Nuo nulio

Jubiliejinė Dainų šventė Kaune šiais metais vyks visiškai atnaujintame Dainų slėnyje.

Pirmoji dainų šventė Kaune vyko kitoje vietoje. Tačiau ir tada, ir dabar situacija turėjo įsidėmėtinų panašumų – kurti šventinę erdvę reikėjo nuo nulio.

Šią vasarą Dainų šventės dalyviai Kaune pateks į visiškai atnaujintą aplinką.

„Viskas beveik 100 proc. pakeista“, – sakė išskirtinės Kauno vietos pertvarkymo projektą įgyvendinusios bendrovės „Infes“ projektų direktorius Marius Danisevičius.

Kauniečiams puikiai pažįstamoje, bet visiškai atnaujintoje aplinkoje tokie patys išliko tik du objektai: aukuras ir Dalios Palukaitienės skulptūrinė kompozicija „Jaunystė“.

Į angarą neleido

Sudėtingi uždaviniai teko 1924 m. vykusios Dainų šventės Kaune rengėjams. Apie tai „Kauno dienai“ išsamiau papasakojo istorikai: „Ąžuolyno“ bibliotekos vyresnysis bibliografas Mindaugas Balkus ir Miko ir Kipro Petrauskų muziejaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė.

„1924 m. buvo ketinimų Dainų šventę surengti dirižablių (vadinamųjų cepelinų) angare, kuris stovėjo Aleksoto aerodrome.

„Angaras buvo labai didelis (apie 1 ha dengto ploto), jame galėjo tilpti apie 25 tūkst. žmonių, tačiau kariuomenės vadovybė nesutiko jo viso užleisti Dainų šventės reikmėms“, – pasakojo M. Balkus.

Galiausiai pirmąją Dainų šventę nutarta rengti į plynę panašioje vietoje – Kariuomenės paradų aikštėje (dar vadinta Husarų aikšte, nes netoliese stovėjo 1-ojo husarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulkas). Dabar ši vieta žinoma kaip K. Petrausko gatvėje esanti P. Vileišio aikštė.

„Minėta vieta buvo patogi, nes joje Kauno tvirtovės įrengimo laikais buvo suformuotas nemažas pylimas. Ant jo vienos pusės buvo patogu įrengti estradą. Priešais pylimą buvo didžiulis lygus plotas, kuriame galėjo tilpti dešimtys tūkstančių žmonių. Tad šioje aikštėje buvo sukalta laiptuota estrada, turėjusi du stilizuotus pilies bokštus. Aikštėje įrengta suolų 10 tūkst. žiūrovų, o iš viso aikštėje galėjo tilpti iki 60 tūkst. žmonių“, – pasakojo M. Balkus.

Paveldas: skulptūrinė kompozicija ir toliau išlieka vienu iš slėnio simbolių. / E. Cickevičiaus nuotr.

Ragino apsiravėti

Rengiantis pirmajai Dainų šventei smulkmenų nebuvo: pasitempti buvo raginami visi Kauno gyventojai.

„Laukiant Kauną užplūsiančių choristų, spaudoje buvo prašoma miestiečių apsiravėti, pasišluoti, gėlėmis ir vėliavomis savo namelius ir sklypus pasipuošti“, – iškalbingą aplinkybę akcentavo A. Straizdaitė-Ziberkienė

Pirmosios šventės fotografijose gerai matyti du tvenkiniai ir juos jungiantis tiltelis.

„Tai Juozas Naujalis sumanė juos iškasti dėl geresnės akustikos. Juokaujama, kad šie du dirbtiniai vandens telkiniai, nors apsodinti gražiais augalais, prišaukė jau pirmąją šventę pertraukusį ir niekaip nuo šios tradicijos neatstojantį lietų. Tačiau akustika, matyt, tikrai buvo nebloga“, – svarstė A. Strazdaitė-Ziberkienė.

Šviesų intensyvumas ir atspalviai reguliuojami. Bus sukurta graži erdvė su apšviestais medžiais, konstrukcijų kontūrais.

Šiaudai ir patogumai

A. Strazdaitės-Ziberkienės pastebėjimu, turbūt jokia dainų šventė neapsieina be parypavimų dėl prasto maisto ir kietų mokyklos, kurioje tenka apsistoti, grindų.

„Kad šonai neskaudėtų, prieš 100 metų choristams buvo paklojama… šiaudų. Todėl nakvynės vietose, kurios būdavo įkuriamos įvairiuose objektuose, taip pat ir mokyklose (o kai kas ir į namus priėmė), buvo griežtai prisakyta nerūkyti ir nieko nedeginti. Arbata būdavo pasirūpinama, bet traukiniu, autobusu ar laivu reikėjo atsigabenti savo puodelį ir cukraus. Stotyse visus pasitikdavo specialių biurų darbuotojai ir nusiųsdavo į nakvynės vietas. Beje, pirmosios dainų šventės metu kai kas ilsėdavosi ir specialiai paruoštuose vagonuose“, – „Kauno dienai“ pasakojo A.Strazdaitė-Ziberkienė.

Tuo tarpu atnaujintame Dainų slėnyje Kaune atlikėjų laukia visi būtini patogumai.

Atėję į Kaune atnaujintą Dainų slėnį nuo Tunelio gatvės, šventės dalyviai, kaip ir prieš daugybę metų, kairėje pusėje pamatys tribūną, tačiau jos aplinka – pasikeitusi. Po tribūna dabar įrengtos atlikėjams skirtos patalpos.

„Ten yra grimo kambariai, dušai, šildymo, vėdinimo sistemos, apsauginė signalizacija. Taigi atlikėjai dabar turės kokybiškas, jų poreikiams pritaikytas patalpas. Slėnio prieigose įrengta ir bilietų kasa, žmonėms patogi infrastruktūra – suoliukai, stovai dviračiams, šiukšliadėžės, yra viešasis tualetas“, – vardijo M. Danisevičius.

Finišas: atliekami smulkūs baigiamieji darbai. / E. Cickevičiaus nuotr.

Papildomas patrauklumas

„Infes“ specialistas sakė, kad Dainų slėnio erdvei papildomo patrauklumo, poetiškumo suteiks šiuolaikinė apšvietimo sistema, taip pat keturi garso bokštai su įgarsinimo aparatūra.

„Šviesų intensyvumas ir atspalviai reguliuojami. Bus sukurta graži erdvė su apšviestais medžiais, konstrukcijų kontūrais“, – atkreipė dėmesį M. Danisevičius ir pridūrė, kad visi numatyti darbai jau baigti ir objektas perduotas Kauno miesto savivaldybei.

Pagrindinei šventei pasibaigus atnaujintas Dainų slėnis taps žalia ir jaukia erdve kitiems renginiams, miesto gyventojų ir svečių laisvalaikio praleidimo veikloms, susibūrimams ir rekreacijai po atviru dangumi.

Buvo išbandymų

Vykstant Dainų slėnio rekonstrukcijos darbams šimtus valandų ten praleidęs M. Danisevičius apie įveiktus iššūkius gali papasakoti viską nuodugniai – nuo grunto kasimo iki paskutinių baigiamųjų darbų.

Jis pabrėžė, kad darbų sąlygos buvo sudėtingos dėl ekologiškai jautrios aplinkos ypatumų.

„Atlikant rekonstrukciją buvo tam tikros ribos – nebuvo galima performuoti šlaito, aplinka turėjo patirti kuo mažesnę intervenciją. Tai sunkino darbus, nes gelžbetoninės senųjų tribūnų konstrukcijos, kurias reikėjo išardyti, buvo giliai įleistos į gruntą. Turėjome tvirtinti šlaitą. Ardant konstrukcijas strigo grąžtas, nes paaiškėjo, kad esama ir paslėptų konstrukcijų. Jas demontuojantys vyrai liejo devintą prakaitą. Nieko nepadarysi – statybose nenumatytų dalykų beveik visada pasitaiko. Labai retai būna, kad viskas vyktų 100 proc. sklandžiai“, – sakė M. Danisevičius.

Išskirtinis: atnaujintas slėnis ir puiki aplinka sudaro nepakartojamą visumą. / E. Cickevičiaus nuotr.

Surengė kursus

Natūralu ir visiškai suprantama, kad birželio 29 d. Kaune vyksiančios jubiliejinės Dainų šventės scenarijus – kruopščiai apgalvotas.

Tačiau prieš 100 metų, kai dar nebuvo jokių Dainų šventės tradicijų, kurti scenarijų, sukviesti ir sutelkti tūkstančius atlikėjų buvo didelis organizacinis ir kūrybinis išbandymas.

„Dainų dienoje norą dalyvauti pareiškė 110 chorų (apie 3 000 narių) iš visos Lietuvos. 1924 m. balandį buvo surengti chorvedžių kursai siekiant, kad Dainų šventėje dalyvausiantys chorvedžiai įgytų reikiamo meistriškumo“, – pasakojo M. Balkus.

„Tiesa, spaudoje buvo skelbiami raginimai registruotis, papildyti chorus naujais nariais, kurie, kaip buvo rašoma, „turėtų būti gerais balsais, kad neužimtų be reikalo vietos, kad mokėtų skaityti gaidas“. Taip pat – aiškiai tarti garsus ir nemušti koja ritmo! Vyko ir specialūs chorvedžių patikrinimai“, – pasakojo A. Strazdaitė-Ziberkienė.

Tikrino pasirengimą

Pagrindiniam Dainų šventės mišriam jungtiniam chorui buvo sudarytas repertuaras. Jame buvo 22 harmonizuotos liaudies dainos ir keturiolika orginalių kūrinių.

Šiam chorui turėjo diriguoti Juozas Naujalis, Stasys Šimkus ir Julius Štarka.

„1924 m. liepą S. Šimkus su J. Štarka keliavo po Lietuvą ir tikrino chorų pasirengimą, atrinkdami geriausius. Dainų šventės rengėjai siekė, kad šioje šventėje visų pirma dalyvautų talentingiausi ir geriausiai organizuoti chorai. Daugumoje vietovių žmonės rodė susidomėjimą ir aktyviai ir nuoširdžiai ruošėsi šiai pirmajai Dainų šventei“, – pabrėžė M. Balkus.

Pasirūpinta: įrengtos patalpos atlikėjų patogumui. / E. Cickevičiaus nuotr.

Atvyko mažiau

Nors buvo tikėtasi sulaukti per 100 chorų, 1924 m. į Kauną atvyko 86 (daugiausia bažnytiniai arba bažnytinių organizacijų chorai).

Jie savo dydžiu buvo labai nevienodi. Pavyzdžiui, Marijampolės ateitininkų chorą sudarė 169 nariai, o Mosėdžio chorą – tik septyniolika.

„Visi chorai buvo mišrūs, nebuvo vaikų chorų. Rugpjūčio 22 d. 16 val. įvyko bendro jungtinio choro repeticija. Rugpjūčio 23-iosios rytą chorai surengė generalinę repeticiją, o 14 val. visi Dainų šventėje dalyvaujantys chorai stojo su savo vėliavomis Karo muziejaus sodelyje, paskui būriu traukė į Husarų aikštę. Aikštėje susirinko apie 60 tūkst. žiūrovų, estradoje išsirikiavo chorai, už jų stovėjo 125 žmonių orkestras. Priekyje – visų chorų dirigentai. Dainų šventę atidarė tuometis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Dainos dienoje dalyvavo ir žymūs lietuvių tautos šviesuoliai: Jonas Basanavičius, Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Mačiulis-Maironis ir kt.“, – prieš 100 metų vykusio renginio akcentus dėliojo M. Balkus.

Trukdė lietus

M. Balkus pasakojo, kad pirmos nuskambėjo jungtinio choro atliekamos liaudies dainos „Oi, žiba žiburėlis“, „Ant kalno karklai siūbavo“, „Motuš, motuše“, „Ant tėvelio dvaro“.

„J. Naujaliui diriguojant buvo atliktos jo paties harmonizuotos trys liaudies dainos. Po bendro choro pasirodymo dainavo įvairūs chorai“, – pasakojo apie šventę „Kauno dienos“ pašnekovas.

Anot jo, kadangi tokio pobūdžio šventė šalyje buvo rengiama pirmą kartą, nepavyko išvengti ir nesklandumų – chorai ne visada susidainuodavo.

„Antroji Dainų šventės diena buvo nelabai palanki – lijo lietus, aikštė buvo negrįsta, todėl gruntas ėmė virsti purvynu. Dalis šventės dalyvių nusivylę išvyko namo. Tos dienos programa buvo perkelta į ateinančią dieną. Rugpjūčio 25-ąją 3 val. po pietų Dainų diena vėl buvo tęsiama. Jos metu puikiai pasirodė klaipėdiečių choras, diriguojamas A. Vaičiūno. Per dvi dienas trukusią pirmąją Dainų šventę Husarų aikštėje nuskambėjo 22 harmonizuotos liaudies dainos ir keturiolika originalių kompozicijų. Nors organizuojant šią šventę nebuvo išvengta nesėkmių (daugelis chorų neturėjo koncertinės patirties), tačiau ši šventė skatino tobulėti Lietuvos muzikinę kultūrą“, – pabrėžė M. Balkus.

Detalės: viskas atnaujinta iki smulkmenų. / E. Cickevičiaus nuotr.

Vertinimai – geri

Pašnekovai atkreipė dėmesį į to meto spaudoje pasirodžiusią informaciją apie Dainų šventę.

„Vienas žurnalistas rašė, kad po jo langais naktį būrelis įsišventusiųjų dainavo „beveik pagal tą pačią programą, kuri buvo nustatyta Dainų dienai – net pabaigoj himną pagiedojo ir paskui vienas kitą laikydami, svyruodami, nudūlino toliau“, – pasakojo A. Strazdaitė-Ziberkienė:

Specialistė pabrėžė, kad Juozas Tumas-Vaižgantas „Tautos vaire“ rašė apie pakenčiamus choro vedėjus, puikią medžiagą, gerą jaunimą.

„Kaip gyvas esu, o esu labai seniai gyvas, niekada negirdėjau taip puikiai himno giedamo“, –- puikiu šventės akcentu džiaugėsi klasikas.

Abejonių nebuvo – tą dieną Lietuvos daina pradėjo naują erą.

Vingiuoti keliai

A. Strazdaitė-Ziberkienė pasakojo, kad kitoje dainų šventėje, surengtoje 1928 m., būta naujovių: pasirodė 250 moksleivių, kurie aikštėje atliko gimnastikos pratimus. Šokiams buvo skirti atskiri renginiai. 1937 m. birželio 29 d. toje pat Vileišio aikštėje surengta pirmoji Tautinių šokių šventė. Joje dalyvavo 28 kolektyvai po aštuonias poras. Jie sušoko tris svarbius šokius – „Kepurinę, „Tryptinį“ ir „Kalvelį“. Mums džiugu žinoti, kad „Kepurinė“ – ne sovietinis paveldas“, – akcentavo A. Strazdaitė-Ziberkienė.

Lietuvių muzikos draugija 1940-aisiais buvo nutarusi rengti šventę susigrąžintoje sostinėje. Jau buvo išleistas stilizuotas kanklių formos ženklelis, bet prasidėjus okupacijai planai pasikeitė.

„Okupacijos metais šventės Kaune tapdavo lyg repeticija prieš didįjį visos Lietuvos atvykimą į sostinę. Pagrindinių švenčių repertuaras buvo labai ideologizuotas, o Kaune atmosfera – laisvesnė, šventės – mažesnės ir priežiūros tekdavo mažiau. 1969 m. šventė buvo skirta J. Naujalio 100-mečiui paminėti. Be kitų šio kompozitoriaus kūrinių ir harmonizuotų liaudies dainų, chorai sugiedojo „Lietuva brangi“, kuriai skambant daug kas minioje atsistojo… Juk taip buvo įprasta namuose. Iš tiesų kurgi kitur, jei ne Kaune? Po karo dainų šventės Kaune dešimt metų rengtos Kauno sporto halėje. Tuomet ji buvo apynaujė, patogi. Tik apie 1955-uosius dainininkai vėl persikėlė po atviru dangumi, visai netoli, į Dainų slėnį. Būtent jame vyks 100-mečio šventės pirmasis vakaras“, – pabrėžė A.Strazdaitė-Ziberkienė.

Erdvė: pirmoji Dainų šventė Kaune vyko į plynę panašioje vietoje – Kariuomenės paradų aikštėje (dabar – P. Vileišio aikštė K. Petrausko gatvėje). / Kauno miesto muziejaus archyvo nuotr.

Santūrumas puošia

Į Dainų švenčių tradicijas besigilinanti A.Strazdaitė-Ziberkienė pabrėžia tautos dvasią stiprinančią dainų ir chorų misiją.

„Su nedideliu baltu pavydu lyginau Lietuvos ir Latvijos dainų švenčių tradiciją stebėdama praeitais metais LRT transliuotą finalinį Latvijos dainų šventės 150-ies metų koncertą. Žavėjausi oria šventės eiga, dirigentų kostiumais, pagarba kūrinių autoriams, dirigentams ir choreografams, kiekvieno kūrinio ir jo reikšmės Latvijai ir šiai šventei pristatymu, dalyvių ir žiūrovu gausa. Prasidėjęs vėlyvą vakarą, koncertas baigėsi naktį, tad aš laukiau šventiškos – lietuviškos – jo pabaigos su fejerverkais, konfeti, ąžuolų lapų vainikais ir šėliojimo. Sulaukiau tik „Pūt, vējiņi“, daugybę metų buvusio neoficialaus Latvijos himno, kurį latviai dainavo susikibę ir su skruostais riedančiomis ašaromis“, – savo pastebėjimais dalijosi pašnekovė.

Rengiantis pirmajai Dainų šventei smulkmenų nebuvo: pasitempti buvo raginami visi Kauno gyventojai.

Anot jos, skirtingų kartų dalyviai turi skirtingų patirčių. Dar prieš kelerius metus buvo juokinga lyginti pirmosios šventės organizatorių rūpinimąsi šiaudais, arbata ir nuolatinius dabarties dalyvių niurzgėjimus dėl maisto davinių ar jų išvaizdos, o šiandien aktualiau atrodo tautinis identitetas ir valstybingumas.

„2003 m. trijų Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – dainų švenčių tradicija ir simbolika buvo pripažinta UNESCO Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru. 1843 m. Šveicarijoje prasidėjusi, Vokietijoje išpopuliarėjusi ir per Skandinaviją į Estiją, Latviją, vėliau ir į Lietuvą atėjusi dainų švenčių tradicija išliko trijose mūsų valstybėse, nepaisant visos sudėtingos istorijos, ir pasaulyje neturi atitikmenų. Dainų šventė yra mūsų tapatybės dalis, praeitis ir, tikiuosi, ateitis, galimybė svarstyti ir suvokti, kur esame ir kur einame“, – pabrėžė specialistė.

Ji paragino tiesiog panirti į šventę ir jos atmosferą, pajusti jos dvasią ir viską dėtis į širdį.

„Ateikime ir tie, kurie nė karto nebuvome Dainų šventėje. Ateikime patirti, ką klausydamiesi, stebėdami, kartu dainuodami jaučiame ir ką mums tai reiškia. Analizuokime kiekvieną dainą, šokį, simbolį, spalvas, kompozicijas, prasmes ir ką mums tai reiškia. Įsirašykime tuos jausmus į širdį, perduokime vaikams ir anūkams, būkime broliais tų, kurie šiandien kaunasi ne tik dėl savo, bet ir dėl visos Europos laisvės“, – sakė A. Strazdaitė-Ziberkienė.

Ištraukos iš tuometės spaudos

Aprašant Dainų šventę būta nemažai patoso: ne tik kalbose, bet ir tekstuose, kur daug žodžių prasideda didžiosiomis raidėmis, pavyzdžiui: „Dainų Dienos komiteto pirmininkas: „Prašau Respublikos Prezidentą aprobuoti kai kuriuos Dainų Dienos Komiteto žygius ir prisegti vyriausiems dirigentams aukso žetonus ir jungtinių chorų vedėjams sidabro žetonus.“

Prezidento palinkėjimas: „Tesuskamba laisvos Lietuvos dainų garsai. Teuždega visų širdis karšta meile ir pasiryžimu ginti tautos laisvę.“

„Į dirigentrų Katedrą įlipa Naujalis, mosteli batutu. Iš tūkstančių krūtinių ištrūksta ir galingai nuskardena padangėn Lietuvos himnas.“

Apie šventę rašęs žurnalistas buvo įsitikinęs, kad dainavimas – palaimos viršūnė tautiečio sielai ir širdžiai: „Ir susikaupia užburtas klausytojas ir junta, kad daina raminusi ir džiuginusi lietuvį priespaudos metu suteiks jam jėgų ir galios kovoti laisvės dienomis.“

„Chorų estrada ir visas įtaisymas labai estetingai sugalvotas, kad viskas išeitų kuo idealingiau.“

„Parodų ir švenčių nematę, ypač tos Dainų dienos plūdo pažiūrėti, kas tie do daiktai, kaip tiek galės vienu kartu dainuoti.“

„Kaune pradėjo matytis daug sveiko gymio kaimiečių (iš provincijos ėmė plūsti žmonės – red. past.)“.

„Diena graži, dangus gražiais debesimis pamargintas kaip Žmuidzinavičiaus – Žemaičio paveiksle. Vėjo nei klest.“

„Senasis Kaunas tokios balsų audros dar negirdėjo.“

Dėmesys: pirmąja Dainų švente labai domėjosi garsios asmenybės. / Kauno miesto muziejaus archyvo nuotr.

Šventės tradicija

Dainų švenčių tradicija gimė Europoje XIX a. Šveicarijoje, išplito Vokietijoje.

„Estai savo dainų šventę surengė dar 1869 m., o latviai – 1873 m. Tad ir lietuviai norėjo neatsilikti. Dainų šventės rengimo idėja subrendo Lietuvos muzikų galvose XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje. 1921 m. Kipras Petrauskas buvo vienas iš šios idėjos puoselėtojų, taip pat šį sumanymą parėmė „Dainos“ draugijos pirmininkas Juozas Žilevičius, Kauno muzikos mokyklos direktorius Viktoras Žadeika, kurie, semdamiesi idėjų būsimajam renginiui organizuoti, nuvyko į Latvijoje ir Estijoje rengtas dainų šventes. J. Žilevičius suregistravo apie 100 chorų, pareiškusių norą dalyvauti būsimojoje šventėje. Šventės organizatorių būrelį svariai papildė iš JAV grįžęs kompozitorius J. Naujalis. Aktyviausia dainų šventės idėjos propaguotoja buvo „Dainos“ draugija, kuri ragino Švietimo ministeriją imtis veiksmų ją organizuoti. 1923 m. gruodį įvyko pirmasis pasitarimas, kuriame dalyvavo J. Naujalis, A. Kačanauskas, J. Štarka, J. Žilevičius ir kt. Dainų dienai (taip tuomet vadinta Dainų šventė) organizuoti komitetas buvo išrinktas 1924 m. vasarį. Dainų šventės rengimo idėja sulaukė entuziastingo visuomenės palaikymo, veiklūs, dainingi žmonės neraginami siūlėsi dalyvauti“, – apie aplinkybes, kuriomis formavosi Dainų šventės tradicija, pasakojo M. Balkus.

Patarimai dalyviams

Apie birželio 29 d. Kaune vyksiančios šventės eigą išsamią informaciją pateikusi Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Agnė Augonė pasakojo: „Šventė startuos 17.30 val. Norėsime, kad visi žmonės, kurie planuoja atvykti, jau sėdėtų vietose. Tada į erdvę sugužės visi Dainų šventės dalyviai iš skirtingų takų. Šventė prasidės „Tautiška giesme“. Tada startuos kūriniai. Aišku, pageidautina, kad kuo daugiau žmonių atvyktų viešuoju transportu, nes toje miesto dalyje nėra automobilių aikštelių. Jei visi važiuosime automobiliais, užkimšime gatves“, – atkreipė dėmesį A.Augonė.

Pasak jos, į šventę susirinkę meno kolektyvai iš Lietuvos ir kitų šalių paliudys, kad Dainų švenčių gyvybė neblėsta.

„Kaunas nuolatos rūpinasi Dainų šventės, gyvuojančios jau 100 metų, tradicijos išsaugojimu ir puoselėjimu. Per 100 metų Kaune keitėsi santvarkos, mados, architektūra, renginiai, bet choristai, nepaisydami jokių aplinkybių, rinkosi dainuoti. Lietuvos dainų šventei augant ir plečiantis jos programai, dauguma šventės renginių persikėlė į Vilnių, bet Kaunas šventės istorijoje visuomet buvo ypač svarbus. Nenuostabu, kad susiklostė tradicija Lietuvos dainų šventę pradėti būtent Kaune, surengiant Dainų dieną.

Lietuvos dainų šventės Dainų diena vyks 2024 m. birželio 29 d. atnaujintame Kauno Dainų slėnyje. Šventėje dalyvaus per 100 šokių ir dainų kolektyvų.

Šventės meno vadovė – dirigentė Danguolė Beinarytė, režisierė – teatro, televizijos ir kino aktorė, režisierė Viktorija Streiča-Jakštienė, baletmeisterė – KTU tautinio meno ansamblio „Nemunas“ meno vadovė, vyr. baletmeisterė Margarita Tomkevičiūtė.

Jubiliejinės Dainų dienos „Miškais kalnai žaliuoja“ programa įkvėpta pirmosios Dainų šventės vedlių – J. Naujalio, J. Štarkos, S. Šimkaus, pasakos apie tiltus, kuriuos daina per 100-metį nutiesė iki šiuolaikinės valstybės ir jaunatviško Kauno. Beveik 4 tūkst. atlikėjų – choristų ir šokėjų – atliks Dainų šventės istoriją ir dabartį sujungiančių kūrinių ir kvies žiūrovus svajoti apie ąžuolus ir upes, žalias lankas ir girias, apie Žemės veidą – augantį, atsinaujinantį, talpų.