D. E. Elginas gręžiasi į pačią tapybą ir apmąsto privilegijuotą jos padėtį.

Trečiajame aukšte, greta eksponuojamų užsienio menininkų kūrinių, pristatomi ir lietuvių kūrėjų – Henriko Čerapo, Donatos Minderytės, Stasio Eidrigevičiaus darbai. Įžengus į salę su jų paveikslais, atrodo, viskas aplink nurimsta, nusėda, pasidengia migla. D. Minderytė į supantį pasaulį žvelgia, iš pirmo žvilgsnio, per atstumą, lyg stebėtoja. Tačiau, žiūrėdami į kitus, juk ieškome savo pačių atspindžių. Todėl D. Minderytės paveiksluose sušmėžuoja subtilios, jautrios jos pačios refleksijos, autobiografinės, apie pačią autorę pasakojančios detalės.

Visą vienos sienos plotą užimanti gigantiška H. Čerapo drobė žadina pojūčius dėl netikėtų medžiagų pasirinkimo (aliejiniai dažai maišomi su asfaltine derva) ir potėpių, o svarbiausia – šiomis priemonėmis išreiškiamos laisvės. Nuo pojūčių prie individualių jausmų grąžina S. Eidrigevičiaus kūriniai. Liūdni, bet truputį ir komiški, gilūs, bet ir šiek tiek vaikiški.

Nusileidus į antrąjį aukštą, koridoriaus erdvėje pasitinka eksponuojami Vyganto Paukštės paveikslai – komentarai apie žmogaus netobulumą, baimes, savęs ribojimą patirti laisvę – gyventi. Pasak Baltijos šalių menininkus pristatančios parodos dalies kuratorės Medos Norbutaitės, nors ekspozicijoje pristatomi jaunosios tapytojų kartos atstovai dažnai ieško ir kvestionuoja, o vyresniosios kartos kūrėjai savo darbuose demonstruoja užtikrintumą ir tvirtą nuomonę, skirtingų kartų menininkus jungia jautrumas aplinkai ir asmeninių skausmų, jausenų, vizijų išraiška.

Ivan Andersen. Sisteminė entropija. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Tai, ką (pa)mačiau II

Ryškiausiai laisvę galima pajausti gamtoje, nes ji netobula, joje visada vyksta skirtingi procesai, todėl gamta mus priima besąlygiškai. Ji netaiko mums taisyklių, kokie turime būti. Priima mus tokius, kokie esame. Todėl gamtoje jaučiamės laisvi. Gamtovaizdžio tema, kuri turi senas tapybos tradicijas, mums labai artima.

Vos įžengus į pagrindinę, didžiąją, salę pirmame aukšte įkrintama tiesiai į vešlią Tamaros Piilolos nutapytą lapiją, kurioje žaidžia šviesos ir šešėliai. Ilijos Wyller meninė praktika taip pat susijusi su peizažais, kurie paveikslo erdvėje dėliojami tiek iš gyvų, tiek iš, atrodytų, negyvų objektų, vienas su kitu mezgančių santykius, vienas kitą atliepiančių ar, priešingai, atstumiančių. Iš gamtos arčiau miesto pasitraukia Ivanas Andersenas. Darbuose jis dekonstruoja ir transformuoja miesto erdves, padalydamas, išskaidydamas jas į abstrahuotus, savo medžiagiškumu labai skirtingus, vizualius elementus. Kad juos atpažintų, žiūrovas turi pasitelkti savo asmeninę vizualinę patirtį.

Tarp formos ir beformiškumo tapyboje balansuoja Erikas Jeoras, o Jonas Gasiūnas fumažo technika (degančios žvakės dūmais) drobėse kuria supančio pasaulio, jo suvokimo ir patyrimo vaizdinius. Eglė Ulčickaitė kūryboje taip pat pasiremia realios aplinkos motyvais, bet jų tiesiogiai neatkartoja, neapibrėžia, o niveliuoja arba išblukina jų kontūrus. Eglė Karpavičiūtė – priešingai – kūryboje yra konkreti. Menininkė kelia kūrinio originalumo, kūrėjo statuso, menų hierarchijos klausimus. Meno laukas tampa erdve ne tik būti pamatytai ir įvertintai, bet yra atveriamas tyrinėti ir taip išplečiamas.

Vis dėlto tapybos trienalės pavadinimas „Aš čia ne tam, kad mane toleruotumėte, aš čia tam, kad jus dirginčiau“ pastūmėja ieškoti dirgiklių, keliančių nepatogumą.

Lydinti paroda

Tapybos trienalę lydi galerijoje „Meno parkas“ eksponuojama, galerijos vadovo Arvydo Žalpio kuruojama, Prancūzijos ir Ispanijos menininkų paroda „Café Europe“. Prancūzų menininkai: M. D. Bidard, Sylvia Bottiau, Matthieu Capelier, Victorien Ezard, Grégoire Fabvre, Brigitte Horion, Elisabeth Krotoff, Christelle Teissedre, Denis Vingt-Deux – kūriniuose kvestionuoja žiūrovų lūkesčius ir priešinasi tradiciniam požiūriui į meną, žvelgdami į jį kaip į priemonę atitrūkti nuo bespalvės rutinos.

Tradicijų pagrindą sujudina ir ispanų menininkai – Xaro Castillo, Quico Estivill, Jorge Ferré, Agustínas Fructuoso, Alexas Gonzálezas, Silvia Pagliano, Federico Sancho, Diego Tampanelli, Francescas Ylla – darbuose peržengdami dvimačių objektų ribas, menininkai tyrinėja rankų darbo įgūdžių svarbą medijoje.

Kelias į atradimus

Kaip buvo minėta šio teksto pradžioje, iš parodos tikimasi išeiti atradus atsakymus. Tačiau gali atsitikti ir taip, kad iš parodos reikės išeiti su klausimais. Gerai tai? Blogai? Klausimai veda į paieškas, o paieškos – į atradimus.

18-oji tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė „Aš čia ne tam, kad mane toleruotumėte, aš čia tam, kad jus dirginčiau“ į parodas kviečia ir sostinėje: spalio 3 d. Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ duris atvėrė dvi parodos: Baltijos šalių šiuolaikinės tapybos paroda ir paroda „Vidiniai pasauliai“, kurioje bus eksponuojami Šiaurės ir Baltijos šalių jaunųjų menininkų apdovanojimų nominantų darbai.

Spalio 11 d. Lietuvos dailininkų sąjungos galerija „Arka“ pakvies į satelitinę tapybos trienalės parodą, kurioje pirmą kartą Lietuvos žiūrovams bus pristatoma žymaus suomių menininko, tyrėjo, rašytojo, teatro, šokio ir filmų kūrėjo, menų daktaro, profesoriaus ir pasaulyje pripažinto meno aktyvisto Teemu Mäkio kūryba.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Dar ne pabaiga

Vieną atsakymą (ir, ko gero, patį svarbiausią) į vis iškylantį klausimą, ar daugybę etapų perėjusi tapyba dar yra aktuali, ar tai jau pasenusi, nebeįdomi meno forma, trienalėje rasti pavyks. Kaip akcentuoja vienas iš kuratorių H. B. Andersenas, iki šiol tapyba sėkmingai adaptavosi kaip jungtis tarp žmogaus potyrių ir kūrybinės aplinkos. Meno kūrinys geba pats kurti savo aplinką, diskursus. Tačiau kūriniui reikia santykio su žiūrovu. Kol vaikštome parodų salėse tarp paveikslų ieškodami atsakymo į vieną, o gal į kelis klausimus, tol tapyba yra gyva.


Trienalė Kaune

Pagrindinė XVIII Tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės kuratorė – menininkė Meda Norbutaitė.

Šiaurės šalių menininkai: Christine Ödlund (Švedija), Erikas Jeoras (Švedija), Ivanas Andersenas (Danija), Torbenas Ribe (Danija), Dagas Erikas Elginas (Norvegija), Ilija Wyller (Norvegija), Tamara Piilola (Suomija), Jukka Rusanenas (Suomija). Kuratorius – Henrikas B. Andersenas (Danija).

Lenkijos menininkės: Ania Grzymała, Martyna Czech, Martyna Borowiecka, Ewa Miazek. Kuratorius – Krzysztofas Stanisławskis (Lenkija).

Lietuvos menininkai: Henrikas Čerapas, Jonas Gasiūnas, Donata Minderytė, Vygantas Paukštė, Eglė Ulčickaitė, Eglė Karpavičiūtė, Stasys Eidrigevičius (Lietuva / Lenkija). Kuratorė – Meda Norbutaitė (Lietuva).


Kas? XVIII tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės Šiaurės šalių, Lenkijos ir Lietuvos menininkų paroda „Aš čia ne tam, kad mane toleruotumėte, aš čia tam, kad jus dirginčiau“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki spalio 27 d.

Kas? XVIII tarptautinę Vilniaus tapybos trienalės lydinti paroda „Café Europe“.

Kur? Galerijoje „Meno parkas“.

Kada? Veikia iki spalio 6 d.


Šiame straipsnyje: Kauno paveikslų galerijaVilniaus tapybos trienalėparoda Café EuropetapybamenininkaiSantakaMedijų rėmimo fondasdailė(santaka)įgarsintas

NAUJAUSI KOMENTARAI

keverzonės nusibodo

keverzonės nusibodo portretas
tapybos tikrai trūksta

Menininkas

Menininkas portretas
Visai neįdomi, buka paroda. Ne dirgina bet migdo. Ir sumanymas nekoks dirginti

rr

rr portretas
Šiame pozityvumo laike matyt netinka neigiamai reflektuoti-visgi. Teko aplankyti tapybos bienalės ekspoziciją "meno parke". Išėjus liko įspūdis visiško dekadanso. Apie žinias ir "profesionalumą" grįstą meno istorijos, piešimo ar tapybos technologijomis žiniomis neverta nei kalbėti. Tarkime elitinės žinios trukdo betarpiškai saviraiškai ir socialinei komunikacijai, bet ir menininkų saviraiškos atrodo tapo šios minutės fiksavimas be didesnių autorių išgyvenimų ar patirčių Paroda nuvylė.
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių