Azijietiško maisto restorano pavadinimu „Auksinis drakonas“ virtuvėje vyksta gan keisti dalykai. Trumpuose graudžiai juokinguose epizoduose autorius pasakoja apie tamsias globalaus pasaulio problemas, apie tai, kad viskas šiame pasaulyje tarpusavyje susiję, nors gal taip ir neatrodo. Mums gi nesvarbus kokio nors virtuvės darbuotojo likimas – nebent kada nors, kai jo dantis vis dėlto įkris į mūsų sriubą ir gyvenimas įsuks į virtinės tapusavyje susijusių įvykių absurdo pjesę. Įvairių žmonių kompanijos – kinų virėjų, jaunos alkstančios, darbo ieškančios merginos, dviejų stiuardesių, parduotuvės ir viešnamio savininko – gyvenimai verda viename puode aukštoje temperatūroje ir tragikomiškai prisvyla. Čia kiekvienas bando rasti save, savo laimę ir tiesiog išgyventi.

Žiūrovą teatro fojė pasitinka rytietiška spektaklio muzika. Į akis krinta gan paprasta salės scenografija – tik vėliau išryškėja paradoksas, kad kiekviena jos detalė yra svarbi. Aplink scenoje iškabinti paveikslai su  Mona Liza. Ką stebi iš jų žvelgianti moteris? Viduryje – pianinas, puikiai palaikęs gyvos muzikos foną viso spektaklio metu. Virš jo – laikrodis, skaičiuojantis turbūt likusį laiką, bet ne laimę. Ir mikrofonas, per kurį  publika girdėjo nemažai švelnių ir graudžių dainų. Paprastumo iliuzija leidžia pajusti įvairių jausmų gausybę.

„Auksinio drakono“ istorija – visai paprasta ir kartu sudėtinga. Atrodo, kad visi šiame name gyvenantys žmonės susiję tarpusavyje. Visi veikėjai yra kažkaip nepatenkinti savo gyvenimu. Virš restorano gyvena senelis, kuris norėtų vėl būti jaunas. Vyras dryžuotais marškiniais, paliktas merginos, tad norintis, kad ji niekada nebūtų susipažinusi su naujuoju. Kita jauna pora išsiskyrė dėl neplanuoto nėštumo. Veikėjai atsiduria tragikomedijos ir absurdiško gyvenimo teatre, kuriame verda pavydas ir išsiskyrimas, senatvės skausmas, geismas ir brutalumas.

Kauno kamerinio teatro archyvo nuotr.

Kažkur į Vakarus iš Azijos atklydę emigrantai dirba restorano virtuvėje. Jauniausias kinas, naujokas virtuvėje, vadinamas Mažuoju, kenčia nuo baisaus danties skausmo. Jis neturi dokumentų, tad apsilankyti pas gydytoją negali. Virėjai tampa dantistais su replėmis, o jų veiksmų padariniai – lengvai numanomi: Mažasis mirtinai nukraujuoja, jo kūnas suvyniojamas į kilimą su auksiniu drakonu, įmetamas į upę ir plaukia atgal namo, taip ir nesuradęs svetimoje šalyje savo sesers. Tačiau jo dantis netyčia patenka į tailandietišką patiekalą, vėliau – į tailandietišką sriubą, o galiausiai – į stiuardesės burną. Tai ir virsta spektaklio vinimi.

Keletas aktorių meistriškai atlieka visus labai skirtingus vaidmenis: mažas, storas, senas vyras, jaunas vyras, tibetietė ir stiuardesė ir t. t. – Sauliui Čiučeliui, Aleksandrui Kleinui, Godai Piktytei, Mindaugui Gargasui ir kitiems tai puikiai pavyksta. Jie sužavi savo komedija, virstančia giliausia tragedija. Produktyvusis režisierius Agnius Jankevičius, surinkęs puikią aktorių komandą, žiūrovams davė paragauti kasnelį tikro azijietiško skonio pjesės, susidedančios iš daugybės scenų, nemažai vaidmenų, kuriuos atlieka nedaug aktorių.

Veikėjai atsiduria tragikomedijos ir absurdiško gyvenimo teatre, kuriame verda pavydas ir išsiskyrimas, senatvės skausmas, geismas ir brutalumas.

Atskiri epizodai nebūtinai susiję tarpusavyje, tačiau tik pabaigoje paaiškėja, pavyzdžiui, kaip restorano pavadinimas susijęs su kinu, suvyniotu į kilimą, papuoštą auksiniu drakonu. Pjesė – lyg iš mažyčių dalelyčių susidedanti visata, kurioje įvykiai ir žmonės susiję tarpusavyje. Ji – kaip scenų mozaika, besisukanti aplink kitų žmonių pasaulius. Scenos labai trumpos ir nutrūksta įdomiose vietose. Šie kabliukai nė akimirkos nepalieka žiūrovų abejingų. Aktoriai taip pat įsilieja į publiką, net pakviečia žiūrovą į sceną, taip sukurdami dar glaudesnį tarpusavio ryšį.

Kauno kamerinio teatro archyvo nuotr.

Įdomus Ezopo pasakėčios „Žiogas ir skruzdelė“ motyvais kurtas Mažojo sesers Svirplės, kuri irgi ieško laimės, vaidmuo. Ji, kaip tas žiogas, skruzdės prašo maisto. Kai ši jai pasiūlo pašokti, Svirplė ima šokti, kol galiausiai, žiauriai visų niekinama, atsiduria viešnamyje, kur ir atsiskleidžia didelė dalis spektaklio tragizmo. Jos likimas – kaip ir brolio, kuris emigracijoje randa ne laimę, bet mirtį ir namo keliauja negyvas per visas upes, jūras ir vandenynus.

„Aš turiu langą ir pro jį matau, kas tikra“; „Noriu tai, kas tikra“ – spektaklis prasideda šiais žodžiais, tačiau jie lieka nepripildyti turinio. Dviem laimės, pinigų ir sėkmės ieškojusiems jauniems žmonėms emigracijoje belieka neviltis, skausmas, pažeminimas ir mirtis. Tu esi niekas, nes neturi dokumentų. Dirbk bet ką, kad išgyventum. Spektaklis kelia skaudžias ir gilias žmogiškųjų vertybių sunaikinimo, paprasto žmogaus beviltiškumo žiaurioje nūdienos pasaulio realybėje problemas, atskleidžia neigiamas globalizacijos puses, pasakoja apie seksualinį ir ekonominį silpnųjų – nelegalių emigrantų, kurie stengiasi išgyventi svetimoje šalyje, – išnaudojimą. Taip su ironija pjesės autorius R. Schimmelpfennigas demonstruoja, kas emigrantams dažnai pasiūloma mainais į geresnio gyvenimo iliuziją, ko laimės troškimo apakinti žmonės svajonių šalyje nepastebi: nelegalumą, prievartinę prostituciją, išnaudojimą, kančias ar net mirtį.