Per tas magiškas septynias dienas stebėjome kvapą gniaužiantį balansavimą ore, mėgavomės autentiška choreografijos kalba, klaidžiojome gatvėmis, užlietomis tūkstančiais kamuoliukų, klausėmės poezijos, tyrinėjome įvairias scenoje atgyjančias medžiagas ir pasinėrėme į audiovizualines patirtis.

Tačiau vienas kūrinys išsiskyrė savita poetine raiška ir atmintyje įstrigo ilgam – tai „Kosmos Theatre“ vieno veiksmo audiovizualinis monospektaklis „Diletantas“ (premjera įvyko „ConTempo“ metu, rugpjūčio 5 d., Kauno miesto kameriniame teatre). Vis dėlto drįsčiau šį reginį vadinti ne spektakliu, o gilia hipnotiška patirtimi, kuri leido ne tik iš naujo atrasti „Kosmos Theatre“, bet ir pažvelgti į vieno svarbiausių XX a. prancūzų kultūros asmenybių – Jeano Cocteau – vidinį portretą.

„Kosmos Theatre“ – nepriklausomas vizualinių eksperimentų teatras, jungiantis klasikinius teatro formatus su šiuolaikiniais moksliniais ir technologiniais pasiekimais. Nuo pat įkūrimo 2012 m. kūrybinė komanda nuolat ieško naujų meninės raiškos formų. Jos tikslas – sujungti jaunosios kartos menininkus ir sukurti kūrybines platformas su integruotomis edukacinėmis programomis, taip plečiant teatro galimybes ir siekiant tapti šiuolaikinio meno eksperimentų centru Lietuvoje.

„Diletanto“ kūrybinė komanda: režisierius ir dramaturgas Žilvinas Vingelis, aktorė Airida Gintautaitė, dailininkė Neringa Keršulytė, kompozitorius Andrius Šiurys, videomenininkas Tomas Stonys, inžinierius Deividas Dzikevičius, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, lėlių choreografas Eugenijus Slavinskas, prodiuseris Darius Vizbaras. Visi jie nusipelnė audringų ovacijų, nes vos per 50 minučių sugebėjo žiūrovus nuskraidinti į sunkiai aprėpiamo, vargiai iki galo perprantamo Jeano Cocteau pasąmonę. Jeanas Maurice’as Eugène’as Clément’as Cocteau (1889–1963) – garsus romanistas, dramaturgas, kino režisierius, kritikas, kompozitorius, scenografas, grafikas, tapytojas, keramikos dirbinių meistras ir netgi bokso vadybininkas, save visada vadinęs poetu. Pats menininkas yra minėjęs, kad jo didžiausia baimė gyvenime – tapti nuobodžiam. Dėl to jo poetinio pasaulio tiršti fragmentai įvairiose meno srityse liejosi itin laisvai ir gausiai.

A. Padilha / FIMFA nuotr.

Daugiabriaunę J. Cocteau asmenybę suformavo lavina veiksnių: ankstyvame amžiuje patirta tėvo savižudybė, katalikybės ir siurrealizmo įtaka, bokso ir baleto paralelės, priklausomybė nuo opiumo, kelionė aplink pasaulį, hobis groti pianinu, draugystės su ypatingais to meto menininkais (jis buvo geras Igorio Stravinskio, Marcelio Prousto, Nobelio premijos laureato André Gide’o, Pablo Picasso, Eriko Satie ir Edith Piaf draugas). Be abejo, didelės įtakos turėjo kūryba: poezija, drama, proza, kinas, teatras, cirkas, muzika. Šios J. Cocteau gyvenimo temos tampa pagrindiniu „Diletanto“ objektu. Čia taip pat laisvai improvizuojama motyvais iš jo grafikos ir dailės darbų, eilėraščių, romano „Opiumas“, pjesės „The Human Voice“, filmų „Poeto kraujas“ ir „Orfėjo testamentas“.

Režisierius ir spektaklio dramaturgas Ž. Vingelis pasakojo: „Spektaklio medžiaga tampa pats J. Cocteau, suvokiant jį kaip tarpdisciplininį menininką, o dar labiau – kaip skirtingų medijų ir disciplinų montažą. Padalijus šias disciplinas (kinas, siurrealistiniai objektai, muzika, literatūra, mada ir t. t.) ir atidavus jas kiekvienam iš kūrybinės komandos narių, siekėme šį montažą išskaidyti atgal į atskiras medijas ir montuoti iš naujo į smulkesnių detalių sunkiau atpažįstamus ir stambesnių detalių lengviau atpažįstamus intermedialius numerius. Ieškojome netiesioginių sąsajų, paralelių, poetinių paradoksų, kurie įsteigtų simbolinę giminystę tarp už kūrinio ribų nieko bendro neturinčių temų, vaizdinių ir simbolių. Tai darėme pasitelkdami medijų meną, animaciją, draminę vaidybą, mechanizuotą scenografiją, lėlių ir objektų teatrą, garso erdvę ir kitas šiuolaikinio teatro priemones.“

Spektaklyje žongliruojama daugybe disciplinų siekiant pateikti kuo tikslesnį J. Cocteau portretą. Šį uždavinį kūrėjai įgyvendino iš tiesų meistriškai: estetiška daugiafunkcė scenografija, hipnotizuojančios vizualizacijos, siurrealistinę atmosferą įprasminantis muzikinis fonas, griežtas klasikinis kostiumas ir, žinoma, nepriekaištingas aktorės A. Gintautaitės susitapatinimas su šia sudėtinga asmenybe. Akivaizdu, kad režisierius ir spektaklio dramaturgas Ž. Vingelis nepasiklydo painiuose J. Cocteau biografinijos vingiuose ir sukūrė skoningą jo asmenybės interpretaciją.

Norėtųsi pasiginčyti tik dėl spektaklio pavadinimo, tarsi negatyviai nuspalvinančio J. Cocteau paveikslą. Mano nuomone, termino „diletantas“ (pranc. dilettante – paviršutiniškai dalyką išmanantis žmogus) reikšmė – negatyvi ir dažniausiai jis vartojamas neprofesionalumui pabrėžti. Dėl to šis įvardijimas nedera siekiant apibūdinti vieną ryškiausių prancūzų kultūros asmenybių, kuri turėjo įtakos tiek siurrealizmo, avangardo, tiek dadaizmo judėjimams ir buvo ryški figūra meno lauke ankstyvajame XX a. Daugelis J. Cocteau amžininkų apibūdino jį kaip „pavojingai talentingą“. Taigi kartais menininkai, kuriantys iš pajautos, sukuria didesnę meninę vertę nei diplomuotieji.

Per vieną interviu J. Cocteau pasiteiravus, ar nesijaučia esąs per daug įvairiapusis, jis atsakė: „Ne, visai ne. Kai ko nors imuosi, matau viziją iki galo. Nekenčiu darbų, kurie padaryti neatsakingai arba nepabaigti. Žmonės manęs dažnai klausia, kaip man pavyksta įgyvendinti tiek daug įvairių dalykų. Tiesą sakant, galima daug nudirbti sukuriant nieko neveikimo įspūdį. Kiti teigia, kad aš – tingiausias žmogus, kokį jie kada nors yra sutikę. Tuo pat metu daugelis nepažįsta nė vieno žmogaus, sukūrusio daugiau darbų už mane. Nors tam tikra prasme jie teisūs. Dažniausiai sunkiai triūsiu vieną dieną, kad kitą būčiau laisvas. Kai kuriu gobeleną, pastelę, piešinį, pjesę, filmą ar eilėraštį, niekada nemaišau žanrų. Susikoncentruoju tik į tą darbą, kurio ėmiausi. Štai kodėl juokinga sakyti, kad esu per daug įvairiapusis. Tai netiesa. Savo tikslui pasiekti galiu naudoti bet kokias priemones. Pavyzdžiui, kai lipdau keramiką, esu lyg vienuolis, verdantis alų. Tik vienas įsilieja į poeziją, kitas – į religiją.“

Spektaklyje žongliruojama daugybe disciplinų siekiant pateikti kuo tikslesnį J. Cocteau portretą.

Taip pat verta paminėti „Diletante“ itin gudriai sujungtas pradžią ir pabaigą. Spektaklio pradžioje regime skambantį telefoną, kuriuo atsiliepęs J. Cocteau girdi pats save. Suvokęs, kad tai skambutis iš ateities, jis skubiai padeda ragelį. Kūrinio pabaigoje grakščioji Samotrakės Nikės skulptūros vizualizacija tarsi angelas pergalingai plasnoja sparnais, skambant E. Piaf dainai „Hymne à l’amour“. Galvojate, kuo tai susiję ir kodėl tai gudru? Jau ilgą laiką vyrauja prielaida, kad 1963 m. spalio 11 d. J. Cocteau sulaukė skambučio apie geros draugės mirtį. Vos išgirdęs, kad E. Piaf nebėra, jis neištvėrė šios žinios ir jo paties širdis sustojo. Tuomet teatro salėje spektaklio finale E. Piaf lūpomis nuskamba paskutinė pranašiška kūrinio eilutė: „Dieu réunit ceux qui s’aiment“ („Dievas suburia tuos, kurie myli vienas kitą“).

Apibendrinant norisi pasakyti tik vieną žodį – bravo! Lietuvių kūrėjų komandai puikiai pavyko įsijausti į šio iš pirmo žvilgsnio pretenzingo, bet iš tikrųjų itin jautraus prancūzų menininko būsenų visumą. Ne pirmą kartą siurrealistinės tematikos ėmęsis Ž. Vingelis įsitvirtina kaip vienas ryškiausių kūrėjų mūsų šalyje, teatre gebančių kokybiškai atskleisti šiam žanrui būdingus elementus: žaidimą laiku, sapniškos atmosferos formavimą, teisingą simbolizmo panaudojimą, subtilų sarkastišką humorą, čia ir dabar scenoje vykstančią hipnozę. Su nekantrumu laukiu naujų „Kosmos Theatre“ darbų, o kitus raginu nepraleisti progos susipažinti su pavojingai talentingu „Diletantu“.