Spektaklyje „Avinai“ – biografiniai motyvai ir savo šaknų paieškos

  • Teksto dydis:

Kaip dažnai jaučiamės it avinai, sekantys piemens nurodymus ir neturintys valios? Kada, gimę laisvoje visuomenėje, išties įgyjame pasirinkimo laisvę? Prigimtinius ryšius nagrinėjanti režisieriaus Justo Tertelio ir dramaturgo Raimondo Klezio pjesė „Avinai“ kviečia tyrinėti asmeninės biografijos vingius, o teatrą mato kaip priemonę pokalbiams.

Subtilios temos

Pasitelkdamas biografinius faktus, R. Klezys siūlo ieškoti savo tapatybės. Žiūrovų klausiama, ar jie žino savo vardo istoriją ir kitus faktus, kurie lemia tai, kas jie yra šiandien, koks jų ryšys su jais ir artimaisiais.

Pasirodyme biografinės detalės įsilieja į pasakojimą, o žiūrovams suteikiama proga prisiliesti prie apmaudo, pykčio, liūdesio ir atleidimo. Temų, kuriomis įprastai jaunimui nedrąsu kalbėti, o mainais jie dažnai apsiginkluoja šviečiančiais telefonų ekranais.

Ūždamas nuo patiriamų emocijų, nuasmenintas, tarsi avingalvis, personažas blaškosi savo jausmuose ir išgyvenimuose... Kaip elgtumėtės jūs, jie jūsų gyvenimą apleidęs žmogus vėl užmegztų ryšį? Apie ką kalbatės su savo atžalomis? Kokios tradicijos puoselėja jūsų šeimos vakarus?

Užgniauždamas kvapą ir akimirkomis leisdamas spėlioti, kas gi tuoj nutiks, monospektaklis nepalieka abejingų. Jaunimas leidžiasi į interaktyvią kelionę, o savo atžalas jau auginantys vos tramdo ašaras ir juoką. Neatsitiktinai spektaklį kūrėjai rekomenduoja ne tik jaunam, bent keturiolikos metų sulaukusiam žmogui, bet ir jo tėvams, kurie po teatre praleisto vakaro su atžalomis pakalbėtų dar neaptartomis temomis.

G. Žaltauskaitės nuotr.

Identitetas ir jo paieškos

Pjesės autorius ir atlikėjas R. Klezys prisipažįsta, kad būdamas jau studentas susidūrė su didele dilema ieškant savo autoriteto. Jis suprato tokių žmonių nesutikęs, o atsitiktinis negali atstoti tikro artimo žmogaus.

Dabar, keliaujant per ugdymo įstaigas ir paklausus jaunuolių, koks jų autoritetas, atsakymo dažnai tenka laukti labai ilgai. Tai ir tapo viena iš priežasčių, kodėl atsirado spektaklis „Avinai“.

„Kita priežastis – jauniems žmonėms teatras dažnai būna neatrasta patirtis. Tačiau jie turi teisę į profesionalaus meno patyrimą, nepaisant jų finansinės, socialinės ar demografinės padėties“, – atkreipia dėmesį R. Klezys.

Jis pabrėžia, kad teatras jam tampa priemone kalbėtis, draugauti ir analizuoti. Tai padaryti įmanoma tik vienu būdu – būnant čia ir dabar.

„Mokykloje dažnai pasikartoja imitavimo kultūra, o vaidinant, kad tam tikri dalykai nėra matomi (pavyzdžiui, visad per pamokas kalbantis ar vėluojantis mokinys), susiformuoja tam tikra to žmogaus elgesio norma. Todėl, rodydamas spektaklį mokykloje, įtraukiu į gyvą veiksmą, įvertinęs, kas vyksta čia ir dabar. Taip stengiuosi panaikinti tą imitaciją ir sukurti tokią erdvę, kurioje jaunas žmogus yra matomas, girdimas ir vienodai svarbus”, – savo darbo metodais dalijasi dramaturgas.

G. Žaltauskaitės nuotr.

Nutraukti ydingą praktiką

Monospektaklio pavadinimas „Avinai“ kilo iš dalies dėl to, kad dažnai mokiniai jaučiasi kaip bendra masė, už kurią jau priimti sprendimai. Posakiai „kvailas kaip avis” arba „kaip avių banda”, anot R. Klezio, ypač dažnai transliuojami mokyklose. Dėl to ir pats dažnai jautiesi kaip avinas, darantis kasdien tuos pačius rutinos darbus: keliesi, prausiesi, valgai, dirbi ar mokaisi, važiuoji, miegi ir vėl viską kartoji.

Gali pasijusti kaip tikras avinas, gyvenantis avinų bandoje. Toks, už kurį nusprendžia piemuo, kurio atitikmuo gyvenime gali būti bet kas – likimas, Dievas, bosas.

„Gali pasijusti kaip tikras avinas, gyvenantis avinų bandoje. Toks, už kurį nusprendžia piemuo, kurio atitikmuo gyvenime gali būti bet kas – likimas, Dievas, bosas ar kt.“, – sako R. Klezys. Tad šiame spektaklyje jis sako norįs supurtyti jauno žmogaus smegenis ir užduoti klausimą, ar tu tikrai darai, mokaisi, veiki tą, ką norėtum savo gyvenime.

„Ar tai vėl ta pati imitavimo kultūra, kad darai dalykus tik tam, kad reikia juos daryti? Tik tam, kad tokios taisyklės ir taip darė tavo proseneliai, seneliai ar kiti artimieji?“ – pavadinimo potekstę aiškina pjesės autorius.

Jaunimui – jaunimo kalba

Režisierius J. Tertelis atvirauja, kad jį sudomino galimybė dirbti kartu su R. Kleziu. „Buvau matęs jo ankstesnį darbą „Dulkėti veidrodžiai” ir man pasirodė, kad Raimondas, kaip dar jaunas teatro kūrėjas, turi labai aiškią savo kūrybinę-teatrinę kryptį, vertybes ir norą dirbti“, – pastebi J. Tertelis.

Režisieriui patiko noras teatrą kurti būtent jaunimui ir vežti jį į mokyklas. „Tai – būdas kalbėti su jaunąja karta, kuri, galbūt, neateina iki teatro, pasiekti tuos, kuriems teatras yra visai neįdomus. Mano galva, tai sąmoningas ir brandus požiūris į teatrą, o ir aš pats savo ne tik teatrine veikla stengiuosi prisidėti prie to, jog šiandien mokyklose būtų kuo daugiau kultūros ir kūrybingumo“, – apie kūrybinės bendradarbystės prasmę pasakoja režisierius.

Kuriant spektaklį, dirbo ir kompozitorius Matas Saladžius, scenografė Indrė Pačėsaitė, vizualiniais sprendimais rūpinasi Ramūnas Nėnius. Režisierius J. Tertelis džiaugiasi visų kūrėjų indėliu ir tuo, kaip jie puikiai pagavo atmosferą ir kūrė nuotaiką. „Šio spektaklio kūrybiniame procese turėjome staigesnių posūkių ir juos galėjome lengvai daryti tik dėl atvirumo ir profesionalumo“, – kūrybiniais vingiais ir malonumu drauge dirbti dalijosi teatralas.


Kas? Spektaklis „Avinai“.

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada? Birželio 2 d. 18 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių