Babtai – grūdų augintojų, gamtamokslio atstovų, aktyvių saviveiklininkų kraštas. Viena vertus, jie – arti gamtos, kita vertus – šalia miesto: Šilainių pakraštį ir Babtus skiria penkiolikos minučių kelionė autostrada.

Atvira mokslininkų bendruomenė

"Kuo Babtai išskirtiniai? Mes turime institutą", – didžiuodamiesi sako babtiškiai. Tai – Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institutas, didžiausia darbovietė miestelyje. 400 ha plote auga eksperimentiniai sodai ir daržai, medelynas, stūkso šiltnamiai. Beveik 180 instituto darbuotojų – mokslininkų, kvalifikuotų techninių darbuotojų  – dirba augalų apsaugos, naujų veislių kūrimo, vaisių ir daržovių laikymo, perdirbimo ir kitose srityse.

"Dalyvaujant įvairiose programose, didžiąja dalimi ES lėšomis pavyko sukurti šiuolaikinę mokslinę bazę. Dabar tikrai negalime skųstis, kad pasenusi įranga trukdo mums dirbti, siekti rezultatų", – užsimena instituto direktorius Audrius Sasnauskas.

Kartu su juo keliaujame į vieną iš trijų instituto laboratorijų. Nustačius reikiamą temperatūrą, apšvietimą ir drėgmę, čia išrikiuota daugybė mėgintuvėlių. "Čia saugome daugelio Lietuvoje augančių sodo ir daržo augalų genofondą. Tiriame augalų genomą – DNR užkoduotą įvairių biologinių organizmų genetinę medžiagą. Bet kokį geną galime iškirpti, bet kokį – padauginti. Siekiame išsiaiškinti, už ką kiekvienas jų atsakingas, ir juos pakeisti", – pasakoja Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriaus vedėjas profesorius Vidmantas Stanys.

Išlydi su vario triūbomis

Ar institute, panašiai kaip JAV, bandoma sukurti daugiamečius javus? "Ne, tačiau mes taip pat bandome keisti genomą. Pavyzdžiui, bandome sukurti procesą, kuris pats kovotų su virusu – išstumtų lapo dalį, užsikrėtusią tam tikra liga", – aiškina profesorius.

Kita patalpa primena fotolaboratoriją, tik po intensyviai raudonos šviesos lempomis ne ryškinamos nuotraukos, o augalai, iš visų pusių uždangstyti juodu audeklu. "Taip bandome nustatyti, kaip augalus veikia tam tikra šviesa", – aiškina direktoriaus pavaduotoja mokslui Giedrė Samuolienė. Neseniai instituto mokslininkai, bendradarbiaudami su Vilniaus universiteto fizikais, sukūrė ir užpatentavo žalingų nitratų kiekio augaluose sumažinimo būdą ir įrenginį – lempą, kurios šviesoje tam tikrą laiką laikytuose žalumyniniuose augaluose labai sumažėja nitratų ir padidėja antioksidantų kiekis.

"Atvažiuokite pas mus vasarą, per atvirų durų dienas, arba rudenį, kai per Obuolinės šventę visi kartu ragaujame obuolienę", – kviečia A.Sasnauskas.

Liepos mėnesį nuo Babtų gimnazijos į institutą nutįsta eitynės: taip iškilmingai išlydimi abiturientai. Pasižiūrėti jaunimo susirenka daug vietinių, groja pučiamųjų orkestras. Babtai nuo seno garsėja vario triūbomis – pučiamųjų orkestras "Algupys" čia veikia per 40 metų. Pamaina vyresniems dūdininkams auga gimnazijoje. "Pučiamieji gimnazijoje populiarūs. Vienus į orkestrą atveda draugai, kitus – tėvai, nes patys groja", – pastebėjo gimnazijos orkestro vadovas Justinas Straukas.

Babtiškiai mėgsta groti, dainuoti ir šokti: čia veikia daug saviveiklos kolektyvų, kurių garsiausi – "Algupys" ir folklorinis ansamblis "Vėrupė".

Legendinės istorijos dėžutė

Miestelio centre įsikūręs Babtų kraštotyros muziejus turtingas eksponatų. Muziejaus fonduose jų – apie septynis tūkstančius. Vienas įdomiausių – antrą šimtmetį skaičiuojanti medinė, žąsies plunksnos koteliu siūta dėžutė, lydėjusi Babtų apylinkių gyventoją – caro kariuomenės rekrūtininką – į Rusijos platybes ir atgal. "Į šią dėžutę penkiolika metų tarnauti caro armijoje išsiunčiamam rekrūtininkui artimieji įdėjo tris daiktus: tėvas – tabako lapą, kad jo kvapas primintų gimtuosius namus; motulė – nosinę ašarai nubraukti; sesutė – rūtos šakelę, kad Lietuvą ir tėviškę primintų", – beveik legenda virtusią istoriją pasakoja muziejininkė Gražina Stonienė.

Iš pradžių mokykloje besiglaudusio muziejaus iniciatorė – buvusi istorijos mokytoja Marija Markauskienė. Noru kaupti kraštotyrinę medžiagą prieš gerą pusšimtį metų mokytoja užkrėtė Babtų moksleivius. Vaikai pradėjo nešti į mokyklą senus buities rakandus, dirbant žemę rastas šukes, monetas. Iš pirmo žvilgsnio menkaverčiai daiktai kartais tapdavo tikra vertybe. "Atnešė vaikas du gelžgalius iš laukų. Parodėme ekspertams, pasirodo, tai – XIII a. kalavijas ir ietigalis", – prisimena garbaus amžiaus sulaukusi muziejaus įkūrėja.

Greito rezultato nesitiki

Keletą itin vertingų buvusių Babtų kraštotyros muziejaus eksponatų dabar galima išvysti Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Tarp jų – Gailiušiuose rasta sidabrinė antkaklė, datuojama XII–XIII a. "Tokių antkaklių Lietuvoje buvo rasta tik trys, dvi iš jų – Babtų apylinkėse. Manoma, kad čia veikė sidabro gaminių cechas", – pasakoja M.Markauskienė.

Miestelio centre akį traukia itin žalia, gyvūnų formas įgavusių augalų gausi Laimos ir Algirdo Ratkelių sodyba. Čia ganosi žali drambliai, tigrai, porelė katinų, vėžlys, pilna geometrinėmis figūromis iškarpytų augalų. Tai – topiarai, skulptūros iš augalų. Toks augalų formavimo menas, gimęs dar senovės Romos laikais, išpopuliarėjęs Prancūzijoje, Olandijoje ir Didžiojoje Britanijoje, praėjusiame amžiuje išplito visame pasaulyje. Lietuvoje užsiimančiųjų šiuo sodo menu nedaug. "Gal dėl to, kad šis pomėgis užima daug laiko, o greito rezultato nėra: visiškai suformuoti skulptūrą iš augalo užtrunka kelerius metus. O nuolatinės priežiūros reikia visada. Tai atima nemažą laisvalaikio dalį, bet mums su vyru tai tinka: esame išprotėję sodininkai mėgėjai", – šypsosi vienintelio Lietuvoje topiarų sodo savininkė L.Ratkelienė.

Mato save didesnius

"Babtai ne tokie dideli, kokie įsivaizduoja esą", – mėgdavo sakyti čia klebonavęs kunigas Ričardas Mikutavičius. Tačiau kaimiškame Kauno rajone Babtai išsiskiria miestams būdingu dideliu gyvenančiųjų daugiabučiuose procentu: kas trečias babtiškis gyvena bute. Miestelyje – 25 daugiabučiai, daugiausia sovietmečiu statyti instituto darbuotojams. Prieš gerą dešimtmetį mokslininkų koncentracija juose sumažėjo – butus ėmė pirkti kauniečiai. "Buvo laikas, kai turėję skolų kauniečiai parduodavo butus mieste, susimokėdavo skolas ir pirko butus Babtuose. Kildavo ir konfliktų: buvę miestiečiai dažnai save laikydavo aukščiau už vietinius", – prisimena Babtų seniūnas Jonas Praškevičius.

Daugelį metų miestelio gyventojų skaičius beveik nekinta – nesiekia dviejų tūkstančių. "Babtai neturi, kur plėstis: mus tarsi žiedu juosia Nevėžis, autostrada ir instituto sodai. Per metus miestelyje iškyla vos 2–3 nauji namai", – skaičiuoja seniūnas.

Pagal plotą didžiausia Kauno rajone Babtų seniūnija turtinga ūkininkų, daugiausia – grūdų augintojų. Stambieji ūkininkai daug prisideda prie bendros gerovės kūrimo: skiria nemažai lėšų žvyrkeliams tvarkyti, jų traktoriai žiemą valo sniegą. "Gaila, kad grūdų augintojams reikia mažai samdomos darbo jėgos – darbo procesas mechanizuotas. O bedarbių pas mus netrūksta", – pastebi J.Praškevičius.

Zacyšių laukia atgimimo

Priešingoje nei Babtai autostrados pusėje – Panevėžiukas, viena didžiausių seniūnijos gyvenviečių. Gyvenvietės centre – 1747 m. iškilusi Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. Šventovė unikali: tai – vienintelė Lietuvoje mūrinė trikampė bažnyčia. Prieš porą metų, gavus ES paramą, buvo suremontuotas bažnyčios stogas. "Dabar atėjo eilė fasadui, luboms, byrančiai šventoriaus tvorai. Vietos bendruomenė tokių lėšų neturi, o paramos negauname. Netrukus Panevėžiuke lankysis Kauno vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas. Kalbėsime su juo, gal Kauno arkivyskupija skirs lėšų", – svarstė seniūnas.

Babtų seniūnijos teritorijoje būta septynių dvarų dvarelių. Dėl čia vykstančių koncertų ir kitų kultūros renginių visuomenei geriausiai žinomas Babtyno-Žemaitkiemio dvaras. Jame tarpukariu šeimininkavo generolas Vladas Nagevičius, dabar – Mindaugas Šventoraitis su šeima.

Septyni kilometrai autostrada nuo Babtų Kryžkalnio link, netoli vadinamosios Kirų salos, ant Striūnos upės šlaito stūkso Zacyšių dvarvietės likučiai. Dvaro rūmai ir šalia išdygę barokiniais bokšteliais aplipdyti alytnamiai – apleisti, negyvenami, šalia jų ganosi karvės. "Dvarvietės savininkas yra privatus asmuo. Jis turėjo planų prikelti dvarvietę. Apmaudu, kad, prasidėjus krizei, reikalai įstrigo – Zacyšių dvaras galėtų tapti viena gražiausių seniūnijos vietų", – įsitikinęs seniūnas.

Švęs miestelio gimtadienį

Kartu su seniūnu užkylame į Stabaunyčiaus kalną. Aukščiausią vietą ženklina paminklas S.Dariui ir S.Girėnui. Tai – pirmasis Lietuvoje iškilęs paminklas garsiesiems lakūnams, pastatytas 1933 m. rudenį. Čia babtiškiai kasmet mini legendinio skrydžio metines, kartais – ant jų galvų byrant iš lėktuvo mėtomoms gėlėms ar saldainiams.

Nuo Stabaunyčiaus kalno atsiveria puiki apylinkių panorama: Nevėžis su užliejamomis pievomis, kitapus upės – Žemaitkiemio dvaras, Piepalių piliakalnis. "Valstybės dieną "Tautišką giesmę" paprastai giedame dviejose seniūnijos vietose: čia, ant Stabaunyčiaus kalno, ir ant Piepalių piliakalnio. Vieni kitų negirdime, bet matome – vėliavomis susimojuojame", – juokiasi seniūnas.

Svarbiausią šių metų šventę – 620-ąjį gimtadienį – Babtai švęs, kaip ir pridera, miestelio centre. Gimtadienis truks dvi dienas: per Petrines vyks koncertas su vietos kolektyvais ir kviestinėmis žvaigždėmis, kitą dieną Babtų bažnyčioje – atlaidai. "Kodėl gimtadienį švęsime per Petrines? Todėl, kad Babtai susiję su šventu Petru: turime Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, o mūsų istoriniame 1792 m. patvirtintame herbe – šalia prekinio laivo ir popiežiaus karūnos – švento Petro raktai", – sąsajas paaiškina seniūnas.