Ne tik gražus oras

Su plačiai besišypsančiais Dange ir Arnu susitinkame karštą lietuviškos vasaros popietę, jiems neseniai grįžus iš Valencijos. Šįkart žavų Ispanijos miestą ant jūros kranto jie lankė tiesiog savo malonumui, nes pamilti jį spėjo čia nuvykę su "Erasmus" studentų mainų programa  2018-aisiais.

Paklausti, kodėl anuomet rinkosi būtent Ispaniją, šiandien grafinio dizaino, vaizdo ir fotografijos produktus drauge kuriantys jaunuoliai sako, kad priežastys nebuvusios itin originalios.

"Kiek tarpusavyje bendravome su žmonėmis, su kuriais išvykome į Ispaniją, visi vienareikšmiškai minėjo gerą orą", – juokiasi Arnas. Tačiau mėnesį trukusių mainų metu jie spėjo ne tik pasimėgauti šiltais orais, bet ir pakeliauti, geriau pažinti tiek krašto žmones, tiek ir tenykštę darbo kultūrą. Dangė praktiką atliko dizaino studijoje, o Arnas – teatre, kurio veiklą filmavo ir dokumentavo.

Tiesa, paprašyti įvardyti, kuo ispaniškoji darbo aplinka skiriasi nuo lietuviškos, randa tiek pranašumų, tiek ir trūkumų. "Žmonės čia labiau vakarietiški, atsipalaidavę. Jie nestresuoja, į darbus ir juose iškylančius nesklandumus žiūri lengvai. Lyginant su Lietuva, pas mus viskas vyksta labai greitai", – pastebi mergina. "Tai buvo smagu, bet tuo pat metu šiek tiek ir erzino greito tempo trūkumas. Pats asmeniškai jau prieš keliones turėjau nemažai vaizdo kūrimo patirties, tad man viskas vyko kiek per lėtai", – pasakoja A.Daugėla.

Tiesa, šią pirmąją išvyką su mainų programa abu pašnekovai laiko labiau pirmuoju studentišku bandymu, o patirties daugiau įgijo trejus mėnesius dirbdami Dubrovnike.

"Kroatijoje lygis buvo jau visai kitas", – džiaugiasi Arnas. "Ten jau išvažiavome stažuotis kaip dirbantys žmonės. Visą laiką dirbome nedidelėje vaizdo kompanijoje, įsikūrusioje Dubrovniko centre. Ši įmonė užsiima įvairių renginių, vestuvių, konferencijų filmavimu, tačiau neapsiriboja viena veiklos sritimi – labai atvirai ir plačiai žiūri į filmavimą" – sako D.Rulevičiūtė. Mergina džiaugiasi ir tuo, kad šios stažuotės metu juto komandos pasitikėjimą, vis sulaukdavo ne tik patarimų ar pagalbos, bet ir paskatinimų patiems atrasti individualų požiūrio tašką filmuojant vieną ar kitą objektą.

"Be to, džiugu, kad darbas Kroatijoje nebuvo sėslus. Nors turėjome savo vietą biure, daugiausia dirbdavome atvirose erdvėse, važiuodavome į įvairius renginius, festivalius,  lipdavome į kalnus, filmuodavome gamtoje, tad ten gyvenome tikrai aktyviai", – džiaugiasi Dangė.

Ne tik pažinti pasaulį

Paklausti, kokios naudos daugiausia atnešė dalyvavimas mainų programose, jie įvardija ne vieną tokios patirties pranašumą.

"Turėjome galimybę ne tik apkeliauti šalį, bet ir pasisemti filmavimo ypatumų. Vystant dabartinę veiklą Lietuvoje, galime puikiai pasinaudoti patirtimi, įgauta būtent Kroatijoje. Smagu, kad ir turėjome laisvo laiko, ir atlikome darbų, kurie buvo naudingi tiek kolegoms, tiek ir mums patiems", – sako Arnas.

"O man kilo minčių, kaip žiūrėti į savo ateitį. Pasisėmiau žinių, kaip veikia mažos vaizdo kompanijos, kokia jų darbo etika. Tuos tris mėnesius galvoje sukosi idėja atsidaryti kažką savo, šiomis mintimis gyvename ir dabar", – artimiausius planus šiek tiek atskleidžia Dangė. Jai antrina ir draugas, sakantis, kad būtent darbas Dubrovniko įmonėje padėjo suvokti, ką būtent nori veikti, ir suteikė aiškumo, kaip idėją įgyvendinti realybėje. "Matėme jų pranašumus, trūkumus, supratome, ką galima būtų daryti kitaip, o ką – taip pat, kaip daro jie. Ir kaip visa tai pritaikyti būtent dirbant Lietuvoje."

Tiesa, vaikino teigimu, patirtys išvykus padirbėti, o kartu ir pagyventi svetur, praverčia ne vien profesinėje srityje. Jis įsitikinęs, kad tai gali tapti ir puikia priemone persilaužti tiems, kuriems sunkiai sekasi bendrauti, megzti naujas pažintis. Paklaustas, ką patartų tiems, kurie gal ir norėtų laikinai išbandyti mokslus ar darbą užsienyje, bet baiminasi nepritapsiantys naujoje vietoje arba prarasiantys namie liekančius draugus, jis sutinka, kad tai nelengva užduotis. "Nežinau, kaip tokius žmones priversti nepriverčiant, – šypsosi jis. – Tiesiog būtų smagu, jei žmonės patys suprastų, kad jiems tai yra labai naudinga."

"Mes juk lietuviai!"

Į klausimą, kas didelės jaunimo emigracijos iš Lietuvos kontekste labiausiai motyvuoja savo rytojų matyti tėvynėje, pašnekovai atsako patriotiškai. "Dažnai juk būna, kad žmonės laimės ieško kitur, bet paskui vis tiek sugrįžta jos neradę. Keliauti, pamatyti pasaulio, padirbti užsienyje yra gerai, bet įsitvirtinti verčiau Lietuvoje. Mes juk lietuviai! Čia mūsų namai, kur žvilgsniui ir žingsniui visada yra vietos. Lietuvą norisi kelti ir rodyti pasauliui", – šypsosi Dangė. Mergina su džiaugsmu prisimena, kaip kroatai, pamatę Lietuvoje filmuotus darbus, stebėdavosi gražiomis vietomis. "Tada širdyje taip gera pasidaro, kad mes čia gyvename, čia mūsų vieta", – prisimena Dangė.

Vis dar yra problema, kai panosėje užtrenkiamos durys, nes, pasak darbdavių, tu neturi darbo patirties, nieko nemoki, esi žalias.

Jai antrina ir Arnas, papildantis, kad Lietuvoje artimesnė, aiškesnė ir kultūra. Be to, jam laimės suteikdavo ir galimybė apie savo kraštą papasakoti užsieniečiams. "Smagu, kad vis daugiau žmonių sužino apie mūsų šalį, pamato, jog čia yra daug ką įdomaus aplankyti. O mums tiesiog gera čia gyventi", – sako jis.

Vis dėlto pašnekovai įvardija keletą žingsnių, kurie paskatintų daugiau jaunimo neemigruoti. "Būtų šaunu, jei jauniems žmonėms būtų daugiau galimybių pasireikšti, prieinamų darbo vietų. Vis dar yra problema, kai panosėje užtrenkiamos durys, nes, pasak darbdavių, tu neturi darbo patirties, nieko nemoki, esi žalias. Būtent dėl tokių atvejų žmonės paskui ir patiki, kad yra per prasti ar atsisako savo svajonių", – įsitikinusi D.Rulevičiūtė.

Tokios pat nuomonės ir A.Daugėla. "Liūdina jaunų žmonių pabėgimas iš šalies, kur tikrai puikiai galima vystyti savo veiklas. Galų gale dabar viskas yra labai stipriai susiję su interneto ryšiu, o Lietuvoje jis yra geriausias. Todėl šiuo klausimu turime didžiulį pranašumą kurdami savo produktus, lyginant su užsienio šalimis. O kalbant apie tai, ką turėtų daryti Lietuva, praverstų daugiau įvairių lengvatų jaunimui. Naudingi būtų ir įvairūs inkubatoriai, surenkantys jaunus specialistus, suteikiantys galimybę vystyti savo idėjas, kurti jaunas įmones, dirbti kartu su patyrusiais specialistais, nemokėti didžiulių pinigų už darbo erdvės nuomą", – pasiūlymus vardija jis.

Hobis, virtęs darbu

Šiuo metu Dangė su Arnu kvėpuoja savo įmonės kūrimo džiaugsmais ir vargais. "Bendradarbiaujame su Lietuvoje esančiomis valstybinėmis ir nevalstybinėmis įstaigomis, kurios būtent ir padeda atsispirti mums, kaip jauniems žmonėms, neturintiems milžiniško biudžeto. Bendradarbiaujame su VDU. Jiems patiko mūsų idėja, mums patiko jų suteikiamos galimybės darbui plėstis, taip visa tai ir gimė", – pasakoja vaikinas.

Drauge dirbantys jauni žmonės darbus pasiskirstę taip, kad kiekvienas atlieka tai, ką mėgsta ir išmano geriausiai: Dangė specializuojasi grafinio dizaino, fotografijos, meninių kadrų fiksavimo, scenarijų rašymo srityse, o Arnas – techninių dalykų  – filmuoja, montuoja.

Nors abiejų pašnekovų veiklos sritys glaudžiai susijusios ir viena kita papildo, istorijos, kaip atrado mėgstamą veiklą, šiek tiek skiriasi. "Iš pradžių mokiausi Viešosios komunikacijos studijų programoje, norėjau būti žurnalistė, šias studijas baigiau, tačiau vis dėlto labiau traukė dirbti ne priešais kameras, o už jų. Tuomet pradėjau mokytis multimedijų specialybės, išvykau praktikuotis į Ispaniją, o ten akys ir atsivėrė – supratau, kad man ši veikla labai patinka, jaučiausi atradusi save. Dabar net nenorėčiau kitokios veiklos", – prisimena Dangė.

"Manoji istorija visai kitokia, – sako Arnas. – Šį pomėgį įgijau vaikystėje, būdamas gal šešerių ar septynerių. Tuomet vienas iš tėvų nebenaudojo savo mobiliojo telefono, jau spalvotos, bet dar mygtukus turinčios "Nokios". Atradau filmavimą, pauzės funkciją filmuojant, kai, sustabdęs kadrą, gali pakeisti visą sceną. Filmuodavau turimus žaislus, pasitelkdavau vaizduotę. Filmavimas man nuo tada tarsi įaugęs į mane."

Mėgstamo hobio vaikinas neužmiršo, jis ėmė tapti ir darbine veikla: "Vis tekdavo pafilmuoti įvairius sporto renginius – krepšinio varžybas ar panašiai, bėgant laikui, į veiklos spektrą pradėjo įeiti ir montažas, vaizdo apdorojimas, gražaus galutinio produkto sukūrimas."

Netrūksta ir kuriozų

A.Daugėlos ir D.Rulevičiūtės profesinėje veikloje mažoka sėslumo ir monotonijos, tad dirbami spėjo patirti ne vieną kuriozą. Pasak Arno, pasitaiko, kad kortas sumaišo techniniai nesklandumai, pavyzdžiui, staiga neveikti pradėjęs mikrofonas. Vaikino teigimu, tokie dalykai sukelia ne tik streso, bet ir duoda naudingos patirties, paskatina iš anksto apgalvoti veiksmų planą. Nutinka ir situacijų, kai, atvykus filmuoti, tam prieštarauja vietos gyventojai. "Tačiau tokie dalykai moko, kad turi būti pasiruošęs absoliučiai viskam", – sako jis.

Ko labiausiai linkiu, tai nepulti stačia galva, nenuspręsti: jeigu jau neįstojau, kur norėjau, tai stosiu bet kur – būtent dėl to popieriuko.

O štai Dangė prisimena ir keletą atvejų, kai netikėtumai sukėlė ir šiokių tokių fizinių kančių. "Kartą filmavome vaikų stovyklą, kur reikėjo užfiksuoti po keletą minučių trunkančius vaikų vaidinimus. Tačiau du vaikinai susiginčijo ir diskutavo gal pusvalandį. Aš jau ir viena ranka sunkų mikrofoną iškėlusi laikiau, ir kita, galų gale nieko, ką jie kalba, nebegirdėjau, nes stengiausi, kad tik mikrofonas neįkristų į kadrą", – šiandien su šypsena prisimena. Kitas netikėtumas ištiko filmuojant įspūdingus architektūrinius objektus Kroatijos saloje. "Kadangi pats kartu plaukti negalėjo, mūsų vadovas įdavė Šipan salos žemėlapį, jame buvo apibraukęs svarbiausius objektus, kuriuos mums reikėjo nufilmuoti. Atplaukėme, nufilmavome pirmąją bažnyčią, kita pagal žemėlapį – už 1,5 km. Pasirodė, kad tas ėjimas bus kopimas į kalną. Nė nesusimąstėme, kad gali būti taip kalnuota ir taip aukštai. Nežinau, kiek laiko su visa aparatūra į tą kalną kopėme, dar buvo baisiai karšta, tai teko ir stabtelėti ir padūsauti. Užlipus atsivėrė nerealus vaizdas, bet jau reikėjo pailsėti, nes tiek drebėjo rankos ir kojos, kad nieko filmuoti nebegalėjau", – juokiasi.

Nesimokyti dėl popieriuko

Vos į trečią gyvenimo dešimtmetį įkopę, tačiau aiškiai žinantys, ką nori dirbti, jauni žmonės – ne toks jau ir dažnas reiškinys. Todėl įdomu, ką pašnekovai patartų ir ko palinkėtų abiturientams, šiuo metu laužantiems galvas dėl būsimų studijų pasirinkimo. "Ko labiausiai linkiu, tai nepulti stačia galva, nenuspręsti: jeigu jau neįstojau, kur norėjau, tai stosiu bet kur – būtent dėl to popieriuko, – sako Dangė. – Jeigu dar neatradai savęs, juk galima pasiimti ir metų arba dvejų pertrauką, kažkur padirbėti, pasipraktikuoti, pabandyti suprasti, kokia sritis – tavo. Nereikia daryti skubotų sprendimų, o po to sėdėti nelaimingam. Mokslas neturi būti kančia, todėl pirma geriau save atrasti, o paskui jau stoti studijuoti ir kurti savo gyvenimą."

O štai Arnas akcentuoja, kad svarbu stengtis realizuoti save patinkančioje srityje, net jeigu ji smulki. "Pavyzdžiui, matau, kad daug žmonių domisi muzika, jos kūrimu. Šiuo metu turime prieigą prie visos mokomosios medžiagos, kad ir informacijos, kaip sukurti savitą ritmą. Tai jeigu tas žmogui įdomu, tuo ir reikėtų užsiimti. Ir galbūt ta smulki veikla išaugs iki kažko didelio. O ne eiti, pavyzdžiui, studijuoti ko nors, kas neturi visiškai jokios sąsajos su tavo dabartine veikla", – šypsosi jis.