– Per antrą, trečią susitikimą jau matai, ar žmonės nori ramybės ir susitarti. Kartais jauti, kad jiems nepavyks susitarti. Tokiu atveju aš, kaip mediatorius, procesą nutraukiu, turiu tokią teisę. Kartais atrodo, kad žmonės mediaciją pasirenka kaip terpę perduoti neigiamas emocijas vienas kitam. Tada kyla klausimas: koks gi jų tikslas, ko mes sėdime trečią dieną po tris valandas ir pykstamės, nors turėtume taikytis ir susitarti? Išsakyti gali per teismo posėdį, o per mediaciją gali tik draugiškai susitarti.

– Ar būna atvejų, kai žmonės tikisi, kad mediatorius sutaikys juos tolesniam darniam gyvenimui?

– Visada klausiu poros, ar jie išnaudojo visus būdus susitaikyti. Dažniausiai sako, kad jau nebegyvena kartu. Imame kalbėti apie tai, kaip jie susipažino, kaip draugavo, susituokė, kaip atsirado vaikeliai, kas gražaus nutiko jų gyvenime. Paaiškėja, kad meilė buvo. Viena pora jau po pirmojo posėdžio nebegrįžo daugiau į mediaciją. Jie susitaikė ir sėkmingai gyvena.

– Susikaupusias nuoskaudas sunku nuslopinti.

– Pavyzdžiui, per mediaciją vyras dėsto, kad jis buvo linkęs tartis, tačiau paskaitęs moters ieškinį supyko, nes ji ten daug negražaus prirašė. Atsivertėme vyro priešieškinį. Kokia gera mano žmona, kokia ji nuostabi – to irgi nebuvo. Jo priešieškinyje dar baisesnis purvas. Ieškiniuose žmonės renka apie asmenį kuo blogesnę informaciją. Mediacijoje nėra ieškinių. Mediacijoje yra žmonės, kurie turi susitarti dėl gyvenimo, bendravimo su vaiku, paskolų ar kitų bendrų dalykų.

Mes, lietuviai, labai mėgstame įrodinėti savo tiesas teismuose. Aš kalbu ir kalbu, kad nereikia eiti į teismus. Teismuose pasiekiama sąlyginė tiesa. Nei teismuose, nei mediacijoje, ko gero, nebūna, kad abiem būtų gerai. Tačiau teismas nustato ribas, o per mediaciją žmonės patys sprendžia ir nustato ribas. Didžiulis psichologinis skirtumas. Pasirinkę mediaciją žmonės sprendimą randa patys.

– Toks įspūdis, kad mediatoriaus darbas mažai kuo skiriasi nuo psichologo darbo?

– Iš dalies taip. Tai yra psichologiniai dalykai ir teisinės žinios. Man tai yra pranašumas, nes aš teisininkė. Tas lūžis, kuris įvyksta per mediaciją, ir pasiekiama taika yra psichologija. Man labai patinka mediatoriaus darbas. Kaip teisėja aš negaliu nei patarti, nei užvesti ant kelio, nes būčiau nešališka vienos ar kitos pusės atžvilgiu. Kaip mediatorė aš galiu daugiau.

– Dažniausiai kaip pavyzdį imate šeimą. Ar tai reiškia, kad tokių mediacijų yra daugiausia?

– Daugiausia mediacijų yra šeimos ginčuose. Yra Civilinio proceso kodekso pakeitimas, pateiktas svarstyti Seimui. Planuojama nuo 2017 m. sausio 1 d. Lietuvoje startuotų ikiteisminė mediacija. Ta tarnyba bus prie valstybės garantuojamos teisinės pagalbos. Visos šeimų bylos, kurių ginčas iki 1 500 eurų, privalomai turės pereiti ikiteisminę mediaciją. Nuoširdžiai tikiu, kad jei ikiteisminiai mediatoriai gerai atliks savo darbą, tai didžioji dalis šeimos bylų nepasieks teismų. Tai bus žmonių laiko, nervų ir pinigų taupymas. Ne kiekvienas gali pasisamdyti advokatą, o čia bus valstybės teikiama paslauga. Eidamas į ikiteisminę mediaciją žmogus sumokės 50 eurų. Jei pasieks taiką – tie pinigai bus grąžinami, o jei ne – bus įskaitomi kaip žyminis mokestis.

– Mediatorius, spręsdamas šeimines problemas, taip pat užsikrauna didžiulę psichologinę naštą. Kaip išsivalote?

– Gyvenu name. Auginu gėles, turiu labai daug rožių. Darbo prie jų, patikėkite, labai daug, bet aš mėgstu išsikrauti žemėje, esu kaimo vaikas. Sunkiau žiemą. Pakylu į antrą aukštą užsidarau ir tiesiog ilsiuosi, negaliu bendrauti. Būna, kad savęs nesuvaldau, išsilieju ant kitų šalia esančių žmonių, tačiau labiau išsilieju rožyne. Būna labai jautrių mediacijų. Kartais apsiverkiu kartu su pas mane sėdinčiais žmonėmis. O geriausias atpildas ir ramybė – taikiai pasibaigusi mediacija.