Pietų Amerikoje vykusio Dakaro ralio trasą įveikęs motociklininkas Gintautas Igaris grįžęs į Lietuvą teigia po truputį atsigaunantis nuo smėlynų.

Daug padėjo italas

Dakaro ralį iš 188 startavusių moticiklininkų baigė kiek daugiau negu pusė - 97. Spaudos konferencijoje, padėkojęs rėmėjams, kurie jo svajonę pavertė realybe, 44-erių kretingiškis pasakojo, kad tik dabar pradeda suvokti, kas įvyko. „Dienomis jau esu grįžęs, o naktimis – dar važiuoju. Ten būdavo atvirkščiai“, - sakė 81-as galutinėje motociklininkų įskaitoje likęs G.Igaris.

Tačiau, lietuvis teigė, jog sėkmingai įveikęs ralį jis jaučiasi labai gerai. „Jaučiu pasitenkinimą. Įveikiau Dakarą, neparsivežiau nė vienos mėlynės. Aišku, buvo dalykų, kuriuos buvo galima padaryti geriau, tobuliau“, - pasakojo G.Igaris.

Lietuvos lenktynininkui Pietų Amerikos smėlynuose daug padėjo italas Franco Picco, važiavęs tokiu pačiu motociklu ir užėmęs 45-ą vietą. „Jis gelbėjo, davė patarimų, pavyzdžiui, pirmajame etape neskubėti ir susipažinti su technika bei vietovės legenda. Dieną, kai negalėjome naudotis mechanikų paslaugomis, jis padėjo suremontuoti motociklą“, - sakė lenktynininkas.

„Vyrukai iš elito klasės jaučiasi konkurentais. Jie važiuoja už profesionalias komandas, iš jų reikalaujama aukštesnių rezultatų“, - sakė G.Igaris. Anot jo, pagalbos galima tikėtis tik iš lenktynininkų, kurių nesaisto dideli įsipareigojimai komandoms.

Nepavydėtinos sąlygos

Lietuvio manymu, žymiai sunkiau Dakaro ralyje būna psichologiškai negu fiziškai. „Psichologiškai tikrai nelengva. Pirmos dienos buvo tikrai sunkios. Ta būklė daug sunkesnė už fizinį nuovargį“, - sakė jis. G.Igario teigimu, norint įveikti visą ralį reikia nuolat taupyti savo fizines jėgas. „Turi važiuoti taip, kad pasiektum finišą. Galima važiuoti greičiau, bet tokia rizika brangiai kainuoja. Negali važiuoti viršydamas savo galimybes, nes rizikuoji savo sveikata ir net gyvybe“.

G.Igaris šiemet debiutavęs Dakaro ralyje suprato, kad šiose smėlynų lenktynėse itin svarbi vairavimo technika. „Vien tik greitis nieko nereiškia. Kelio matymas ir mąstymas yra labai svarbios ypatybės“, - pasakojo lietuvis.

Važiavimo sąlygos Dakaro ralio dalyviams tikrai nebuvo dėkingos. „Įsivaizduokite, greičio ruožas tęsiasi 550 kilometrų. Tai – tas pats, kas iš Lietuvos pajūrio bulvių laukais ir Latvijos žvyrkeliais nuvažiuoti iki Talino ir grįžti nakvoti į Rygą“, - ralio sąlygas apibūdino lietuvis. „Aišku, važiuojant pirmame penkiasdešimtuke yra lengviau – keliai būna ne tokie išvažinėti“.

Apie kitus metus dar negalvoja

Paklaustas, kiek kainavo dalyvavimas Dakaro ralyje, G.Igaris išlaikė šią sumą paslaptyje. Tačiau, iš jo pasisakymo buvo galima suprasti, kad ši suma tikrai didelė. „Gal negadinkim svajonių vaikam, kurie galbūt stebėjo Dakaro ralį ir svajoja ateityje būti lenktyninkais“, - nuo tiesaus atsakymo išsisuko lietuvis.

Dakaro ralyje važiavę lenktyninkai nuolat pamini tai, kad šiam raliui reikia pradėti ruoštis iškart grįžus iš jo. Tokios pozicijos yra ir G.Igaris, norinčius kitąmet išbandyti savo jėgas paraginęs dabar pradėti pasiruošimą: „Reikia daryti svarbius, bet ne skubius darbus. Taip pat svarbu nuolat treniruotis, kaupti lėšas, tobulinti vairavimo techniką ir spręsti logistikos reikalus“. Pats G.Igaris į Lietuvos motociklų sporto federaciją kreipėsi likus tik trims mėnesiams iki Dakaro ralio.

Tačiau, lietuvis kol kas tvirtai negalėjo atsakyti, ar dalyvaus kitų metų ralyje. Dabar G.Igario planuose įsisenėjusios traumos gydymas.