Šiuo metu ji sėkmingai vadovauja Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno skyriui, laisvalaikiu laipioja uolomis, slidinėja. Dailininkė, turi aukštąjį meninį išsilavinimą ir teisininkės diplomą, dar yra baigusi ir Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, moka kelias užsienio kalbas, bet sau palinkėtų mokyti

– Kaip praėjo pastaroji savaitė po Metų kaunietės rinkimų apdovanojimų? – pasiteiravome R. Bruder, lankydamiesi LDS Kauno skyriaus būstinėje atnaujintose „Drobės“ fabriko erdvėse.

– Net nepastebėjau, kaip pralėkė savaitė. Tiek visko… Gera savaitė. Daug sveikinimų, daug šypsenų, visi malonūs. Tačiau daug darbų, nėra kada ilgiau pasimėgauti šlove.

– Ko pasisėmėte iš projekto „Metų kaunietė“?

– Didesnis matomumas, kuris labai pravers Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus veiklai, naujos pažintys. Turėjau galimybę iš arčiau susipažinti su visomis projekto finalo dalyvėmis. Nuostabios moterys! Pavyzdžiui, sesuo Irutė (sesuo salezietė Irutė Dovydaitytė – aut. past.). Ją tiesiog pamilau. Fenomenali moteris. Ji ne tik spinduliuoja šilumą, bet ir turi nepaprastai daug išminties!

Turėjau galimybę iš arčiau susipažinti su visomis projekto finalo dalyvėmis. Nuostabios moterys!

– Ką šiuo metu dirbate?

– Pats svarbiausias renginys, kuriam šiuo metu ruošiamės, yra 5-oji tarptautinė Kauno grafikos bienalė „Mamutų grafika“. Tai vienas reikšmingiausių Kauno skyriaus renginių. Kviečiame Baltijos jūros regiono menininkus. Kai kurie užsieniečiai mums jau yra išsiuntę savo darbus. Galvojame apie informacijos sklaidą, bienalės identitetą, pavidalą, skaičiuojame finansus. Pažadą dėl lėšų turime iš Kauno miesto savivaldybės, ačiū jai, tačiau Kultūros taryba, kuriai teikėme projektą, paraišką atmetė. Pacituosiu, kodėl: „Teigiama, kad 5-oji tarptautinė Kauno grafikos bienalė yra svarbiausias grafikos menui skirtas renginys, tačiau ši informacija nepagrįsta jokia faktine medžiaga.“ Kokia faktine medžiaga reikėtų pagrįsti, jei tai vienintelis grafikai skirtas renginys Kaune? Jis neturi analogų.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

– Ar turite, kur eksponuoti? Bienalės apimtis – solidi.

– Sutarta, kad bienalę, kuriai reikia didelių erdvių, priims Kauno paveikslų galerija. Čia, mūsų galerijoje „Drobės“ fabrike, bus eksponuojama visai kita, mažesnė, paroda. Į grafikos bienalę būtų galima sukviesti pusę pasaulio, bet tai kainuoja. Kūrybos procesas, kai gvildenama koncepcija, atrenkami autoriai, yra malonioji dalis, bet ji labai trumpa.

– Ar jau apsipratote naujose patalpose? Kaip bendruomenė priėmė persikraustymą į „Drobės“ fabriką?

– Čia tikrai daugiau pranašumų nei trūkumų. Patalpos kainuoja, jas reikia išlaikyti, bet turime naują galeriją, tai papildomos galimybės pristatyti menininkų kūrybą. Kita LDS Kauno skyriaus galerija „Meno parkas“ jau 25 metus sėkmingai veikia Rotušės aikštėje.

Paveikslai: tapytoja R. Bruder yra surengusi savo kūrybos parodų. Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kaip Kauno dailininkai pajuto projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ efektą?

– Vangiai pajutome. Visos miesto galerijos visus metus buvo užimtos užsienio menininkų. Užsieniečiams galime sugalvoti ir koncepcijų, ir idėjų, ką daryti, vietiniams – ne? Šiaip pats renginys „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ kaip reiškinys yra sveikintinas. Įvyko daug renginių, daug kas įsitikino, jei anksčiau tuo abejojo, kad kultūra yra reikalinga, gali pritraukti minias žmonių, turistų, duoti ir ekonominės naudos.

– Kas įeina į parodų organizavimo sąmatą? Kam konkrečiai reikia pinigų?

– Atlyginimams, honorarams. Jeigu pasikviečiau statybininką, turiu jam duoti ne tik medžiagų, bet ir sumokėti už jo darbą. Čia niekam nekyla jokių klausimų. Atlyginimo reikia parodos kuratoriui, patiems menininkams, parodoje pristatantiems savo kūrinius. Be to, rengiant parodą dirba didelė komanda: be kuratorių, ir parodos architektai, anotacijų, kitų tekstų autoriai, kažkas turi sukurti vizualinį parodos identitetą, apipavidalinti parodą, o dar plakatų spausdinimas, reklama žiniasklaidoje, ACM ekranuose ir t. t. Šiuo metu mes viską paskirstome ne atlyginimams, o kitiems dalykams, be kurių negalime apsieiti rengdami parodą. Tačiau kodėl menininkai turi kurti už ačiū? Niekas turbūt negalvoja, kaip menininkas turėtų uždirbti. Kūrinius parduoti sunkoka, nes nedidelė rinka, o pasiūla – nemaža. Į pasiūlą dar visada apeliuoja ir tie, kuriems tapyba – tik pomėgis. Tačiau neretai pastarųjų paveikslai kainuoja brangiau nei Nacionalinės premijos laureatų, nes šie susitelkę į kūrybą, o ne į rinkodarą. Čia yra iš ko pasimokyti. Ne veltui yra tokia profesija kaip meno vadybininkai. Idealu, jei kūrėjai gali tik kurti, o parduoti paliekama šio reikalo profesionalams.

– Kokių dar planų, be bienalės, turite šiems metams?

– Rugsėjo pirmąjį savaitgalį vėl rengsime meno pikniką „Dailininkai Kaunui“. Jis apims įvairias parodas, kitas iniciatyvas. Šiemet norėtume pristatyti savo naują galeriją tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“. Kauno menininkų kūrybą pristatyti norėtume ir užsienyje. Dalyvauti parodose, užmegzti partnerysčių. „Drobėje“ parodos keisis kas mėnesį, sekite mūsų naujienas.

– Ką patartumėte jaunimui, ieškančiam savo kelio, besirenkančiam profesiją? Koks tas šiuolaikinio dailininko gyvenimas ir galimybės?

– Patarčiau nebijoti rinktis tai, kas patinka. Nebijoti pokyčių. Aš tapyboje nesu unikali, nesu vienintelė, išbandžiusi kelias ir labai skirtingas veiklos sritis. Yra tikrai ne vienas žmogus, kuris iš pradžių buvo pasirinkęs kitą kelią, o paskui stojo į menus. Tarp LDS narių yra ne vienas, kuris turi ne tik meninį, bet ir kitokį išsilavinimą.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

– Kuris jūsų užsiėmimas yra arčiausiai širdies?

– Visos veiklos, į kurias tuo metu esu įsigilinusi, man yra mieliausios ir įdomiausios. Šiuo metu esu panirusi į LSD Kauno skyriaus veiklą. Jeigu gyvenimas taip pasisuktų, kad tektų dirbti tik su teise, yra teisės sričių, kurios man taip pat labai įdomios. Taip pat ir dėl kariuomenės. Yra nišų, kurios labai patinka. Pavyzdžiui, topografija. Mokykloje ypatingais matematikos gebėjimais neišsiskyriau, bet skaičiuoti deklinacijas – kažkas fantastiškai įdomaus. Labai patiko medicina. Kariuomenėje buvo išsamus medicinos kursas. Aišku, turėjau pranašumą, nes tapytojai, Dailės akademijos studentai, gana išsamiai supažindinami su plastine anatomija, kaulais, raumenimis. Man jau nereikėjo aiškinti, kur yra žastikaulis, o kur stipinkaulis.

Karyba: baigusi Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus R. Bruder įgijo atsargos leitenanto laipsnį. R. Bruder asmeninio archyvo nuotr.

– Ką Kaunui duoda dailininkai?

– Yra atlikta mokslinių tyrimų, įrodančių, kad kultūra teigiamai veikia ne tik emocinę, bet ir fizinę žmogaus sveikatą. Kodėl važiuojame į Italiją? Nes ji yra kultūros lopšys. Akivaizdu, kad kultūra skatina turizmą, o kartu  sukuria ir tiesioginę ekonominę naudą. Tačiau į kultūrą reikia investuoti. Ji atsiperka tik tada, kai į ją investuoji ir puoselėji. To pavyzdys – privačia iniciatyva pastatytas MO muziejus Vilniuje. Labai džiaugčiausi, jei ir Kaune atsirastų kultūros vieta, kuri taip trauktų žmones iš visos Lietuvos ir užsienio. Tai, kad mums reikia kultūrinių renginių, įrodė ir projekto „Kaunas 2022“ programa. Geri projektai, tokie kaip „Angelų takais“, žmones traukia kaip medus. Norinčių pamatyti šį filmą buvo tiek daug, kad ištisus mėnesius vietas rezervuotis reikėjo gerokai iš anksto.

– Esate sakiusi, kad Kaune jaučiatės itin jaukiai. Kuo Kaunas jums labiausiai savas? Kuo labiausiai didžiuojatės?

– Kiekvienas Kauno kampas man savas. Augau Dainavos rajone, mokiausi Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje miesto centre, Žaliakalnyje lankiau dailųjį čiuožimą. Dabar gyvenu Aleksote. Man nemažai yra tekę keliauti po pasaulį. Esu ilgiau gyvenusi ir užsienyje. Tačiau net ir tose šalyse, kurių kalbą puikiai moku ir nebuvo jokio kalbos barjero, vis tiek nesijaučiau tokia sava kaip Kaune. Turiu stiprias vokiškas šaknis, tai matyti ir iš pavardės, moku vokiškai, bet Kaune man geriausia. Kokias kalbas moku? Be lietuvių, idealiai kalbu angliškai, dar moku rusų, bendromis temomis susikalbėčiau itališkai, turkiškai, lenkiškai.

Kūrybos procesas, kai gvildenama koncepcija, atrenkami autoriai, yra malonioji dalis, bet ji labai trumpa.

– Ar pritariate, kad Lietuva šiandien gyvena geriau nei bet kada iki šiol?

– Labai sunku būtų nepritarti tokiam teiginiui. Lietuvoje nėra jokių deficitų, turime politinę ir saviraiškos laisvę.

– Tačiau finansavimo, pavyzdžiui, dailininkams, trūksta.

– Tai ir yra didelė prabanga, kad kalbame apie dalykus, kurie jau nėra baziniai. Šalia mūsų vyksta karas, tad labai akivaizdu, kad Lietuva gyvena tikrai gerai. Ar gali būti dar geriau? Gali. Tam tikrais aspektais. Pavyzdžiui, mūsų sveikatos apsaugos sistemos, kad ir kaip mes ją keikiame, į JAV nekeisčiau. Ten, jeigu neturi sveikatos draudimo, nieko neturi. Kviesdamas greitąją, gerokai pasvarstai, ar išsimokėsi. Vaiko auginimo atostogų – vos trys mėnesiai. Mes tikrai gyvename labai gerai.

– Kokie jūsų pačios asmeniniai tikslai?

– Jie vis keičiasi.

– O šiandien?

– Šiandien planai labai kuklūs. Kaip išgyventi iki ataskaitinės konferencijos ir iki grafikos bienalės. Planuoju ir pailsėti. Jau seniai tai dariau. Galbūt šiek tiek utopiniai tikslai – milžiniškas šiuolaikinio meno muziejus-galerija. Būtų nuostabu, jeigu Kauną ir Vilnių sujungtų greitasis traukinys. Būtų didžiulis srautas vilniečių ir atvirkščiai. Kauną iš Vilniaus būtų galima pasiekti per 15 minučių.

Laisvalaikis: laipioti uolomis – vienas šios kaunietės pomėgių. R. Bruder asmeninio archyvo nuotr.

– Ko sau palinkėtumėte?

– Mokytis. Yra dar daug, ko nežinau ir nemoku, ką galėčiau daryti geriau.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

– Ko palinkėtumėte kitiems, Kaunui, Lietuvai?

– Mažiau skųstis, daugiau daryti. Teisingai sako mano tėtis: „Daugiau valgykime daržovių ir mažiau vienas kito.“ Užuot vis kažkam bandant įkąsti, užuot badant pirštais į tai, ką kažkas ne taip padarė, siūlyčiau susitelkti ir ieškoti, ką galime dėl savęs, vienas dėl kito padaryti.