– Yra prasmė, juk dar neaišku, kokį sprendimą priims teismas, ar po jo nereikės skųsti aukštesnės instancijos teismui. Tačiau svarbiausia mediacijoje – to turi norėti abi šalys. Tada sutaupo ir laiko, ir pinigų.

– Mediacija vyksta teismo salėje ar teisėjo kabinete?

– Nei ten, nei ten. Mediacija suteikia galimybę elgtis laisvai. Nebūtinai taikus ginčo sprendimas turi vykti teismo skirtoje patalpoje, galima kur tik nori – bažnyčioje, savivaldybėje, nėra jokių apribojimų. Tačiau tik ne įprastoje teismo salėje. Žmonės irgi gali elgtis taip, kaip jiems norisi, – būti su advokatais arba be jų. Kai matau, kad procesas baigsis taikiai, patariu atsivesti atstovus taikos susitarimui parašyti, jei ne – padedu, o teisėjas tvirtina.

– Nebūna ir paliepimo: "Visiems atsistoti, teismas eina"?

– Ne. Net ir apie reikalą nepuolu kalbėti. Žmogiška, paprasta įžanga, apie nuotaikas, pasidomiu, ar turėjo kur pasistatyti automobilį, jei poros skyrybos, tai klausiu, kaip vaikučiai, ar sveiki.

– Ar atėję žmonės žino, kas yra mediacija, kaip elgtis?

– Dažnu atveju ne. Daugelis ateina nieko nežinodami, įsivaizduoja, kad susirinksime ir aš pasakysiu, kaip daryti. Jei patiks, bus taika, o jei ne – nebus. Nieko panašaus. Mediacija yra skirta žmonėms, kurie turi problemą ir nori ją išspręsti taikiai padedami tarpininko. Mediacija yra žingsnis į priekį. Nepaisant, sėkmingai ar ne baigiasi mediacija, ji yra tam, kad žmonės ateityje galėtų bendrauti.

– Visi staiga tampa nuoširdūs ir atviri, nors visai neseniai teismui pateikė vienas kitą juodinančius ieškinius?

– Būna, kad žmonės pasitraukia nenorėdami patys spręsti savo problemų. Kiti negrįžta į teismą. Jie supranta, kad yra visos sąlygos spręsti problemas patiems. Mediacijos principas – atvirumas, nuoširdumas ir geranoriškumas. Jei žmogus pasieks šitą lygį – jam nereikės jokių teismų nutarčių.

– Ar nebūna žmonėms baugu, kad atvirumas ir nuoširdumas atsisuks prieš juos?

– Visa informacija, gauta per mediaciją, yra konfidenciali. Jei nepavyksta susitarti, nuėję į teismo posėdį žmonės negali naudotis mediacijos metu išgirsta informacija. Siekdami, kad žmonės įsisąmonintų mediacijos gerumą, neduodame pasirašyti konfidencialumo sutarties, tačiau taisyklėse numatyta, kad mediatorius gali pats nuspręsti, kaip jam elgtis.

Tiesa, buvo atvejis, kai po mediacijos moteris kreipėsi į policiją ir parašė pareiškimą, kad vyras mediacijos metu jai grasino. Tyrėjai turėtų žinoti, kad dėl mediacijos metu įvykusių dalykų jie negali pradėti ikiteisminio tyrimo. Nereikėtų pamiršti, kad sprendžiamas ginčas. Siekiant laisvesnės atmosferos leidžiama žmonėms kažkiek atsipalaiduoti ir tikrai būna, kad emocijos pakyla. Kai imama kalbėti šiurkščiau, imi gesinti.

– Tai mediacija iš esmės lyg pokalbis?

– Mediacijoje nėra dokumentų. Kai žmonės ima sakyti, kad viskas surašyta ieškinyje, vėl aiškinu iš naujo – yra tuščias popieriaus lapas ir ginčas dėl to, kad jūs nenorite kartu gyventi. Daugiausia medijuojamos šeimos bylos. Pas mus svarbiausia yra turtas, o ne vaikai. Per mediaciją kalbame, kad iš tikrųjų didžiausias turtas yra vaikai, o ne turtai. Po mediacijos pasiekiamas susitarimas, kuris ir surašomas.

– Susitarimas – šventas reikalas. Kas būna tuo atveju, jei viena iš pusių jo nesilaiko?

– Per mediaciją pasirašoma taikos sutartis. Byla grąžinama teisėjui ir jis ją patvirtina. Jei sutarties nesilaikoma, tai lieka priverstinis vykdymas. Neteko girdėti, kad po mediacijos byla vėl grįžtų į teismą. Manau, jog mediacijos metu žmonės ir patys supranta, kad pavykęs susitarimas jiems palengvina gyvenimą ir geriau to susitarimo laikytis.

– Ar nebūna atvirkščiai, kad per mediaciją santykiai paaštrėja?