„Tapybiniai“ kūriniai pabrėžia medžiagiškumą, faktūrą, spalvų žaismą ir potėpio jėgą. Tokiuose darbuose svarbu ne tik tai, kas vaizduojama, bet ir pati medijos materija – dažai, drobė, rankos darbo pobūdis, materialios tapybos formos estetika. Šie kūriniai pasižymi meistriškumu, potėpio gyvumu, išlaikoma tapybos tradicijos tąsa.

„Ekraniniai“ kūriniai – priešingai: nors ir išlaiko tapybos formą, sąveikauja su skaitmeniniu pasauliu, technologijų diktuojamais formatais. Juose vyrauja minimalistinė estetika, plokščios, beveik sterilios spalvinės struktūros ar stilizuotos formos, primenančios ekrane matomus vaizdus. Tokie kūriniai labiau kreipia mūsų dėmesį į paviršinę vizualinę išraišką nei į turinio gelmę, tarsi stengdamiesi atitikti virtualaus pasaulio vaizdinę logiką. Jie tarsi balansuoja tarp tapybos ir jos skaitmeninės versijos.

Sociovizualinių kūrinių kategorijai priklauso darbai, kurie vienu metu jungia socialinį komentarą, vizualinį dekoratyvumą ir (arba) erdvinę instaliaciją. Siekiant artimesnio dialogo su žiūrovu, darbai išsiskiria plakatiška estetika, jų formų ir medžiagų pasirinkimas orientuotas ne tiek į estetines, kiek ir socialines refleksijas.

Visi kūriniai turi balsą šiuolaikinės tapybos ir meno medijų diskusijoje, kurioje susiduria tradicija ir inovacija, materialumas ir virtualumas. Antai šiaurės šalių menininkų kuratorius Henrikas B. Andersenas klausia – „Ar tapyba gali „medializuotis“, tapti labiau medijinė medijų persotintame pasaulyje?“

Baidau šią tapybos mirties šmėklą ir tariu, kaip netrukus paaiškės, pranašiškus žodžius: „jei parodoje nepamatysiu ko nors įdomaus – paprasto, pavyzdžiui gerai nutapyto vazono su gėlėmis, tai bus ženklas, kad tapyba tikrai mirė“. Kas čia per gėlės ir vazos flasback'as? Veikiausiai tai XIII trienalės atgarsiai ir ne man vienam kaip akibrokštas įstrigusio etiopo iš Sankt Peterburgo Tesfaye Atsbeha Negga ryškiųjų alyvų puokščių reminiscencija, tuomet, ko gero, simbolizavusi tikrosios tapybos nepaneigiamą gyvybingumą. Prisiminiau ankstesnes trienales lydėjusias diskusijas, pasigraudenimus apie „tapybos laidotuves“ ir apokaliptines vizijas, kuriose pasaulis egzistuoja be šio meno. Bet ar tikrai tai įmanoma? Ne, patikinau save, net jei įvyktų globalinė katastrofa, visada atsiras naujieji senieji uolų piešėjai ir taukais, moliu ar dūmais parašys istoriją.

Henrikas Čerapas. Mirštančio šuns siena.

Tapybos salės ir salelės

Nusileidus į pirmojo aukšto salę, mane pasitinka suomio Jukka'os Rusaneno vibruojančiais gestais, beveik neliečiant drobės nutapyti kūriniai „Angliška rožė“ ir „Nuostabi rožė“. Priešais juos norvegės Ilijos Wyller spalvinga abstrakcija „Liūdnai laimingas balandžio vidurio sniego pojūtis – tarsi alyvos vazoje“, kompoziciškai idealiai atskiria kompiuterio ekrano estetiką imituojančius suomės Tamaros Piilola ir dano Ivano Anderseno kūrinius...

Laukiau operatoriaus, ruošiausi filmavimui, tad nusprendžiau dar kartą apžvelgti pirmojo aukšto salę. Pastebėjau du lankytojus, kurie atidžiai pavieniui ir abu kartu tyrinėjo paveikslus. Akivaizdu – nestatistiniai lankytojai. Šie turėjo laiko daugiau nei penkias minutes. Užkalbinau ir pasidomėjau, kas juos labiausiai patraukė šioje parodoje. Abu lankytojai pasirodė esantys menininkai, Vilniaus Dailės akademijos absolventai – tapytojas Tomas ir architektas Kęstas.

– Tomai, ar jūs lankotės parodoje su konkrečiu tikslu, ar smalsumo vedamas, norėdamas pažiūrėti, kaip atrodo šiuolaikinė tapyba?

– Atėjau kolegos vedamas. O šis – smalsumo.

– Kęstai, kas pakurstė smalsumą?

– Noras pabėgti nuo rutinos. Pakeisti aplinką.

– Parodos pagrindinis leitmotyvas – „dirgiklis“, aprašyme daug kalbama apie tapybos misiją reflektuoti, edukuoti ir pan. Ar tapybai reikalinga tokia „funkcija“?

Tomas: „Dirginimą suvokiu kaip žiūrovo reakciją į kūrinį. Jeigu kūrinys nesukelia reakcijos ar netgi tikėtina nesukels – kam jį tuomet eksponuoti ir ar toks kūrinys apskritai turi prasmę? Meno paskirtis – sukelti atoveiksmį."

Kęstas: „Na, tapyba turi teisę egzistuoti pati sau.“

– Pirmame aukštas yra daugiausia erdvės ekspozicijai kurti ir vaizduotei. Čia galima improvizuoti darbais, kurti temines, stilistines ir kitokias tapybos salas. Kuris kūrinys patraukė jūsų dėmesį?

Tomas: „Išsiskyrė Jono Gasiūno „Kosmoso kapelionas“. Tai ne tas darbas, kuris teikia ramybę, buitiškai tariant, su juo negalėčiau gyventi. Tačiau jis kuria emociją, o tai įdomu ir vertinga."

Kęstas: „Mano favoritas – Ivano Anderseno (Danija) „Pakrypimas“. Pagavau save ilgiausiai prastovėjus prie šio darbo. Žvelgiu į jį iš profesinės pusės, kūrinyje yra daug „maketavimo“ sluoksnių – miesto, tarpusavyje susiliejančių žmonių siluetų. Čia pat regimi bandymai ieškoti jungčių tarp šių sluoksnių – kontrastuoja linijos, figūrų „apkaustai“. Paveiksle matau ekraną. Turbūt dar „neatsijungiau“ nuo darbinės aplinkos (šypsosi)".

Teiraujuosi pagrindinės trienalės kuratorės Medos Norbutaitės, kaip teisingai reikėtų traktuoti dirgiklį tapybos meno kontekste? „Trienalės šūkis – nėra siekis šokiruoti ar nustebinti. Apeliuoju į menininko poziciją, kviečiančią reaguoti į tai, kas vyksta aplinkui. Jei menininkas nėra tik dekoratorius, jis turi skatinti diskusiją. Ar tapyba neatliepia vienos iš meno funkcijų – skatinti mąstyti? Neatsitiktinai pasiūlau žmonėms klijuoti lipdukus ant sienos šalia paveikslų ir balsuoti už labiausiai dirginantį, o ne estetiškai patraukliausia – t. y. gražų kūrinį. Siekiu, kad žiūrovas kelis kartus įvertintų savo pasirinkimą“, – pasakojo ji.

Paklausta, kokiais kriterijais rėmėsi atrinkdama lietuvius autorius, kaip pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp konceptualiosios ir klasikinės tapybos, kuratorė atsakė: „Tapyba man – tai ne tik vaizdai, bet ir emocija, dienoraštis, asmeninis pasakojimas. Kad geriau suprasčiau menininkų siekius, paprašiau jų parašyti trumpą savo kūrybos pristatymą. Šis mintis įtraukiau į ekspoziciją, tapytojų citatos tapo neatskiriama parodos dalimi. Tai leido žiūrovui įsijausti ne tik į kūrinį, bet ir geriau pažinti vidinį menininko pasaulį. „Titanike“ jaunieji menininkai rėmėsi savo baigiamaisiais darbais, tyrimais, tai tapo atradimų erdve ir jiems, ir mums, žiūrovams. Rinkdama kūrėjus Kauno parodai, siekiau pristatyti skirtingas patirtis. Pakviečiau menininkus, kurie trienalėse dalyvauja jau ne pirmą kartą – Joną Gasiūną, Vygantą Paukštę, Henriką Čerapą. Buvo įdomu, ką jų kūryboje perskaitys šiandienos žiūrovas, kaip jų tapyba evoliucionavo, kuo ji svarbi šiandien.“

Pasižvalgykime. J. Gasiūnas „laiko frontą“ pirmame aukšte, Donata Minderytė ir H. Čerapas – trečiame, V. Paukštė įsitvirtinęs antrame aukšte. Šiaurės šalių ir Lenkijos menininkų kolekcijos čia veikia kaip pritariamasis vokalas – subtiliai papildo pagrindinę parodos melodiją. Jei šių autorių nebūtų, paroda pasikeistų tik formaliai, taptų nuobodesnė, niūresnė. Ši trienalė bent jau melancholiška, o tai visada geriau nei liūdesys, nes melancholija simbolizuoja laukimą, pokyčių nuojautą, tam tikrą „tapybos laiko formatą“, kurį generuoja minėta ketveriukė. Interpretuoju jų kūrybą kaip keturis simbolinius tapybos laiko atitikmenis.

V. Paukštės tapyba galėtų būti „laiko kaip mito“ atitikmuo. Viskas paveiksle vienodai svarbu – ir veikėjas, ir pro pirštus bėgantis vanduo, ir medžio žievės įsikibę saulės raibuliai... V. Paukštės tapyba išsiskiria ekspresyviu koloritu ir dinamiškomis formomis, kas suteikia kūriniams vitališkumo ir mažne simbolistinio konceptualumo. Pro V. Paukštę tiesiog negali praeiti. Jį eksponuojant tikrai pasistengta. Galima leistis į prisiminimus, kad antrasis Paveikslų galerijos aukštas visada buvo ritualinis – pastoviojoje muziejaus ekspozicijoje dominavo Antanas Martinaitis.

J. Gasiūnui tenka „laiko kaip atminties paradigmos“ dalis, nes jo paveikslai yra dažais (asociacijos su tąsa, tęstinumu laike) ir dūmais (laikinumas) nutapytas mąstymo modelis, kuris padeda suprasti, kaip mes patiriame, rekonstruojame ir saugome prisiminimus. Dūmas kaip tapybinė priemonė kuria miglotą, efemerišką atmosferą, kurioje figūratyvas ir abstrakcija organiškai susilieja, nyksta ribos tarp aiškiai atpažįstamų formų ir sapniškų, lėtai išblunkančių vaizdų.

Esminis klausimas, kuris lieka neatsakytas: apie ką iš tikrųjų yra ši paroda?

H. Čerapas – tai „laikas tapybos procese“, ką puikiai iliustruoja dailininko citata: „Jei klausiat, ką aš tapau, atsakau – tapau dažus. Kitaip tariant, tapau klausimą, kodėl aš tapau.“ H. Čerapas sukūrė savitą egzistencinės tematikos persmelktą monochrominę tapybą, kurioje drobė, spalva, dažo tekstūra ir jo potėpis susilieja į vieningą visumą. Jo triptikas „Pasiutusio šuns siena“, eksponuojamas ankštoje trečiojo aukšto salėje, nors ir santūrus, atrodo, veržiasi per lubas ir sienas. Kūrinys yra tinkamai įkomponuotas laike, erdvėje ir kontekste, jį drąsiai galima vadinti geriausiu trienalės dirgikliu.

D. Minderytės kūrybos leitmotyvas – „laikas kaip identitetas“. Tai „laikinas“ laikas, kuris arba pasirenka tave, arba ne. Stebėdamas kūrinį gali apsigauti – o gal jis stebi tave? Tu „pataikai“ į laiką arba esi už jo ribų, tampi savalaikiu arba ne. D. Minderytė išsiskiria savita socialine pajauta. Subtili koloristinė paletė ir monumentalios drobės atskleidžia jautrią vizualinę raišką, o trumpai tariant – tapybišką minimalistinę eleganciją su įtampa.

Visą šį simbolinį ketvertą sieja atminties dinamika: prisimindami praeitį, mes ją nuolat perdirbame, o laikas daro įtaką tam, ką ir kaip prisimename. Yra ir privalumų – praeinantis laikas gali iškreipti arba praturtinti mūsų suvokimą apie praeities įvykius.

Šioje parodoje Kauno menininkų darbų nėra. Vis dėlto būtų buvę prasminga įtraukti Vilniuje eksponuojamus Manto Valentukonio darbus, kuriuose susilieja siurrealistinė realybė ir skaitmeninės erdvės fragmentai, taip sukuriant įtampą tarp tikrovės ir virtualumo. Taip pat parodai būtų tikęs ir Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės tapybos ciklas „Šagrenės oda“, kuriame tatuiruoti kūnai tampa nuolatinės ego transformacijos metafora, simbolizuojančia nuolatinį žmogaus tapatybės kismą.

Šioje parodoje puikiai tiktų joje nedalyvaujantys Eimis Markūnas ir Aušra Andziulytė. E. Markūną pasirinkčiau dėl jo technikų įvairovės ir neįtikėtino produktyvumo. Jis yra menininkas, su kuriuo būtų galima diskutuoti apie specialių kūrinių parengimą trienalei. A. Andziulytė būtų vertinga dėl niuansuotos asketiškos tapybos ir gebėjimo kurti tapybišką erdvę įvairiausiomis priemonėmis.

Puikiai suprantama, kad galima keisti autorius, manipuliuoti kūriniais tam, kad paroda taptų dar dinamiškesnė ar labiau įtraukianti. Bet... Esminis klausimas, kuris lieka neatsakytas: apie ką iš tikrųjų yra ši paroda? Ar padėtų kiti autoriai, kai akivaizdžiai jaučiamas organizatoriaus – Lietuvos dalininkų sąjungos (LDS) siekių susmulkėjimas ir mažėjanti ambicija surengti tarptautinį tapybos forumą, kokiu iš tiesų turėtų pagaliau tapti tapybos trienalė. Todėl šią parodą vertinu tiesiog kaip gerą tapybos parodą apie tapybą.

Apie „tikrą“ tapybą

Kai tapyba vis labiau spaudžiama atliepti visuomeninius lūkesčius ir aktualijas, kyla pavojus, kad menininkas bus įspeistas į konceptualinių rėmų kampą – „dabar būkime jautrūs, dabar reaguokime į socialines problemas“, tarsi pamirštant pačią tapybos prigimtį. Tokiu atveju dažnai prarandamas esminis kūrybos sluoksnis – tapybos potekstė, dažo faktūra, potėpio gilumas. Kūrinys tampa žymiai iliustratyvesnis ar dar blogiau – deklaratyvus.

Tapyba savo prigimtimi – nekonceptuali ir negali tokia tapti, kad ir kaip stengtumėmės. Gal teisingiau būtų sakyti, kad ne visiems menininkams pavyksta persislinkti iš dailės į tarpsritinę terpę, nors yra pavienių sėkmės atvejų, kai tarpmedijiniai eksperimentai lėmė šiuolaikinės tapybos evoliuciją. Jei reikėtų paminėti penkis svarbius menininkus, kurie turėjo didelės reikšmės tapybai, nors ne visi jie buvo „tikri“ tapytojai, išskirčiau šiuos: Andy Warholą – už buitinio vaizdo multiplikavimą; jo darbai išryškino masinės kultūros estetiką, kuri tapo neatsiejama šiuolaikinės tapybos dalimi; Gerhardą Richterį – už fotografijos įvaizdžio integraciją ir peržaidimą tapyboje, siekusį, kad žiūrovas vėl matytų turinį formoje, o ne formą kaip ką nors, kas tiesiog talpina turinį; Johną Baldessari – už anonimiškumo ir nuasmeninimo koncepto plėtojimą, XX a. 9-ajame dešimtmetyje jis pradėjo naudoti spalvotą lipnią plėvelę fotografijose, dengdamas veidus ir kūno dalis; Peterį Doigą – už jo unikalų gebėjimą derinti figūratyvumą ir abstrakciją vienu metu, jo estetiški kūriniai leido publikai pailsėti nuo ilgai dominavusios postmodernizmo ironijos; Neo Rauchą, kurio figūrinė tapyba su siurrealizmo elementais išpopuliarėjo Europoje; jo stilius balansuoja tarp oficialaus buvusios VDR meno, komiksų ir XX a. 7-ojo dešimtmečio amerikietiškos reklamos; be abejo, veikia ir ostalgijos fenomenas.

Šių autorių naujadarai – stilistinės variacijos ir idėjos nebūtinai yra tiesiogiai atkartojamos, tačiau vienaip ar kitaip naudojamos šiuolaikinių tapytojų. Kaip matote, geriausiai konceptualizuojamas kuris nors vienas elementas: potėpis, formatas, spalva ir kt.

Atsigręžę į dailės istoriją regime tą patį: impresionistai konceptualizavo vieną potėpį tarsi pikselį, ekspresionistai – potėpio tęstinumą, kubistai – formą. Galbūt šiandien trienalės lygio renginyje kalbėti reikia ne apie paveikslo kaip vaizdo santykį su žiūrovu, tačiau apie tos koncepcinės dalies santykį – tyrinėti, kaip, tarkim, konceptualizuotas potėpis paverčia tapybą visaverte medija, kalbančia daugiau patirtine-akcijine nei tapybiškumo kalba. Tačiau tai receptas vienai trienalei, ne daugiau...

Vygantas Paukštė. Vanduo delnuose.

M. Norbutaitės manymu, kritinis mąstymas yra būtinas, o menas turi galią jį sužadinti. Jei tapyba nesugeba to daryti, ji turėtų nusileisti nuo scenos ir pasilikti savo estetinėje erdvėje, atverdama kelią kitoms medijoms, gebančioms veiksmingiau perteikti šiuolaikines idėjas. Tapybos mirties mitas dažnai kyla iš įsitikinimo, kad ji išsisėmė kaip technika ir forma. Tačiau ši trienalė rodo priešingą tendenciją – tapyba nuolat ieško būdų nustebinti, rasti naujų raiškos metodų. Parodoje Vilniaus „Titaniko“ galerijoje eksponuojami jaunųjų NOBA prizininkų darbai – ne vien formos eksperimentavimas. Šios trienalės jaunieji autoriai savo kūriniais įrodo, kad tapyba gali būti aktuali ir drąsi.

Manau, kad modernizmo nereikia bijoti – jis tik paryškina šiuolaikinės tapybos ne(atotrūkį) nuo tradicijos ar bent jau išmatuoja trūkio tarpą, tolimo tempą. Tapybos eksperimentai, kurių Kauno parodoje, deja, trūksta, galėtų tapti įdomia patirtimi, atskleidžiančia ne tik žiūrovui, bet ir meno specialistams, kaip vienu metu galima atsidurti skirtingose vertinimo perspektyvose: menininko ir žiūrovo, kuratoriaus ir menininko, meno kritiko ir stebėtojo, ir t. t. Artimiausia šiai idėjai yra Eglės Karpavičiūtės tapybos blokas.

Tarptautinėje parodoje vertinant tapybos kūrinį, kaip ir bet kurį kitą meno kūrinį, svarbiausia yra jo įtaka žiūrovui. Tačiau šis poveikis priklauso nuo daugybės subtilių veiksnių. Pirmiausia, reikėtų atsiriboti nuo kūrinio autoriaus kilmės ar kultūrinio konteksto – vertinti kūrinį nepriklausomai nuo to, iš kokių meno mokyklų, kultūrinių reliktų ar regiono jis atsirado. Nesvarbu, ar tai būtų kultūrinių metropolijų menininkų, ar mums tolimų kraštų genčių kūryba, meno vertė slypi jo gebėjime įtaigiai perteikti universalias patirtis.

Istorinės žinios ir meno istorijos išmanymas gali padėti geriau suprasti kūrinio kontekstą, bet dar svarbiau būti plačios kultūrinės erudicijos. Mokslas, sportas, teatras, kinas, interjero dizainas, automobilių dizainas, mados industrija, muzikos festivaliai, – visos šios sritys prisideda prie mūsų kultūrinės patirties ir supratimo. Jose sutinkamos spalvos, formos, tekstai, šriftai, idėjos, netgi atmosfera formuoja mūsų estetinį suvokimą. Tad meno kūriniai neatsiranda iš niekur – jie gimsta iš mūsų kolektyvinės patirties, net jei patys tiesiogiai jų nesukūrėme. Mūsų nuostatos ir empirinė gyvenimiškoji patirtis pritraukia būtent tokius kūrinius, kuriuos norime matyti ir į kuriuos patinka žiūrėti.

Viskas sąlygiška. Todėl, keičiantis komunikacijos būdams, keičiasi tik išraiškos ir pateikimo forma. Apskritai, ar tai, ką galima nufotografuoti ar išreikšti tekstu, plakatu, reikia tapyti? Jei klasikinis koliažas, pavyzdžiui, laikraščių iškarpos (jau savaime tam tikra informacija) yra tapybos papildymas, tai žengę dar vieną žingsnį išvystume jau socialinį koliažą, meną be tapybos. Galbūt nereikia priverstinai konceptualizuoti tapybos, nes iš tokių dirbtinių santuokų dažniau gimsta ne menas, o paratapyba. Meno prigimtis glūdi jo autentiškume, o ne teorijose.

Kur dingo trienalė?

Vilniaus tapybos trienalė šiame tūkstantmetyje LDS valia buvo deleguojama arba Šiuolaikinio meno centrui (ŠMC), arba LDS atstovaujantiems kuratoriams įgyvendinti. LDS, plėtodama renginį, visada svyruodavo, ką rinktis ir ką aukoti: ideologiją, formatą ar koncepciją. Mano minėtas pasirinkimas bet kokiu atveju yra komplikuotas. LDS negali tiesiog atsisakyti Tapybos trienalės organizavimo, nes tai būtų ne tik ilgamečio kūrybinio palikimo išsižadėjimas, bet ir tam tikras savo tapatybės praradimas.

Tapyba buvo ir tebėra esminė LDS ašis. Trienalė, kaip prestižinis tapybos renginys, ne tik prisidėjo prie LDS kultūrinės svarbos išlaikymo, bet ir tapo sąjungos reprezentacijos priemone. Tačiau LDS taip pat negali rinktis tapybos vertingumo savaime (per se) ideologijos, nes tai būtų suprantama kaip senamadiškas požiūris, neatitinkantis šiuolaikinės meno praktikos. Jeigu LDS per daug susikoncentruotų į konceptualumą, rizikuotų prarasti pačią tapybą kaip mediją, užgožtą idėjų ar teminių naratyvų (žr. pirmąjį pasirinkimo variantą).

ŠMC ir kiti tarpdisciplininio meno adeptai įgijo pranašumą dėl bendros ideologinės ir stilistinės krypties, kuri atspindi tarptautinį šiuolaikinio meno kontekstą. Tarpdisciplininių menų organizacijoms, skirtingai nei LDS, nereikia švaistyti energijos kuriant tam tikrų sričių renginius įvairiuose Lietuvos miestuose (kuriose yra LDS skyrių). Tarpdisciplininiai kūrėjai sėkmingai įgyvendina projektus ir kviečia dalyvauti atsižvelgiant į projekto koncepciją, o ne į mediją.

Reikėtų vertinti kūrinį nepriklausomai nuo to, iš kokių meno mokyklų, kultūrinių reliktų ar regiono jis atsirado.

LDS reikėtų nustoti ginčytis, kas svarbiau: tapyba, grafika, keramika ar stiklas, išsigryninti prioritetus, nes tokioje kovos arenoje konkrečioms sritims skirtų renginių skaičius mažina finansavimą kiekvienam iš jų, sykiu mažina ir LDS galią sugeneruoti nors kiek reikšmingą meno renginį.

Nepamirškime, kad kartu kalbame ir apie kultūros politiką. Šiandien kultūros lauke ideologija virsta viešųjų ryšių strategija, o formatas – gerai sukurta ekspozicija ar efektingu šou, o koncepcija – pretekstu, kuriame menas ne tiek siūlo galutinius atsakymus, kiek kuria „už“ ir „prieš ką nors“ diskusijų lauką. Klausimas tėra vienas – ar menas pajėgus aktualizuoti, pateikti, deklaruoti ir suteikti nuorodas, kaip spręsti sociokultūrines problemas, ar vis dėlto jis lieka simbolinis veiksmas; ar menas turi galią iš esmės keisti, veikti visuomenę, ar jis tiesiog prisitaiko prie sociokultūrinių diskursų, nes neturi ideologinės galios ir veikiau skirtas socialinei paguodai, terapijai, ar kurios nors srities mediacijos misijai?

Trečiajame šio amžiaus dešimtmetyje aktualesnis pats Tapybos trienalės, kaip renginio, reikalingumas. Keista, kad Tapybos trienalės, kuri siekia kalbėti medijine kalba, istorija perduodama iš lūpų į lūpas arba jos reikia atkakliai ieškoti interneto platybėse. Stebina LDS atsainumas, abejingumas ir laiko neturėjimas susisteminti, deramai dokumentuoti šį procesą, nekalbant apie pasiruošimą jį įgyvendinti, strategijos kūrimą. Aš, be kita ko, pasigendu Trienalės tinklalapio, pristatančio jos istoriją, su menininkų kūrinių pavyzdžiais, fotoarchyvu, tekstais.

Trienalės laukiama trejus metus, todėl ji turėtų būti renginio, kuriam ruošiamasi ilgą laiką, kulminacija. Per šį laikotarpį menininkai turėtų generuoti idėjas, kaupti kūrybos potencialą, dedikuoti naujus darbus. Jie turėtų būti eksponuojami tik TUO laiku ir TOJE vietoje, tarsi trejus metus laukę savo momento, kad galutinai ats-, išsi-, persi-, pasiskleistų. Logistikos kančių ir atidarymo džiaugsmų aprašymą (būtų apie 1 p.) praleiskime, o trienalės uždarymo renginių metu jau turėtų prasidėti pasiruošimas naujai trienalei, kad šis ciklas niekada nesustotų. Tai idealaus recepto formulė.

Vertėtų pagirti šios trienalės kuratorę M. Norbutaitę už drąsą žengti į iššūkių kupiną lauką, nepaisant visų rizikų ir sunkumų, iš anksto numatant ne tik galimus finansinius ir organizacinius sunkumus, bet ir reikalavimus išlaikyti meninę kokybę ir koncepcijos nuoseklumą, pastangas jungti įvairias suinteresuotas puses į bendrą viziją, kuri atlieptų tiek žiūrovo lūkesčius, tiek šiuolaikinio meno aktualijas. Tačiau, atrodo, kad LDS peržengė kritinę ribą. Vienas kuratorius su geriausiais norais nebegali sustabdyti šio renginio kultūrinės ir meninės vertės devalvacijos. Nors renginys vis dar vyksta, jo įtaka mažėja, o privatus sektorius jau seniai perėmė iniciatyvą, kurdamas tokius projektus kaip Jaunojo tapytojo prizas. Trienalė, skirtingai nei minėtas konkursas, nesuteikia jauniems menininkams galimybės pradėti karjerą nuo parodos užsienyje ar rasti vietą MO muziejuje, t. y. Lietuvos meno istorijoje, avansu.

Būtų gaila, jei Tapybos trienalė išnyktų, kaip kad dingo originali Kauno tekstilės bienalė, gimusi stebėtinai progresyvioje šiuolaikinio meno kontekste Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno dailės instituto Tekstilės katedroje, įrodė savo gyvybingumą, gebėdama būti socialiai ir visuomeniškai aktyvi, sukurti unikalią platformą, jungiančią žinomus ir dar tebestudijuojančius menininkus, kritiką, kuratorius ir plačiąją visuomenę. Jos praradimas paliko spragą mūsų kultūros erdvėje. Jei toliau plėtotume analogijas – Tapybos trienalę reikėtų patikėti organizuoti VDA ar VDU menotyros ir kuratorystės absolventams, o ne metai iš metų rinktis kuratorius iš savų dailininkų, siekiant tik „padaryti“ renginį.

Šiuolaikinė tapyba yra tiesiog orientuota į kitą vartotojų kartą, tačiau lieka ištikima savo esmei: tai vis dar yra tapyba – kintanti, bet neprarandanti savo tapybinio prado. Norėtųsi, kad Tapybos trienalė ilgainiui nesusiveltų į eilinį tarpdisciplininį renginį be formos, stiliaus ir be ypatingos prasmės. LDS turi apsispręsti, ar ji pasiruošusi investuoti daugiau dėmesio, resursų ir kuratorių energijos šiam renginiui. Tai reiškia ne tik didesnį dėmesį parodų kokybei, bet ir platesnį dialogą su tarptautinėmis meno scenomis, naujų formatų paieškas, drąsesnę komunikaciją. Priešingu atveju nebeliks ir tų kelių parodų, kukliai vykstančių kas trejus metus, ir primenančių, kad Tapybos trienalė yra.

Kas? XVIII Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė. Paroda „Aš čia ne tam, kad mane toleruotumėte, aš čia tam, kad jus dirginčiau“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki spalio 27 d.