Įkvepiantis procesas

I. Peleckienė apie stiklą kalba ne kaip apie kietą, trapią, skaidrią, iš smėlio gaunamą medžiagą. Stiklas tarsi artimas jos bendražygis. Jis motyvuoja, jis veda į šviesą, o kartais ir į destrukciją. Jis ne tik klauso, bet ir kalba.

„Pūsti pradėjau maždaug trisdešimties. Supratau, kad man reikia veiksmo, kad nenoriu paprasčiausiai sėdėti studijoje, kažką pjaustyti, dėti į krosnį“, – I. Peleckienė šlovino procesą, išlydytam stiklui įkvepiantį gyvybės.

Kol karštas stiklas virsta meno kūriniu, jis nueina ilgą kelią. Pirmiausiai žaliavos kaitinamos, vėliau suformuotas burbulas pučiamas iki norimos formos. Galiausiai jis talpinamas į atkaitinimo krosnį, šlifuojamas ir poliruojamas. Paklausta ar pūtimo procese reikia stiprių plaučių, kūrėja santūriai šyptelėjo. Labiau nei pastarieji, dirbant su stiklu svarbus pajautimas ir rankų greitumas. Vos tik šios per lėtai suka vamzdelį, karštas stiklas išsikraipo. Per daug atvėsęs – sustingsta. Pučiamo, karšto formavimo stiklo gaminiui nuo idėjos iki galutinio produkto reikia nueiti keletą etapų.

Supratau, kad man reikia veiksmo, kad nenoriu paprasčiausiai sėdėti studijoje, kažką pjaustyti, dėti į krosnį.

Kūrė Švedijoje

Tiesa, kur kas geriau, kai prie stiklo dirba ne viena, o bent kelios poros rankų.

„Prieš pečiaus vienas žmogus nedaug ką gali padaryti. Formuoti skulptūrą – taip, bet kuriant didesnį daiktą reikia pagalbos“, – atsigręžusi į Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ eksponuojamus darbus I. Peleckienė pasakojo, kad prie kai kurių iš jų dirbo dar du jos kolegos.

Mažesnius parodos „SET POINT1120°C“ darbus ji kūrė viena. Daugiausiai Švedijoje, nes Lietuvoje yra tik viena privati studija, kurioje galima užsiimti stiklo pūtimu. Parodoje, savo pavadinimu nurodančioje darbinę stiklo temperatūrą kaip atspirties tašką, eksponuojami pastarųjų ketverių metų ciklai – „SFUMATO. TRANSITION“ ir „TRANSITION. Ad in finitum“. Visuose juose kvestionuojama egzistencijos prasmė, laikinumas, tiesiama paralelė tarp stiklo trapumo ir žmogaus gyvenimo.

„Aš stengiuosi eksperimentuoti, o procesą susieju su alchemija, nes tai yra išorės ir vidaus derinys. Reikia prisijaukinti medžiagą“, – menininkė neslėpė, kad jai tai puikiai pavyksta.

Įspūdžius stiprina garsas

Irinos meistrystę paliudijo ir parodos atidaryme dalyvavę menininkai. Anot jų, niekam kitam nepavyksta užkalbėti stiklo taip, kaip tai daro Irina. Menininkė ištraukia jį iš taikomojo meno ir pateikia visai kitokia forma.

Pastarosios įspūdį autorės teigimu, sustiprina aplinka, šviesa, garsai. Savotiškoje stiklo operacinėje, kuri laikinai įsikūrė „Drobės“ galerijoje, vizualią patirtį praplečia garso instaliacijos autorė Tėja Paleckaitė – kūrėjos dukra. Tuo metu darbai čia kalba patys už save. Jie kviečia susimąstyti apie nematomą kūrybos proceso sudėtingumą, pajusti stiklo, kaip išraiškos priemonės unikalumą, suteikiantį galimybę akimirkos įprasminimui.

„Stiklas kaip medžiaga mane įkvepia. Negaliu sakyti, kad mano tikslas yra kurti iš stiklo. Man norisi jį implantuoti, kad būtų kaip žiedas, kaip kažkoks inkliuzas, bet kalbėtų“, – parodos autorė vylėsi, kad visi apsilankiusieji išgirs, ką nori pasakyti ši trapi medžiaga.