Menas su N-14 ženklu: po to (ne)galėsite miegoti

Nežinomybė ir baimė tapo ištikimomis palydovėmis, kasdien žengiančiomis koja kojon, kad ir kur eitume.

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje eksponuojama paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“ puikiai iliustruoja dėl karo, pandemijos, klimato krizės stabilumą praradusį šiuolaikinį pasaulį ir mažo to pasaulio gyventojo bejėgiškumą.

Ligos, realybe tapę košmarai, susidūrimas akis į akį su fobijomis, žadą atimantis išgąstis, beviltiškumas, mirtis – tai dalis temų, su kuriomis į akistatą parodoje kviečiamas žiūrovas. 36 menininkai iš Lenkijos, Čekijos, Baltijos šalių ir 200 kūrinių, užėmusių kelias ekspozicines erdves, įtraukia į kraupias istorijas, kurios, deja, tęsiasi ir užvėrus sunkias muziejaus duris.

Simbolizmas ir šiandiena

Galbūt simbolizmas gali pasirodyti mažiau aktualus šiais laikais, nes galerijose, muziejuose, bienalėse dažniau eksponuojamas kitoks, šiuolaikinis, menas, bet temos, kurios vystomos šioje parodoje eksponuojamuose kūriniuose, yra fundamentalios, jų aktualumas, metams bėgant, nemenksta.

Įtampa, nuojauta, kad nutiks kažkas labai labai negero, priverčia žiūrovą, parodoje keliaujantį nuo vieno kūrinio prie kito, žvalgytis per petį.

 

Šiuolaikinis žmogus susiduria su situacijomis, kuriose išgyvenami jausmai ir patirtys simbolių kalba užrašyti parodoje pristatomuose darbuose. Per simbolius ir jais kuriamus vizualiai nuo realybės nutolusius, bet emocionaliai jaudinančius ir paveikius kūrinius menininkai tarsi keliauja laiku ir šioje parodoje susiduria su XXI a. žmogumi, kuris buvo pasiruošęs gyventi ramiai ir patogiai, neriboti savo norų ir galimybių, turėti viską ir galbūt netgi vieną dieną tapti nemirtingas. Tačiau pasaulis ėmė griūti, o norai ir svajonės dužti. Nesaugumas, laikinumas, skaudus ribotų savo galimybių pajautimas, netektys ir nežinojimas, kas laukia rytoj, tapo naujos realybės dalimi.

Žinoma, toji realybė ne visada tik tamsi, bet tikrovė, kai į ją gerai įsižiūrime, grožio turi nedaug, todėl šiuolaikiniam žmogui ir prireikia įvairių filtrų, kad padarytų ją artimesnę idealui. Tačiau idealų, žinoma, nebūna. Todėl šioje parodoje ir nėra to idealaus, gražaus, šviesaus, švelnaus pasaulio.

Penkios temos

Kadangi parodos ašis yra vienos žymiausių šiuolaikinių lenkų menininkių, kurią 2012 m. Lenkijoje leistas meno žurnalas „Exit“ apdovanojo kaip labiausiai intriguojančią kūrėją, A. Waliszewskos kūryba, ekspozicija yra suskirstyta pagal jos darbų temas. Pirmoji tema „Mirtis, ligos ir gedulas“ – vaizdingas priminimas apie žmogaus gyvybės trapumą.

Kaip rašoma parodos anotacijoje, A. Waliszewskos kūryboje mirties tema yra vyraujanti. Lavonai, išdarkyti jų kūnai, karstai, kaukolės ir griaučiai, išniekinti kapai, giltinė – pagrindiniai simboliai, kuriais kuriamos vizualios istorijos.

Antroji tema „Manija katėms“ – šį tą atskleidžia apie pačią kūrėją. Katės yra apgaubtos paslaptimi. Vienose kultūrose jos buvo amžinybės, ramybės, laimės simbolis, kitose – velnio patikėtinės, nelaimės nešėjos. A. Waliszewska kates vaizduoja kaip personažus, kurie ir žavi, ir gąsdina, meistriškai įviliodami žiūrovą į paveikslų gilumas, į nežinomas teritorijas, kuriose šeimininkauja katės.

Trečioji tema „Upiór: slaviškoji gyvo mirusiojo figūra“ supažindina žiūrovą su upiór (liet. vampyras), kuris menininkės paveiksluose yra visuomenės atstumtųjų, nepritapėlių, engiamųjų, neatitinkančių normų, nesuprastųjų simbolis.

Ketvirtoji tema – „Kerintys peizažai: miškai ir pelkės“ – atveria slėpiningas erdves, kuriose gyvena pabaisos, zombiai, sirenos ir kitos paklydusios sielos.

Paskutiniojoje – penktojoje – temoje „Matriarchatas, Madonos, undinės ir mergelės“ A. Waliszewska, kaip rašoma parodos anotacijoje, išlaisvina moteris iš daugybės joms primestų stereotipų ir padoraus elgesio normų, kaip tik išryškindama poelgius, kurie galėtų būti laikomi amoraliais.

Lydinti įtampa

Intriguojanti menininkė A. Waliszewska ir jos kūryba Lietuvoje pristatoma pirmą kartą. Žavėdamasi praėjusių amžių menininkais (jai įtaką darė prancūzų, austrų, vokiečių simbolistų kūryba), dailininkė kuria šiuolaikines siaubo istorijas, paremtas tikrais faktais ar netgi asmeninėmis patirtimis.

Sujungti į vieną kraupią istoriją daugiau kaip 200 kūrinių – sudėtinga, bet parodos organizatoriai savo tikslą pasiekė.

 

Menininkės paveiksluose daug tiksliai savo vietose esančių šiurpių detalių, perteikiančių nuolatinę kovą tarp gyvybės ir mirties. Darbuose ji nevengia vaizduoti ir savęs pačios, kadangi, kaip yra sakiusi viename interviu, darbas su gyvu modeliu jai kelia stresą, todėl ji mieliau tapo save, deformuotą ar pasenusį kūną.

A. Waliszewskos kuriamos kraupios istorijos savo atmosfera primena siaubo filmus, kuriais (ypač japoniškais) menininkė žavisi.

Įtampa, nuojauta, kad nutiks kažkas labai labai negero, priverčia žiūrovą, parodoje keliaujantį nuo vieno kūrinio prie kito, žvalgytis per petį. Tai puikus patvirtinimas, kokia neįtikėtina yra A. Waliszewskos vaizduotė.

Menininkės darbuose nėra jokios kūrybiškos netvarkos, nereikalingų detalių, atsitiktinių spalvų ar potėpių. Kūrinių kompozicijos – tikslios. A. Waliszewska kruopšti ir atidi smulkmenoms, ištapanti visus niuansus, kuriuos sukuria jos vaizduotė. Būtent dėl to žiūrovą, net jei jis nėra tokio meno gerbėjas, jos kūriniai įtraukia.

Iš kiekvienos paveikslo „išimant“ po vieną smulkią detalę, ją apžiūrinėjant (galbūt skirtingoje šviesoje) suvoki, kad tai, į ką žiūrima, – ties sveiko proto riba balansuojančio, bauginančio šiuolaikinio pasaulio dalys.

Viena kraupi istorija

Šalia daugiau kaip 100 dailininkės darbų parodoje eksponuojami ir kitų, nuo XIX a. iki šių dienų kūrusių, menininkų paveikslai, grafikos darbai, skulptūros, reljefai, gobelenai išplečiantys parodos kontekstą ir padedantys suvokti A. Waliszewskos kūrybos idėjas.

Nei savo temomis, nei estetika menininkų kūriniai negriauna taip apgalvotai, preciziškai parengtos ekspozicijos. Sujungti į vieną kraupią istoriją daugiau kaip 200 kūrinių – sudėtinga, bet parodos organizatoriai savo tikslą pasiekė. Pabaisos iš A. Waliszewskos darbų, rodos, perbėga į eksponuojamą Antano Žmuidzinavičiaus paveikslą „Sielvartas”, o Elžbietos Daugvilienės medžio žievės skulptūros „Baudžiavinės kartuvės” ir „Baudžiavinė priespauda” atgręžia žiūrovui savo kančios iškreiptus veidus, neleidžiančius užmiršti apie gyvenimo ir mirties neatskiriamumą.

Šį jausmą sustiprina Mariano Wawrzenieckio kūrinys „Pakarti žmones / Pabaiga”, vaizduojantis dangumi sklendžiančią giltinę ir kartuvėse siūbuojančius bedvasius žmonių kūnus. Tamsiu apdaru apsigobusią mirtį vaizduoja ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis darbe „Kompozicija” (iš 10 paveikslų ciklo „Fantazijos”). Kūrinys sklidinas rūko, slepiančio regimo vaizdo kontūrus, paklaidinančio. Iš jo išeiti nepadėtų net Jano Rembowskio „Angelai gimtuosiuose laukuose” (triptiko I dalis).

Parodos žiūrovą tarsi užhipnotizuoja mažas, kraupus Mieczyslawo Jakimowicziaus darbas „Nuojauta”, o Rimanto Šulskio reljefas „Paukštis”, atrodo, išleidžia šaižų klyksmą, prišaukdamas Petro Kalpoko „Griaustinį – Audrą – Audronę”. Tokioje audroje dangus maišosi su žeme, žmonės išprotėja visai kaip Mariano Henelio gobelene „Medalionai”, todėl A. Waliszewskos katės, išlaukusios savo progos, įsiviešpatauja ir pradeda žaisti su žmonėmis mielus, bet mirtinus žaidimus. Nuo jų pabėgti stengiasi Marcės Katiliūtės „Urtė” (iliustracija Ievos Simonaitytės romanui „Aukštųjų Šimonių likimas”), jos žvilgsnis užkliūva už Barboros Didžiokienės paveikslo „Undinė, pelėda ir kriauklė”, tačiau ji greitai pradingsta Marios Anto „Vandos Varskos rūsyje”.

Tamsa. Pabaiga.

Parodą lydės įvairūs renginiai: nuo susitikimų, diskusijų, koncertų, ekskursijų ir edukacijų iki specialiai parengtos kino filmų programos „Romuvos“ kino centre.

Paroda nerekomenduojama lankytojams, jaunesniems nei 14 metų.


Kas: Tarptautinė paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“.

Kur: Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada: veikia iki gegužės 22 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jūs matėt viduramžių tapybą?

Jūs matėt viduramžių tapybą? portretas
Ten tai yra baisybių. Paskutinis teismas, kančios pragare. Kas jums sakė, kad menas turi kelti tik teigiamas emocijas? O ne atspindėti Pasaulį toks koks jis yra? Koks jis neturėtų būti? Ar tiesiog išreikšti menininko baimes, nerimą, skausmą? Niekas jums neliepia nei žiūrėti, nei tuo labiau nusipirkti ir pasikabinti miegamajame. Kiekvienas žmogus turi teisę kurti taip kaip jam svarbu. Yra tapančių gražias moteris, mielas gėlytes ir kačiukus ir vienaragius. Visko yra visokiems skoniams. Jums irgi niekas nedraudžia nusipirkti popieriaus, teptukų ir dažų dėžutę.

kuo bjauriau, tuo geriau?

kuo bjauriau, tuo geriau? portretas
kodėl žmonija ritasi žemyn? Praeities dailininkai piešė grožį, o dabar piešia (atsiprašau) kuris šlykščiau. Čia šiandienos grožis? Ką paliksime ateinančioms kartoms siaubą ir (ne)galėjimą miegoti? Nereikia stebėtis, kad tiek daug savižudžių, nepadės ir Dulkio buriami sielos daktarai. Ko reikia "priėsti" ir priuostyti, kad tokią bjaurastį sukurti ?

tam-[,,konservai,,, ]

tam-[,,konservai,,, ] portretas
konservai ir jo bendrapartieciai Polit kaliniai Tremtiniai --yra uzslaptinti kadriniai ir rezervo KGB -esnykai stukaciai ,agentai , ---kurie tais ,,,sovietiniais,,, laikais su malonumu pardavinejo ir isdavinejo komunistus [ beje dazniau ir labjau nei, kad paprastus darbininkelius]
VISI KOMENTARAI 16

Galerijos

Daugiau straipsnių