Šaltuoju metų laiku lankytas tik kaip parkas, gegužės  -ąją muziejus atvėrė vidaus ekspozicijas. Prieš vidudienį į muziejų buvo užsukusi vos viena kita šeima. Jos iš lėto, tarsi nedrąsiai ėjo nuo regiono prie regiono: Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos. „Esame pasiilgę žmonių“, – prisipažino muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Elena Braziulienė, lankytojų laukusi Žemaitijos regione, pasiturinčio ūkininko sodyboje.

Užsukti į šią sodybą iš tolo kvietė kanklių, armonikos, ragų, birbynių garsai. „Čia – skudučiai, tiesa, jais groti reikėtų didesnės kompanijos, čia – birbynė, čia – ožio, karvės oda aptraukti būgnai, prašom, kas nori, galite pabandyti juos mušti, tik prieš tai prašau dezinfekuoti rankas“, – viliojo muzikantas Augantas Braziulis.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

Muziejaus miestelyje, Tabariškių name, buvo galima pasigaminti žvakę senoviniu būdu – ant knato liejant karštą vašką. „Žvakes senovėje liedavo vyrai. Moterys visus metus turėjo daug buities darbų, o vyrai jas liedavo šaltuoju metų laiku, kai atsilaisvindavo nuo žemės ūkio darbų. Taigi, pinti pančius ir lieti žvakes buvo vyriškas užsiėmimas. Tačiau vaško žvakių namuose nedegdavo – namie pasišviesdavo balanomis, vėliau – žibalinėmis lempomis. Nusiliedintas vaškines žvakes naudodavo grabnyčioms – jas degdavo prie mirštančiojo ar mirusiojo, ant kapų ir bažnyčioje“, – liedamas žvakes pasakojo muziejininkas Paulius Stanišauskas.

Kadangi pagal karantino reikalavimus vienoje muziejaus patalpoje vienu metu gali būti tik vieno namų ūkio nariai, kai kuriems, panorusiems nusilieti savo žvakę, teko palaukti už durų.

Šeštadienį muziejuje atidarytos ir dvi parodos. Miestelyje veikia Rymanto Penkausko fotografijų paroda „Šventųjų gyvenimas“. Nespalvotose fotografijose autorius fiksuoja medinius šventuosius, tylų gyvenimą gyvenančius Žemaitijos bažnyčių palėpėse, varpinėse, senkapiuose.

Į Žemaitijos sektoriuje esančią Gintališkės sodybą kviečia tautodailininko iš Šiaulių Sauliaus Tamulio Užgavėnių kaukių paroda. Raganos, velniai, lašininiai, kanapiniai, žydai, meškos, gervės ir kiti personažai iš medžio, audinio, kailio, pakulų ir kitų natūralių medžiagų žvelgia iš žemaitiško svirno.

Pasak muziejaus direktorės Gitos Šapranauskaitės, greitai muziejus pristatys audiogidą. „Viskas yra parengta, programėlė sukurta, ji jau veikia, turime tik apmokyti savo darbuotojus, kaip ja naudotis. Galbūt po savaitės jau galėsime pasiūlyti šią programėlę lankytojams. Baigiamas rengti ir teminis orientacinis žaidimas – panašiai kaip pabėgimo kambarys, tik lauke. Netrukus ir šią paslaugą pristatysime“, – žadėjo direktorė.

Muziejuje galima lankytis ne didesnėmis nei penkių asmenų grupėmis, išskyrus dviejų šeimų ar namų ūkių narius. Vidaus ekspozicijose vienu metu lankytis galima tik vienai šeimai ar namų ūkiui.

„Dirbti karantino sąlygomis mums ne naujiena, mes taip jau dirbome ankstesnį sezoną. Tik tiek, kad pernai tokiu metu susirgimų COVID-19 skaičiai buvo gerokai mažesni. O pliusas šiemet toks, kad dabar ir persirgusių, ir pasiskiepijusių žmonių nemažai“, – pastebėjo G.Šapranauskaitė.

Vasaros sezonas Lietuvos liaudies buities muziejuje tęsis iki spalio mėnesio.