Dviratininkai kartais dar prisimena, kad su J.Šulginu siejama dviračių sporto pradžia Lietuvoje, o bendražygis Steponas Garbačiauskas straipsnyje apie sporto pradžią Lietuvoje nenutylėjo, kad buvo ir toks J.Šulginas, kuris nemažai nuveikė (Sportas. 1959, saus. (Nr. 1), p. 15). S.Garbačiauskas įvertino 1922 m. Lietuvos šaulių sąjungos pasikviestą sporto instruktorių Jurgį Šulginą kaip energingą sporto organizatorių su didele komercine gyslele bei pripažino jo nuopelnus Lietuvos dviratininkų sąjungai ir sporto spaudos leidybai. Steponas Garbačiauskas taip pat atskleidė, kad jis nebuvo vienas tų Lietuvos sporto lygos vadovų, kurie nustūmė J.Šulginą į Lietuvos sporto užribį.

Pasekime J.Šulgino kelią iki lemtingųjų 1928 m., kai jis tarsi išnyko iš Lietuvos sporto pasaulio.

Švietėjiška veikla

1896 m. Kijeve gimęs Jurgis Šulginas, Ukrainoje susipažino su tremtine iš Lietuvos, 1899 m. Girkalnyje, Ariogalos valsčiuje, gimusia Joana Lukštaite. Ją vedęs 1921 m. atvyko į Lietuvą (kur jau buvo Joana) bei greitai išmoko lietuviškai rašyti ir kalbėti.

Lietuvos sporto lygos vadovybė nepalaikė 1928 m. Kaune organizuoto didelio imtynių čempionato. Vienas jo organizatorių buvo J.Šulginas.

Iš pradžių dirbo banke, bet nuo 1922 m. kovo buvo pakviestas dirbti Šaulių sąjungos sporto instruktoriumi. Juo buvo iki 1922 m. spalio ir rašė sporto klausimais specialiai jo pareigybei įvestame "Trimito" žurnalo sporto skyrelyje. Ten jis ne tik skelbė sporto kroniką, bet ir davė patarimų, nurodymų šauliams sporto reikalais.

"Trimito" puslapiuose J.Šulginą pakeitė Karolis Dineika, įvedus skyrelį "Jėga ir grožis". Būtent Karolis Dineika nuo 1922 m. gruodžio 1 d. tapo šaulių sąjungos sporto instruktoriumi.

1923-ieji Jurgio Šulgino biografijoje pažymėti dviem svarbiais įvykiais. 1923 m. rugsėjo 27 d. buvo įsteigta Lietuvos dviratininkų sąjunga, kurios vienu steigėju bei centro valdybos pirmininku nuo įsikūrimo iki 1928 m. buvo Jurgis Šulginas.

Tais pačiais 1923 m. J.Šulginas pradėjo leisti sporto ir fizinio auklėjimo iliustruotą žurnalą "Sportas", kurį oficialiai redagavo redakcinė komisija (redaktoriai, atsakomieji redaktoriai, redakcinės komisijos nariai), bet faktiškuoju redaktoriumi visą leidimo laikotarpį (1923–1928 m.) buvo J.Šulginas, rūpinęsis ir žurnalo administravimu, finansais, leidyba (oficialiai jis buvo tai žurnalo reikalų vedėju, tai redaktoriumi-administratoriumi, tai redakcinės komisijos nariu).

Nusipelnęs ne vienai šakai

Žurnalas iš pradžių atstovavo Moterų sporto mėgėjų rateliui (taip pat vadovaujamam J.Šulgino) ir Lietuvos dviratininkų sąjungai, paskui įtraukta daugiau sporto organizacijų. Jo leidėju visą laiką buvo Lietuvos futbolo lyga. "Sporto" žurnalo redakcija ir administracija buvo Telšių g. 3, ten pat, kur gyveno ir pats J.Šulginas su šeima (žmona Joana ir 1924 m. gimusiu sūnumi Michailu). Po garsiojo J.Šulgino konflikto su Lietuvos sporto lyga "Sporto" žurnalas nebuvo leidžiamas, o J.Šulginas, tuo metu "Lietuvos aido" bendradarbis, persikėlė gyventi į Malūnų g. 56.

Būdamas Lietuvos dviratininkų sąjungos centro valdybos pirmininku bei Lietuvos sporto lygos sunkiosios atletikos bei dviračių ir motociklistų komitetų pirmininku, J.Šulginas ne tik prisidėjo prie šių sporto šakų organizavimo, populiarinimo, techninės bazės kūrimo, bet ir pats aktyviai sportavo.

Po konflikto su Lietuvos sporto lygos centro komitetu, siekiant sumenkinti J.Šulgino nuopelnus kaip Lietuvos dviračių sporto, bokso, sunkumų kilnojimo, imtynių pradininko, buvo rašoma, kad jis kaip sportininkas niekuo nepasižymėjo, o jo pastangomis Kaune, Laisvės alėjos ir Kęstučio gatvės kampe pastatytas tuo metu pirmas ir vienintelis Lietuvoje velodromas buvęs primityvus ir nevykęs.

Realybė buvo kiek kitokia. J.Šulginas buvo pasiekęs lengvosios atletikos, sunkumų kilnojimų, dviračių sporto rekordų. 1924 m. pradžioje vykusiose pirmosiose sunkiosios atletikos pirmenybėse J.Šulginas nugalėjo lengvo svorio (61 kg) sunkumų kilnojimo rungtį, pasiekęs išmetimo ranka ir išspaudimo dviem rankomis Lietuvos lengvo svorio rekordus. Tiesa, šių pirmenybių prancūzų imtynių finale netikėtai greitai pralaimėjo Viktorui Gulmanui. 1924 m. pasiekė ir dviračių trumpų distancijų rekordą. Dar vienas 70 km distancijos su Lietuvos dviratininkų sąjungos komanda rekordas buvo pasiektas be konkurencijos (važiavo tik L.D.S. komanda) ir tas rezultatas 3 val. 18 min. buvo tiesiog užfiksuotas kaip pirmas šios distancijos rezultatas, kuris vėliau buvo gerinamas.

Velodromas Kaune buvo pastatytas per labai trumpą laiką dėl J.Šulgino atkaklumo ir organizacinių sugebėjimų. Kokius kryžiaus kelius J.Šulginas praėjo, kol buvo gautas sklypas velodromui, liudija 1925 m. vykęs jo vadovaujamos Lietuvos dviratininkų sąjungos susirašinėjimas su Kauno m. valdyba ir Kauno burmistru (KRVA, f. 60, ap. 1, b. 105, l. 2, 39 ; b. 106, l. 1-20). J.Šulginui pavyko ne tik pastatyti, įrengti velodromą, bet ir sėkmingai jį išlaikyti panaudojant reklamą, pakviečiant sportininkus užsieniečius. Žmonės ėjo į velodromą nepaisydami didelių kainų už įėjimą.

Policininkams ir sunkiaatlečiams

J.Šulginas taip pat pasižymėjo kaip sunkiosios atletikos sporto šakų vadovėlio, skirto apsiginti bei apginti nuo užpuolikų plikomis rankomis, autorius. Ši 1924 m. Vyriausiojo štabo karo mokslo skyriaus išleista knyga J.Šulgino bendražygio Lietuvos sporto lygos sunkiosios atletikos komitete K.Markevičiaus buvo įvertinta kaip gerai atliktas visapusiško sportininko ir sunkiosios atletikos pradininko darbas, privalomas kiekvienam knygoje aprašomų sporto šakų entuziastui, o taip pat labai reikalingas kariams, policijai, šauliams ir apskritai visuomenei. (Sportas.1924, geg. 25 (Nr. 12-13), p. 102).

Dar vienoje nedidelėje knygos recenzijoje akcentuota iš tikrųjų didelė knygos kaina: dvylika litų (Lietuvos žinios. 1924, liep. 9 (Nr. 152), p. 4). Ją tikriausiai padidino gausios žinomų lietuvių sportininkų atliekamų veiksmų iliustracijos, fotografas R.Domeika. K.Markevičius pagrįstai pripažįsta, kad tos iliustracijos – knygos privalumas. Knygos priešlapyje įdėta ir paties autoriaus nuotrauka, pirmą kartą atspausdinta "Sporto" žurnale, kaip 1924 m. lengvo svorio sunkumų kilnojimo nugalėtojo (Sportas. 1924, saus. 25 – vas. 10 (Nr. 4–5), p. 33). Prie šios nuotraukos yra autoriaus autografas, dedikuotas p. Jurgelevičiui.

Likimo ironija, bet būtent Antanui Jurgelioniui-Jurgelevičiui vadovaujant Lietuvos sporto lygai J.Šulginas buvo išmestas iš visų sporto organizacijų, kurioms vadovavo. Dar viena likimo ironija, kad ir 1928 m. Jurgio Šulgino redaguotą ir išleistą "I Lietuvos sporto almanachą kalendorių" pradeda J.Šulgino įžanga, o po jos įdėtas Lietuvos sporto lygos komiteto pirmininko A.Jurgelionio portretas ir jo leidiniui dedikuoti žodžiai. Su šiuo veikėju bei kai kuriais kitais Lietuvos sporto lygos vadovais sukonfliktavęs J.Šulginas ir nulėmė savo tolesnį likimą.

Konfliktas su Sporto lyga

Konflikto pradžia buvo sunkiosios atletikos komiteto atsistatydinimas prieš pat pasirengimą olimpinėms žaidynėms, sąlygotas Lietuvos sporto lygos vadovybės požiūrio į sunkiosios atletikos sporto šakas.

Be to, Lietuvos sporto lygos vadovybė nepalaikė 1928 m. Kaune organizuoto didelio imtynių čempionato, kuriame dalyvavo ir Amerikos lietuviai sportininkai. Šio čempionato vienas organizatorių buvo J.Šulginas, vadovavęs specialiam Amerikos lietuvių imtynininkams pagerbti komitetui.

Lietuvos sporto lygos vadovai ne tik nepasitiko atvykusių Amerikos lietuvių sportininkų, bet ir kliudė surengti čempionatą. J.Šulginas "Sporto" žurnalo Nr. 63 (paskutinis išėjęs šio žurnalo numeris) slapyvardžiu Nels. paskelbė straipsnį "Be vairo", kuriame apkaltino Lietuvos sporto lygą nieko neveikimu rengiantis olimpiadai ir atskirų klubų bei atskirų sporto šakų protegavimu.

Primintas ir konfliktas, kai atsistatydino sunkiosios atletikos komitetas su J.Šulginu priešakyje, o Lietuvos sporto lyga paskyrė, J.Šulgino žodžiais, nelabai kompetentingą veikėją sunkiosios atletikos reikalams tvarkyti. Straipsnyje aprašytas ir paskutinis konfliktas dėl imtynių čempionato, kurį organizuoti sporto lyga leido labai nenoriai (Be vairo / Nels [Jurgis Šulginas] // Sportas.1928, birž. (Nr. 63), p. 747–748). Tokie J.Šulgino pareiškimai neliko be atsako.

Lietuvos sporto lygos vadovybė perėjo į kontrpuolimą ir apkaltino J.Šulginą pinigų prašymu iš valstybės įstaigų Lietuvos dviratininkų sąjungai bei panaudojimu nežinia kam. Tokie J.Šulgino veiksmai, pasak Lietuvos sporto lygos centro komiteto, buvę netaktiški, daryti pikta valia ir žalingi Lietuvos sportui, todėl centro komitetas pasiūlė pašalinti J.Šulginą iš Sporto lygos visų organų ir pareikalavo, kad visos sporto organizacijos ir atskiri sportininkai nutrauktų su juo sportinius ryšius.

Be to, komitetas įspėjo, jog bet kokie su sportu susiję J.Šulgino žygiai nuo 1928 m. liepos 17 d. Lietuvos sporto nesankcionuojami (Lietuvos aidas. 1928, liep. 23 (Nr. 139), p. 6). Tame pačiame numeryje (prisiminkime, J.Šulginas ir "Lietuvos aido" laikraščio bendradarbis) išspausdintas ir Lietuvos dviratininkų sąjungos atsakas, nesutinkantis su tokia Lietuvos sporto lygos CK pozicija (Lietuvos aidas. 1928, liep. 23 (Nr. 139), p. 5). Jame L.D.S. pažadėjo dėl tokių nepagrįstų kaltinimų jų pirmininkui kreiptis į teismą, įžvelgė kerštą dėl straipsnio "Be vairo" ir pareiškė padėką visiems pažadėjusiems ginti J.Šulginą teisme bei Lietuvos sporto lygos suvažiavime. Deja, tokių neatsirado, o pati L.D.S. dėl šio pareiškimo buvo kurį laiką pašalinta iš Lietuvos sporto lygos.

Likimas nežinomas

J.Šulgino pirmas bandymas apginti save teisme buvo nesėkmingas dėl to, kad konfliktą pagal Lietuvos sporto lygos statutą pirmiau turėjo spręsti Lietuvos sporto lygos suvažiavimas, o J.Šulginas iš karto kreipėsi į teismą.

1928 m. rugpjūčio 20 d. "Lietuvos aidas" pranešė apie paskirtą naują dviratininkų komiteto pirmininką, o rugpjūčio 21 d. apie rugpjūčio 19 d. nutarimą pašalinti L.D.S. iš Lietuvos sporto lygos, kol ši neatšauks savo pozicijos J.Šulgino klausimu (Lietuvos aidas. 1928, rugpj. 21 (Nr. 163), p. 5).

Po dar vieno ieškinio teismui, kai vėl Lietuvos sporto lygos Centro komiteto nariai buvo išteisinti, kaip nepadarę tokių pažeidimų, dėl kurių juos būtų galima kaltinti Baudžiamojo statuto 531 ir 533 str. (Lietuvos aidas. 1928, rugs. 4 (Nr. 175), p. 5), J.Šulginas pasidavė. Netrukus Lietuvos sporto lygos CK spaudimui pasidavė ir L.D.S., atšaukusi savo ankstesnį nusistatymą dėl J.Šulgino (Lietuvos aidas. 1929, vas. 28 (Nr. 49), p. 5). O pats J.Šulginas 1929 m. su žmona Joana visam laikui išvyko iš Lietuvos į Lenkiją.

Koks buvo jo likimas, deja, nežinoma. Yra informacija Kauno regiono valstybės archyvo dokumente dėl J.Šulginienei prašomų atsiųsti Kaune išduotų dokumentų kopijų, liudijanti, kad ji 1940 m. gyveno Varšuvoje (KRVA, f. 66, ap. 21, b. 342, l. 3). Ir pats J.Šulginas kiek anksčiau užfiksuotas gyvenantis Varšuvoje.

Gal atsiras žmonių, galinčių pateikti tikslesnių žinių apie šio nepelnytai nustumto į užribį ir užmiršto nusipelniusio Lietuvai žmogaus likimą?