Laikė dingusiais

Prieš klibindama seserų benediktinių vienuolyno durų rankeną dirstelėjau į virtualųjį teologijos mokslų daktarės, dėstytojos Aušros Vasiliauskaitės – sesers Gabrielės sudarytą Kauno benediktinių vienuolyno tyrimų antrąjį tomą.

Jame rašoma apie senojo medinio vienuolyno pastatą ir jo aplinką, mūrinio vienuolyno statybą, bažnyčios altorius prieš Švč. Sakramento amžinosios adoracijos įvedimą ir 1938–1940 m. rekonstrukcijos meninę koncepciją. Būtent tais metais Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo nuspręsta įrengti nuolatinę adoraciją. Tuo tikslu buvo perstatyta visa presbiterija. Vietoj trijų barokinių altorių buvo įrengtas modernus interjeras, kurį sudarė Didysis altorius, vitražai ir pano su tapytojo Liudo Truikio „Apaštalais“. Tokią trejybę liudijo ir sena nespalvota nuotrauka, į kurią su nostalgija kaskart žvelgė seserys.

1948-aisiais uždarius bažnyčią ir vienuolyną, vitražai buvo išsaugoti juos užmūrijant. Dalis kūrinių ir bažnyčios įrangos pateko į kitas bažnyčias ar muziejus, dalis dingo. Manyta, kad pastarasis likimas ištiko ir tris „Apaštalų“ paveikslus. Tuo buvo įsitikinęs ir pats L. Truikys. Sykį paklaustas restauratorės, teatro dekoratorės T. Blažiūnienės apie likusius savo darbus, menininkas giliai atsiduso.

„Jis man atsakė, kad liko tik nevykusios akvarelės ir keli bažnytiniai darbai. Žinau, kad L. Truikys labai didžiavosi arkangelų vitražais, kurie savo mėliu stebuklingai švyti šventovėje. O apie apaštalus jis kalbėjo kaip apie dingusius“, – kūrėjas ir T. Blažiūnienė nė neįtarė, kad, praėjus kelioms dešimtims metų, drobės atsiras.

Gegužę seserys benediktinės pasidalijo žinia, kuri privertė atsisėsti ne vieną meno žinovą, dailininko ir scenografo L. Truikio gerbėją – prieš pat Velykas rastos jo tapytos, dingusiomis laikytos, dvylika apaštalų vaizduojančios drobės.

Eiga: pusę metų trukę darbai eina į pabaigą – drobės ruošiamos žiemai. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Viską pakeitusi žinia

Daugiau nei pusę gyvenimo atidavusi restauracijai, kartu su L. Truikiu dirbusi teatre prie scenografijų, T. Blažiūnienė pasakojo, kad jau buvo bepadedanti teptukus į šoną. Moteris ruošėsi mėgautis užtarnautu poilsiu protėvių žemėje, kur į dangų stiebiasi nuostabūs medžiai, o akmenėliai po jais laukia, kada bus paglostyti ir pakalbinti. Žinutė apie rastas drobes, Teresės planus perkėlė vėlesniam laikui.

„Kauno arkivyskupijos muziejaus komanda bažnyčios palėpėje netikėtai atrado ant sienos atbrailos užkeltą ritinį. Tik pradėjus jį vynioti pasirodė tapyba su L. Truikiui būdingu braižu – „Apaštalai“! Tyčia ar netyčia jie čia buvo pasislėpę ir kiek metų  pragulėjo niekas nežino“, – pamačiusi rastų drobių nuotraukas ir pažinusi L. Truikio braižą, T.Blažiūnienė akimirksniu susisiekė su seserimis.

Prisistatė joms, o visai netrukus jai buvo patikėti restauravimo darbai.

„Galvoju, čia savotiška likimo dovana. Gulbės giesmė. Kai jau maniau, kad turiu dėti tašką istorijoje, atsirado L. Truikys. Tada pasakiau, kad darysiu viską iš širdies, kaip to mokė maestro, – T. Blažiūnienė laikėsi sau ir L. Truikiui duoto pažado. – Viską dariau taip, kaip priklauso, nes restauruodama esu labai principinga. Darau, kad būtų aukščiausios prabos. Manau, pavyko.“

Prie rezultato, anot jos, labai daug prisidėjo ne vienas entuziastas. Tarp jų – Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centro vadovė, molbertinės tapybos ekspertė Vita Blažiūnienė. Ji sutiko tvarkyti visą dokumentaciją, tyrimus.

Tapatina su stebuklu

Besibaigiant savaitei su T. Blažiūniene susitikome pas seseris benediktines vienuolyne. Čia ji atvyko tiesiai iš Giedraičių.

„Daug laiko praleidau vienuolyne, vasarą čia likdavau nakvoti. Dabar visi darbai eina į pabaigą. Padėsiu paskutinius taškelius ir keliausiu atgal“, – T. Blažiūnienė prasitarė, kad darsyk su seserimis ir prikeltomis L. Truikio drobėmis susitiks po žiemos. Tada bus geriausiai matyti, kaip meno kūriniai ištvėrė šalčius. Tiesa, po visko, ką patyrė paslėpti meno kūriniai, restauratorė neabejojo, kad minusinė temperatūra už lango jiems tikrai nepakenks.

„Sutikite, galėjo vėjas nupūsti palėpės čerpes, galėjo žiurkės drobes apgraužti, balandžiai suteršti. Nieko panašaus nenutiko! Aš tai vadinu stebuklu“, – pakilusi į antrą aukštą T. Blažiūnienė pakvietė dirstelėti į L. Truikio darbus.

285x205 cm dydžio drobės buvo restauruojamos keliais etapais. Buvo įvertinta jų būklė, atlikti grunto ir pigmento tyrimai, apskaičiuota, kiek kainuotų šiuos meno kūrinius prikelti naujam gyvenimui. Tada drobės buvo tiesiamos ant grindų, elastinamos kazeino miltelių klijais ir slegiamos, kad išsilygintų visos deformacijos.

„Pagal visas taisykles sukant drobę tapybos sluoksnis turėjo eiti į viršų, o ne priešingai. Žmogus, kuris tai padarė, labai gerbė L. Truikio darbą, todėl suko taip, kaip jam atrodė tinkama. Suveikė fizikos dėsnis – atsirado lūžių. Labiausiai nukentėjo pirmoji drobė, ant kurios buvo susuktos likusios dvi“, – T. Blažiūnienė pasakojo, kad įprastai drobės slegiamos specialiais įrenginiais, o tąsyk puikiai pasitarnavo vienuolyne rastos keraminės plytelės.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Panaudojo naminę drobę

Dezinfekavusi, išlyginusi ir sutvirtinusi užlankas, vėliau – tapybą, restauratorė ėmėsi nevaizdinės darbų pusės. Vietomis išskydusią drobę ir atsiradusias skylutes užpildė linų plaušeliais.

„Šiame L. Truikio darbe naudota naminio audinio drobė – stambiagrūdė, nesukriai susukto siūlo. Manau, gavęs užsakymą maestro važiavo į savo šventą Žemaitiją, Pagilaičius ir atsivežė rankiniu būdu susiūtą drobę iš trijų dalių. Matote, viena siūlė, antra, trečia“, – darbas su tokia drobe buvo nemenkas iššūkis, todėl ant vaškuoto porėmio užtraukusi pirmą piešinį T. Blažiūnienė jautėsi pakylėta. Tempimo procesui naudojamos tam skirtos replės ir vinys. Jas specialiais sijonėliais papuošė viena 90 metų šviesuolė. Sijonėliais, anot restauratorės, vadinami nedideli, iš storo popieriaus iškirpti kvadratėliai, į kuriuos remiasi įkalto vinies galvutė. Taip drobė apsaugoma nuo rūdžių, o ir vinis paprasčiau ištraukti iš medinio porėmio.

Galiausiai buvo atlikti ištrupėjusių vietų gruntavimo, šlifavimo ir valymo darbai. Baigusi juos Teresė ėmėsi teptukų ir atsargiai taškas po taško pradėjo retušuoti apaštalus.

„Restauratorius nėra autorius, todėl jis turi išsaugoti autorinę tapybą. Restauravimo procesai turi matytis iš kažkurio taško, bet jie neturi erzinti žiūrovo“, – žengusi keliolika žingsnių atgal ir dirstelėjusi į bizantiškuosius L. Truikio apaštalus T. Blažiūnienė neabejojo, kad jai pavyko tai padaryti.

Paveikslai oksidavosi

Kiekvienoje drobėje išsirikiavę po keturis apaštalus, vilkinčius švelniai melsvomis tunikomis, avinčius sandalais, rankose laikančius po karūną. Vienos jų intensyvesnės žalios spalvos, kitos su mėlio priemaiša. Fonas už figūrų, kaip ir jų veidai, aureolės – prigesinto aukso spalvos. Ryškaus spindesio, anot T. Blažiūnienės, L. Truikys nemėgo nei sceniniuose drabužiuose, nei tapyboje.

„Įsivaizduokite, susidūrėme su nauja technologija. Atlikus cheminius tyrimus paaiškėjo, kad drobės buvo klijuotos aukso lakšteliais, nes L. Truikys nemėgo atviro aukso spindesio, todėl jį prigesino ochros dažais. Drobė oksidavosi, atsirado žalsvas tonas. Bandėme nuvalyti, bet beviltiška tai padaryti. Žiūrėsime, kaip atrodys pavasarį. Man tai patinka“, – restauratorė tikino, kad iki pavasario, kai atvyks pažiūrėti, kaip peržiemojo apaštalai, ji bandys surasti restauratorių, susidūrusių su oksidacijos problema.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ne tik tikintiesiems

T. Blažiūnienė ir seserys benediktinės įsitikinusios, kad drobių sugrįžimas svarbus ne tik tikintiesiems, bet ir visam Kaunui. Juolab kad L. Truikį ir šį miestą siejo ypatingas ryšys – nuo Antrojo pasaulinio karo iki pat mirties dailininkas Kaune gyveno ir kūrė. Namuose, kuriuose dabar įrengtas memorialinis muziejus, šiandien galima susipažinti su L. Truikio palikimu: akvarelėmis, tapyba, scenografijos ir kostiumų eskizais, rankraščiais, dailininko sukauptomis Rytų meno ir lietuvių liaudies skulptūrų kolekcijomis.

„L. Truikio braižas labai savitas. Šis kūrėjas – išskirtinė asmenybė, todėl yra svarbus ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos mastu“, – T. Blažiūnienė priminė, kad kitais metais bus minimos 120-osios L. Truikio gimimo metinės, todėl kūrėjo atminimui vertėtų skirti daugiau dėmesio.

Galite prisidėti

Dėmesio, tiksliau, finansų reikia ir restauravimo darbams. Jie įkainoti 15 tūkst. eurų. Seserys benediktinės dėkojo visiems, kurie prisidėjo prie kilnaus tikslo, tačiau pinigų vis dar stinga. Norėdami prisidėti prie iniciatyvos, pinigus galite pervesti į šią sąskaitą, paskyros laukelyje būtinai nurodę:

AUKA TRUIKIO PAVEIKSLŲ RESTAURACIJAI

Kauno seserų benediktinių vienuolynas

AB SEB bankas LT987044060002920556