Verslininkas Vladimiras Romanovas interviu žurnalisto Vido Mačiulio rengiamai laidai „Krepšinio pasaulyje“ pasidalijo mintimis ne vien apie sportą.

Kauno „Žalgirio“ klubo savininkas pokalbį pradėjo vienu iš savo eilėraščių:

"Šaltų žvaigždžių tylėjimas, kritimas ir spindėjimas,

Tai tik maža preliudija slaptų godų tėkmėj;

Bežadžiam liūdesio skausme ar džiaugsmo laimės artume,

Tarp nesulaikomų aistrų tampi lyg upė be krantų;

Tu meilės vaisius nuostabus,

Visatos kūdikis – žmogus.“

- Įdomu, kaip jūsų kūrybą įvertins skaitytojai ir kritikai. Ar nebijote, kad tai bus eilinė kritikos dozė prieš jus?

- Kai rašau eilėraščius, apie kritikus negalvoju. Jei kažką darydamas galvosi apie kritikus, geriau visai neišeiti iš namų. Jei kritikuoja, juo labiau - puola, pradeda visokias akcijas nuo žvakių, su plakatais, reiškia – bijo. Jei bijo – reiškia įvertina.

- Ar pagalvojate, kodėl turite tiek priešų internete, laikraščiuose? Pavydi Jums?

- Internete ne priešai, tai – kompanija. Reikia žinoti mūsų žiniasklaidą. Sėdi žmonės, pasamdo studentus, bet atsakyti jie nemoka, tik koliotis. Ką galima išgirsti – buratinas, rusas ir taip toliau.

- Jūs esate kietas žmogus, tai matyti pagal darbus, elgesį. Nejaudina, kad iš jūsų tyčiojasi?

- Jie tik rodo savo bejėgiškumą. Jie neturi jėgos, mentaliteto. Norėtųsi kovoti su stipresniu priešu.

- Gal atėjo laikas suspausti kumštį ir atskleisti pavardes tų, kas būtent jus įžeidžia kaip žmogų? Tai juk dabar lengva sužinoti.

- Visi juos žino. Aš pavadinau juos iškrypėliais. Pusė Lietuvos jau kalba angliškai, o ne lietuviškai. Jeigu ateina ir kalbėdami su D.Banioniu klausia – kaip rašoma jūsų pavardė? Kai Rusijoje visi žino jo pavardę. Kam diskutuoti su tokiais – iškrypėliai yra iškrypėliai, jų tikslas toks. Turbūt juos pasamdė tai padaryti.

- Ne visi žmonės pavydi, ant jūsų pyksta. Buvęs „Žalgirio“ treneris ir kapitonas Henrikas Giedraitis man sakė, kodėl niekada neminima tai, kad vienintelėje Europos komandoje „Žalgiryje“ arenos pirmosiose eilėse sėdi komandos veteranai.

- Mano tikslas nėra vien veteranams rasti vietos arenose. Mano tikslas yra sukurti parlamentą, kad tie, kurie supranta, kaip gyvena sportas, diskutuotų. Ne su tais, kurie dedasi esą žinovai, kaip „Lietuvos rytas“ neva viską žino. Aš noriu sukurti veteranų parlamentą ir su jais diskutuoti apie krepšinį, sportą.  Su tais, kurie žino, kas tai yra.

- 1944 metais gimė Kauno „Žalgiris“ – jau beveik septyniasdešimtmetis. Ar būdamas komandos savininku jaučiate ryšį su istorija? Veteranus jūs gerbiate, kuriate jų tarybą, vadinasi, jums brangi praeitis?

- Tai ne taryba, o parlamentas. Tai daugiau. Be to, aš niekada nesijaučiau savininkas. Sportas yra švarus, o tik šou biznis valdo, apgaudinėja žmones kiekvieną savaitę, kiekvieną dieną. Gal mes po dešimt metų nematysime švaraus sporto. Mums Dievas davė, mes jį matėme, aš visą savo gyvenimą mačiau gryną sportą. Treneriai, žaidėjai dingsta iš to sporto pasaulio, o dabartinis sportas – jau ne sportas.

- Gal jus jau galima vadinti „Žalgirio“ prezidentu, o ne savininku? Juk Arvydas Sabonis tapo Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu.

- Prezidentu norėjome matyti Vladą Garastą, tačiau jis turi postą federacijoje. Negalvojau apie tai. Kodėl man reiktų būti prezidentu?

- Gal geriau būti Lietuvos prezidentu?

- Nematau prasmės.

- Tačiau krepšinį jūs tikrai mylite. Jūsų dėka „Žalgirio“ veteranai išvyko į pasaulio čempionatą Brazilijoje, iškovojo aukso medalius pasipuošėte ir jūs žaidėte, pasipuošėte apdovanojimu.

- Su „Žalgirio“ veteranais pradėjau bendrauti dar tada, kai Paulauskas vyko į čempionatą Kosta Rikoje, tačiau niekada nemaniau, kad galiu pats žaisti. Bet kai pradėjau bendrauti ir pabandžiau, pamačiau, kad fiziškai esu geresnis už juos. Tada pasakiau: jūs turite treniruotis kiekvieną dieną – tada aš jus finansuosiu. Tai jie per jėgą pradėjo, mankštindavosi kone po pusę valandos. Po to pas mane atėjo A.Čupkovas ir padėkojo už tai. Čempionate mane apdraskė, koją pakišo – gerai, kad sugebėjau per galvą persiverst, o būčiau užsimušęs. Paskui apskundė, kad man ne tiek metų. Man skyrė užduotį gintis, tai vienas patyrusį įžaidėją visai užvaikiau, nukrito be sąmonės.

- Ar iškovosite Kaune Europos čempionų vardus?

- Jeigu mes pradėsime nors po 30 minučių kiekvieną dieną treniruotis, manau, laimėsime. Tačiau bus sunku, susirinks stiprios komandos iš 150 šalių.

- Kaune bus tikra krepšinio šventė?

- Man įdomiau būtų pažiūrėti, jeigu išeitų žaisti A.Sabonis, tų senų laikų „Žalgiris“ – V.Masalskis, S.Jovaiša. Paimkime kultūrą. Pavyzdžiui „The Beetles“, juk norėtumėte pažiūrėti, bet negalite.

- Bet jaunimas nenorėtų, jiems neįdomu, kas buvo seniau.

- Jaunimas priklauso nuo mūsų. Mano sūnus mokosi ir žino visus „bitlus“, „Rolling stones“, nes ten dėsto tą kultūrą. Jam yra įdomu. Kodėl mums neįdomu?

- Mums krepšinis įdomiau.

- Tada yra taip, kad aš esu kultūros kūrėjas. Suprantu, kodėl jiems trukdau. Nes jie turi kurti šou biznį ir juo valdyti savo politinį elektoratą. Bet aš myliu ne tik krepšinį. Aš Arvydui iškart sakiau, kad man neįdomu žiūrėti krepšinį, bet futbolą, nes jis įdomesnis. Jis buvo nusiminęs, tačiau dabar myliu krepšinį taip pat, kaip ir futbolą. Tačiau labiausiai man patinka boksas – geras varžybas galiu žiūrėti visą naktį, jei geras boksas.

- Bet čia priešingybės – krepšinis ir boksas.

- Matote, boksas sudėtas iš daug mažų dalykėlių kaip ir visas sportas. Žiūriu ir gimnastiką - fantastika. Bet geresnio sporto už šokius, kur nauda organizmui, turbūt nėra.

- 1999 metais „Žalgiris tapo Eurolygos čempionu, komandoje beveik visi buvo lietuvaičiai, tebuvo 2-3 svetimtaučiai ir užteko. Bet kai dabar 6 ar net 7, galvoju, kad tai iškrypimas.

- Net jei bus tik vienas lietuvis arba nebus nė vieno – vis tiek komanda bus lietuviška. Sutinkate ar nesutinkate, reikia rezultato. Anksčiau kiti laikai buvo. Paimkime Robertą Javtoką – jis šiandien kainuoja 1,2 mln. D.Lavrinovičiui CSKA moka geresnius pinigus, o jo žmona nenori būti Lietuvoje. Ką galima padaryti? Mokėti jam 10 milijonų?

- Mes gi nežinome, kiek kuris žaidėjas uždirba, nors gal ir nereikia svetimų pinigų skaičiuoti.

- Jeigu jūs mylite tą krepšinį, sportą, atveskite man Lavrinovičių ar kitą Lietuvos krepšininką. Palieku vietą. Surinkite, sumokėkite pinigus. Jeigu jūs taip mylite krepšinį, jeigu jis jūsų religija, jeigu į bažnyčią nešat pinigus, prašau, nupirkite nors vieną žaidėją. Lietuvoj tik vienas atsirado – legionieriui davė, o lietuviui - ne. Be reklamos, kaip patriotas davė.

- Ar kas nors duos pinigų, kad Jonas Mačiulis būtų „Žalgiryje“?

- Tai sumokėkite Mačiuliui algą jūs. Juk tai jūsų religija, surinkite. Gal kitąmet aš nesiruošiu finansuoti „Žalgirį“? Yra parlamentas – tegul jis renka pinigus ir valdo.

- Iš kur jie paims pinigų?

- Iš manęs, iš kito, iš trečio.

- Metų pradžioje jūs norite mus visus nuliūdinti ir mylimą „Žalgirį“. Negalima taip. Jeigu nepajėgsite išlaikyti komandos, jūs turite surasti vietoj savęs kitą.

- Jums negalima, o man galima. Jums galima nemokėti „Žalgiriui“, nesurinkti pinigų. Tai ką, Dievas atėjo ir išgelbėjo „Žalgirį“ ir visą laiką taip bus? Va, nuo kito sezono: nesurinksit pinigų ir jūs asmeniškai neatnešite savo dalies – nebus „Žalgirio“.

- O gal ir gerai? Jeigu „Žalgiris“ nepateko į Eurolygos šešioliktuką, tai koks skirtumas, ar lietuviai nepateko, ar nelietuviai. Ačiū Dievui, kad mes išlipome iš duobės, gal dabar bus labai gerai ir mes pateksime net į ketveriukę?

- Duobė yra jūsų galvoj. Man duobių nebūna. Jeigu aš einu į duobę, tai žinau, kad einu į ją. Kasmet mes į šešioliktuką išeiname tik todėl, kad reikia pakeisti trenerį. Nė vienas treneris nenuvedė į šešioliktuką, kuris anksčiau buvo. Ir šį sezoną buvo ta pati situacija.

- Iš kur reikia surasti veidrodį, kuris iš anksto parodytų, kuris žaidėjas padės „Žalgiriui“? Juk tai neįmanoma.

- Viskas yra įmanoma. Juo labiau sporte. Gyvenime negali pamatuoti, jam baigiantis, kai supranti, kad esi aklavietėje, duobėje. Šiandien padarai smulkią klaidą ir jau rytoj – rezultatas.

- Klysti žmogiška...

- Taip, bet jei tave gena kaip vergą kur nors, kaip gyvulį, tai jau nežmoniška. Aš niekada nepasiduodu, niekada manęs niekas nenukreips – einu ten, kur mano protas veda.

- Kaip manote, ar „Žalgiris“ pateks į Eurolygos finalininkų ketveriukę, vėl taps LKL čempionu?

- Kai aš kuriu komandą, žinau mūsų galimybes. Mūsų galimybės Europoje – egzistuoti. Ir jau trys metai, kai mes egzistuojame. O rezultatas ateis. Ir šį pavasarį ateis. Sunkiausia buvo sužlugdyti šou sistemą, iškovoti pergalę pernai. Sunkiausia buvo pirmais metais įrodyti žmonėms, ką jie nesąžiningai daro.

- Bet šį sezoną Vieningoje lygoje iki Naujųjų Metų mes nekaip pasirodėme.

- Todėl, kad buvo nesukomplektuota komanda. Kiek iš rinktinės atėjo žmonių? Išvada – žaidėjų iš rinktinės nereikia? „Žalgiris“ yra lozungas. Čia kiekvieną dieną reikia patvirtinti, kad esi sporto pasaulyje.