- Rasa Rožinskienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Olivija Dobilienė
-
Naudinga: gydytoja kardiologė O.Dobilienė tenisu serga jau šešiolika metų, šį sportą ji rekomenduoja net ir sergantiems įvairiomis širdies ir kraujagyslių ligomis žmonėms.
-
Estafetė: pamėgusi tenisą, aistra šiam sportui O.Dobilienė sugebėjo užkrėsti ir savo vyrą V.Dobilą, su kuriuo dabar kartu važiuoja į varžybas.
-
Komanda: „Kai atstovauji savo šaliai, dėvi specialiai lietuvių komandai pasiūtą uniformą, jauti didesnę atsakomybę nei žaisdamas pats už save“, – tikina O.Dobilienė.
-
Pergalės: gerai patyrinėję pereinamąją Tautų taurę, pamatytume ant jos net tris kartus paminėtą Lietuvos vardą.
-
Nugalėjo: nors aukštoji norvegė iš pradžių gerokai sutrikdė Lietuvos atstovę, vis dėlto po 2,5 valandos trukusios kovos pergalė buvo Olivijos rankose.
Nustebtumėte išvydę savo gydytoją be įprastos medikams baltos uniformos ir ant kaklo kabančio stetoskopo, užtai su trumpu sijonėliu ir teniso rakete rankoje? „Juk gydytojai irgi žmonės!“ – linksmai atšauna Olivija Dobilienė, profesorė, medicinos mokslų daktarė, LSMU ligoninės Kauno klinikų Kardiologijos klinikos Išeminės širdies ligos skyriaus vadovė.
– Prieš septynerius metus Floridoje dalyvavote mokslinėje konferencijoje. Šį rudenį vėl sugrįžote į Floridą, tik jau į Orlando mieste įvykusį 51-ąjį WMTS (World Medical Tennis Society) kongresą ir čempionatą. Pasidalykite įspūdžiais.
– Tai kasmetis pasaulio medikų teniso čempionatas, kaskart vykstantis vis kitoje šalyje. Šįsyk lietuvių medikų komanda, suburta Lietuvos gydytojų teniso sąjungos prezidento prof. Remigijaus Žaliūno, turėjo puikią galimybę ruoštis turnyrui ir jau prieš metus susiplanuoti darbus, pirkti skrydžio bilietus. Kelionė buvo puiki, įspūdžiai patys geriausi ne tik dėl asmeninių patirčių, bet ir dėl bendros atmosferos, kuri vyravo lietuvių komandoje. Juk žaidėme ne tik kiekvienas už save, bet ir atstovavome savo šaliai. Visi dėvėjome specialiai tai progai siūtą originalią komandinę uniformą su tautine simbolika. Patikėkite, tai įkvepia, įpareigoja, suteikia atsakomybės ir nemažai garbės.
– Iš varžybų grįžote ką tik. Ar adrenalinas jau nuslūgo?
– Pamažu grįžtu į įprastas darbo ir treniruočių vėžes. Bet mintimis vis dar skraidau už Atlanto... Savo amžiaus grupėje žaidžiau tiek vienetų, tiek ir moterų dvejetų rungtyje (poroje su LSMUL profesore Skaidra Valiukevičiene). Mišrių dvejetų rungtyje dalyvavau drauge su savo vyru Valdu Dobilu, o svarbiausia – buvau moterų rinktinės sudėtyje, kai kovojome dėl Tautų taurės. Florida alsavo bemaž 29 °C karščiu. Žaidėme ant kietos dangos, kai teniso kamuoliai lekia greičiau ir žaidimas daug intensyvesnis. Vienetų grupėje pirmoji varžovė, norvegė, buvo gerokai už mane aukštesnė. Tikrai nemaniau, kad prieš šią atletišką tenisininkę laimėsiu. Bet po 2,5 valandos trukusios kovos mano atkaklumas padėjo ją nugalėti. Laimėjau ir antrąją kovą prieš Lenkijos atstovę, deja, neįveikiau Turkijos medikės, kuri buvo tikrai aukšto lygio žaidėja ir, matyt, geriau toleravo vietinį karštį. Ar labai nusiminiau, kad vienetų pogrupyje prizinės vietos iškovoti nepavyko? Iš dalies džiaugiausi, kad įveikiau dvi stiprias pirmąsias savo varžoves, bet buvo apmaudu, kad taip ir neteko pakovoti dėl pirmosios vietos. Tad prisiekiau dar intensyviau treniruotis, kad kitąmet patekčiau į finalą.
– Moterų ir mišrių porų dvejetuose ant prizininkų pakylos užkopti nepavyko, užtai...
– Užtai labai didžiuojuosi, kad pirmąsyk turėjau garbės žaisti dėl Tautų taurės. Praeitame turnyre, kuris vyko Turkijoje 2021 m., Tautų taurę buvo iškovojusios mūsų lietuvės medikės. Nevadinu savęs labai stipria žaidėja, bet, matyt, atsakomybės jausmas, kad žaidžiau ne tik už save, bet ir už visą savo šalį, padėjo. Man pavyko maksimaliai susikaupti ir prisidėti prie Lietuvos moterų komandos (Birutė Adomavičienė, Aušra Anužytė-Kepenė ir Olivija Dobilienė – aut. past.) pergalės. Visos jautėme ypatingą lydinčių kolegų ir Lietuvos gydytojų teniso sąjungos prezidento palaikymą. Taigi, lietuvės jau trečią kartą savo šaliai iškovojo pereinamąją Tautų taurę, nors Lietuvoje teniso sporto tradicijos ir nelabai gilios.
Nugalėjo: nors aukštoji norvegė iš pradžių gerokai sutrikdė Lietuvos atstovę, vis dėlto po 2,5 valandos trukusios kovos pergalė buvo Olivijos rankose. / O. Dobilienės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar ta garbingoji taurė drauge su lietuvių komanda jau perskrido Atlantą ir dabar yra Lietuvoje?
– Kol kas dar ne. Matote, pereinamoji taurė iš pradžių turi būti atvežta į tą šalį, kurioje vyksta čempionatas. Iki šio čempionato JAV taurė buvo Lietuvoje. Tada skraidinome ją į Ameriką. Jei būtume žinojusios, kad laimėsime, gal būtume palikusios ją Lietuvoje (juokiasi). Dabar laukiame sugrįžtančios... Beje, kitais metais Pasaulinis medikų teniso turnyras vyks kaimyninėje Latvijoje, Jūrmaloje, tad taurės nereikės toli gabenti.
– Ar tiesa, kad pasaulio medikų teniso čempionatas (WMTS) 2019 m. rugpjūtį vyko Vilniuje?
– Tikra tiesa. Tai buvo džiugus įvykis visų mūsų medikų – teniso entuziastų – bendruomenei. Tą savaitę Vilniuje viešėjo beveik 400 medikų iš 28 šalių, kurie ne tik žaidė teniso aikštynuose, bet ir dalyvavo Prevencinės ir sporto medicinos kongrese. Beje, pirmąsyk Lietuvos medikų komanda tokio lygio čempionate dalyvavo 2015-aisiais. Tuomet vykome į Nyderlandus, Roterdamą.
– Ar dar skaičiuojate, kiek tų turnyrų iš viso jūsų sąskaitoje būta, o gal jau seniai pametėte skaičių?
– Jei skaičiuotume tarptautinius turnyrus, beveik užtektų vienos rankos pirštų. Tačiau du kartus per metus – žiemą ir vasarą – Lietuvoje organizuojami medikų teniso turnyrai, kuriuose dalyvauja ne tik gydytojai, bet ir kiti sveikatos priežiūros specialistai. Tai labai šauni visą tenisininkų bendruomenę vienijanti tradicija. Kaskart laukiame šių renginių su dideliu nekantrumu.
Tenisą pradėjau lyginti su važiavimu automobiliu, kuris turi mechaninę pavarų dėžę. Kodėl? Nes jį žaidžiant turi apie daug ką galvoti, daug veiksmų suderinti ir priimti žaibišką sprendimą.
– Kaip susidomėjote šiuo sportu?
– Tenisą pradėjau žaisti apsigynusi disertaciją. Iki tol nebuvo laiko – rašiau mokslinį darbą, auginau dukrą. Šįmet jau bus šešiolika metų, kai susirgau teniso liga. Pamenu, buvo ankstyvas pavasaris, kai su viena savo drauge nusprendėme užsirašyti į teniso treniruotes. Norėjome truputį pasportuoti Ąžuolyne. Žinote, gamta, grynas oras... Žavėjo ir tenisininkių apranga – spalvotos palaidinės, sijonėliai. Pirmiausia juos ir nusipirkome, o tik paskui – sportinius batelius. Raketes skolindavomės iš savo pirmosios trenerės Nijolės Gudavičienės, kol vienąsyk ji patarė įsigyti savo. Šiek tiek pramokusi žaisti tenisą pradėjau lyginti su važiavimu automobiliu, kuris turi mechaninę pavarų dėžę. Kodėl? Nes žaisdamas tenisą turi apie daug ką galvoti, daug veiksmų suderinti ir priimti žaibišką sprendimą. Buvo laikas, kai norėjau tik vieno – išvis pataikyti į kamuoliuką. Paskui svajojau permušti jį į kitą tinklo pusę. Dar po kiek laiko – pataikyti ten, kur noriu, ir taip, kad neatmuštų priešininkas.
– Kai supratote, kad tenisas reikalauja nemažų valios pastangų, treniruočių laiko, ar nekilo noras viską mesti ir tiesiog eiti į sporto salę paminti dviračio?
– Visko buvo. Betgi pradėjau skaičiuoti – turiu sportinius batelius, sijoną, raketę – kaip čia dabar mesi? Iš pradžių gal trūko ir to reguliaraus treniravimosi. Būdavo, praleidi savaitę – primiršti anksčiau gautas pastabas. Pamenu, kai po dviejų savaičių prakaitavimo teniso kortuose savo pirmosios trenerės paklausiau, kada baigsime treniruotis, o galėsime atskirai su drauge eiti pažaisti tenisą. Ji man atsakė: „Pirmieji dešimt metų tenise būna sunkiausi...“ Taip ir nutiko. Vis dėlto kantrybė nugalėjo.
– Ar pamenate savo pirmąsias varžybas?
– O kaipgi! Varžybos augina žaidėją. Kol žaidi tik su treneriu – viskas kitaip: jis tau muša taisyklingus kamuolius, tu juos puikiai atmuši. Tuomet pajunti didelį pasitenkinimą, gėriesi savo smūgiais. Varžybose turi išmokti susitvarkyti su savo jauduliu, įtampa. Negauni jokių patogių kamuoliukų, o priešininkas tik ir stengiasi apsunkinti tau gyvenimą aikštelėje. Galiausiai išeina taip, kad per varžybas padarai tik 30 proc. to, ką būni išmokęs per treniruotes. Puikiai atsimenu, kai po trijų keturių metų treniravimosi radau skelbimą apie medikų varžybas, organizuojamas mūsų LSMU, ir tuomet pasakiau treneriui, kad į jas neisiu, nes nedrįstu. O jis man kad tėkštelės: „Tai ko tu tada išvis pas mane vaikštai? Privalai eiti!“
– Matyt, tas pasakymas labai giliai įstrigo jums į širdį, kad pamažu pradėjote dalyvauti turnyruose?
– Tikrai… Pradžioje iš jų parsiveždavau tik vėžliukus (šypsosi). Tai reiškia, kad ilgą laiką užimdavau tik paskutines vietas. Bet net ir tas varžybas iki šiol lydi kuo geriausi prisiminimai. Puikiai pamenu išvykas su Kauno teniso klubu į šiltus kraštus. Niekaip negalėčiau vien gulėti paplūdimyje ir degintis – būtų neįsivaizduojamai nuobodu. Bet mes vykdavome žaisti tiek patys, tiek sirgti už kitus. Susidarydavo iki 100 žmonių bendruomenė: šeimos su vaikais – mamos, tėčiai, seneliai. Juk reikėjo, kad kas padėtų ir vaikus prižiūrėti. Viena iš tokių pirmųjų mano kelionių buvo į Kretą. Ten mudvi su drauge patekom į gana kuriozišką situaciją. Niekada nebuvome žaidusios dvejetų rungtyje, bet į ją užsirašėme. Burtų keliu mus suporavo su kitomis, jau patyrusiomis varžybų dalyvėmis. Vargšelės, kaip joms nepasisekė. Juk mes nežinojome nei dvejetų taisyklių, nei strateginių kombinacijų. Žaidėme su tikromis profesionalėmis, kurios mintyse turbūt mus dėjo į šuns dienas, nes mūsų poros pralaimėjo. Gerai prisimenu ir savo ašaras po tų varžybų… Beje, vienetų ir dvejetų rungtys yra labai skirtingos pagal savo strategiją, taktiką ir intensyvumą. Vienetai prilyginami didelio intensyvumo sportui, o dvejetai – tik vidutinio.
Estafetė: pamėgusi tenisą, aistra šiam sportui O.Dobilienė sugebėjo užkrėsti ir savo vyrą V.Dobilą, su kuriuo dabar kartu važiuoja į varžybas. / O. Dobilienės asmeninio archyvo nuotr.
– Esate gydytoja kardiologė. Ar savo pacientui, turinčiam bėdų su širdele, rekomenduotumėte šį sportą?
– Taip. Ir remčiausi ne tik asmenine patirtimi, bet ir atliktais moksliniais tyrimais. Bet koks fizinis aktyvumas yra labai svarbi profilaktinio gydymo dalis, o tenisas būtent ir yra viena iš tų sporto šakų, kurios prailgina žmogui gyvenimą. Jį rekomenduočiau net tiems, kurie serga įvairiomis širdies ir kraujagyslių ligomis. Tenisas priklauso vadinamajam aerobinio tipo fiziniam aktyvumui. Į šią kategoriją dar įeina bėgimas, ėjimas, važiavimas dviračiu, plaukimas, krepšinis. Aišku, po miokardo infarkto ar po tam tikrų širdies operacijų turi praeiti šiek tiek laiko, bet grįžę į įprastą gyvenimo ritmą žmonės ir toliau gali žaisti tenisą. Net ir tiems, kurie serga širdies nepakankamumu, atitinkamą fizinį aktyvumą vis tiek rekomenduoju. Jis gerina ne tik gyvenimo kokybę, bet ir ligos prognozes, mažina komplikacijų pasikartojamumą.
– Sportas savo malonumui – viena, bet kai prasideda varžybos, išvykos, ar jis neima konkuruoti su darbu, šeima?
– Tenka išmokti laviruoti. Aš turiu aiškų prioritetą – savo darbą, tad treniruotes ir varžybas dėliojuosi pagal jį. Pasitaiko sunkių savaičių, kai tenka ruoštis paskaitoms, seminarams, rengti pranešimus konferencijoms, rašyti straipsnius, teikti ataskaitas. Tuomet gerokai apriboji savo fizinę veiklą teniso kortuose. Tačiau, metams bėgant, pastebėjau vieną dalyką: kuo mažiau turi laiko, tuo racionaliau stengiesi jį panaudoti. Kartais teiginys „neturiu laiko“ yra tik požiūrio ir motyvacijos klausimas. Juk vykdama į darbą galiu įsimesti į bagažinę teniso kuprinę. Labai mėgstu atsikelti anksčiau rytais ir pabėgioti, pavažiuoti dviračiu – tai įkrauna visai dienai, suteikia daugiau energijos. Jei po įtemptos darbo dienos dar porą valandų pažaidžiu tenisą, mano galva visiškai prašviesėja, atsiranda naujų minčių. Tuomet kur kas lengviau sėstis prie kompiuterio ir dėlioti skaidres paskaitai.
– Tenisas ir darbas – puikus derinys, bet ar dar lieka laiko šeimai?
– Kai nori, gali viską suderinti. Aišku, kol dukra buvo maža (tuo metu rašiau disertaciją), vargiai būčiau galėjusi dar ir sportuoti. Laisvo laiko beveik neturėjau. Užtai dabar turiu du šaunius anūkėlius. Mykolui gruodį bus ketveri, Uršulei rugpjūtį sukako metukai. Dažnai juos aplankau. Gal kai paaugs, ir jie užsimanys sekti močiutės pėdomis? Mano vyras Valdas – taip pat medikas, dirba Kardiologijos intensyvios terapijos skyriuje. Kai ėmiau žaisti tenisą, jis irgi susidomėjo šiuo sportu, ėmė lankyti treniruotes. Pastebėjau, kad vyrai, kurie gyvenime jau buvo sportavę, kur kas greičiau pagauna šio žaidimo techniką. Jie turi sportinį charakterį, kurį man dar reikėjo užsiauginti. Tad šiuo metu esame kolegos ir darbe, ir sporte, ir namuose. Jei vasarą vykstame į Lietuvos pajūrį, visada į automobilio bagažinę įsimetame teniso raketes, sportinę aprangą. Ten sutinkame savo draugų, kurie irgi ilsisi panašiai kaip mes – aktyviai. Socialiniuose tinkluose turime savo uždaras tenisininkų grupes, tad nuolat susirašome, kas, kur, kaip ir kada.
– Viename interviu esate pasakiusi: „Tenisas yra vidinis žaidimas su savimi.“ Ar tai ir turėjote omenyje?
– Būtent. Kai pralaimi, užvaldo blogos emocijos. Jei joms pasiduosi – nesusikaupsi. Kita vertus, pralaimėjimas stipriam priešininkui žeidžia kur kas mažiau nei blogas tavo paties žaidimas. O jis blogėja, kai nebesusitvarkai su savo vidumi. Tuomet imi klysti, jaudintis, įsitempi. Visa tai atveda prie dar daugiau klaidų. Man visada smagu stebėti aikštelėje profesionalus, kurie sugeba išlipti sausi iš balos ir laimėti. Taip pat šiame psichologiniame žaidime svarbu nenuvertinti nė vieno priešininko. Nes vos tik pagalvoji, kad jau laikai pergalę savo rankose, pasipila klaidos. Į klausimą, koks kamuoliukas žaidžiant tenisą geriausias, profesionalo atsakymas būtų: „The next ball.“ Vadinasi, žaidamas šį žaidimą visą laiką turi žiūrėti į priekį. Man pasisekė, kad turiu puikų trenerį Gracijų Remeikį, kuris moka sudėtingus teniso dalykus paaiškinti labai paprastai. Suaugusiuosius nelengva mokyti. Ilgą laiką nesupratau savo pirmosios trenerės frazės, kuri vis kartodavo: „Tu nepalydėjai kamuoliuko...“ Prireikė dešimties metų, kol šią mįslę įminiau ir ėmiau suprasti savo klaidas.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Lietuvos mokslininkai atrado medžiagą, galinčią sukelti revoliuciją medicinoje
Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkai kartu su medikais atrado būdą, kaip susintetinti augalinę medžiagą, ant kurios sėkmingai užauginami organai, kurie vėliau gali būti transplantuoti žmogui. Ta pati medžiaga gali būti pritaikoma ir ...
-
Prisiminė, kaip Nemunas ties Kaunu užšaldavo dar lapkritį
Praeityje Lietuvos klimatas buvo kur kas šaltesnis. Kai kuriais metais meteorologinė žiema prasidėdavo dar lapkričio pradžioje, o vandens telkiniai ir net upės užšaldavo lapkričio viduryje. Taip buvo nutikę ne kartą XIX a. pabaigoje. &S...
-
Sinoptikai praneša orus, o gyventojai dalijasi: įspūdingas dangus šį rytą
Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba dalijasi šios dienos orų prognoze. ...
-
Kuri Kauno eglutė gražesnė: šių ar praėjusių metų?33
Nauja puošimo komanda Kaune šiandien paskleidė meduolių kvapą – Vienybės aikštėje įžiebta miesto eglė. Praeitais metais Kalėdos Kaune susitelkė ties lengvumo tema. Tada eglę puošė menininkė Jolanta Šmi...
-
Lietuvoje įžiebta pirmoji Kalėdų eglė: Kaunas pakvipo meduoliais, Kalėdų Senelis leidosi stogu103
Kauno Vienybės aikštėje įžiebta eglė – smaližių širdis tirpdančiomis dekoracijomis papuoštas kalėdinis medis ėmė skaičiuoti iki didžiųjų metų švenčių likusį laiką. ...
-
Restauruoti Prienų ir Kauno rajono miškuose rasti partizanų dokumentai23
Po metus trukusių darbų restauruota dalis Lietuvos partizanų Tauro apygardos Geležinio Vilko ir Žalgirio rinktinių dokumentų. Dalies dokumentų, daugiau kaip 70 metų išbuvusių po žeme, nepavyko atkurti. ...
-
Kauniečiai sveikino Lietuvos kariuomenę: didžiuokimės tuo, ką turime26
Įvairiuose Lietuvos miestuose renginiais paminėtos 106-osios Lietuvos kariuomenės atkūrimo metinės. Kauniečiai tradiciškai susibūrė Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. ...
-
Kalėdų eglės įžiebimas Kaune (vaizdo įrašai)31
Kaunas pirmasis šalyje šiandien žiebia kalėdinę eglę ir įjungia šventinį laikmatį. Įspūdingą šventę stebėkite kartu su portalu „Kauno diena“ nuo 19.30 val.! ...
-
Knygos S. Paltanavičių atvedė į Kauną
Tado Ivanausko zoologijos muziejuje gamtininko Selemono Paltanavičiaus knygų kelias – nuo pirmosios, rašytos septintoje klasėje su klaida varde, iki šimtosios „Su gamta kišenėje“. ...
-
Ar naujo Seimo priklausomybių politika bus efektyvesnė?16
Dalis Kaune išrinktų parlamentarų mano, kad reikėtų peržiūrėti su visuomenės sveikata susijusius strateginius dokumentus, nes kol kas valstybė nesuteikia pakankamai savalaikės ir tinkamos pagalbos žmonėms, norintiems išgyti nuo prikla...