Išsamiai – pirmą kartą

Kaip pastebėjo šios fotoparodos kuratorė Danguolė Ruškienė, pastaraisiais metais, kai fotografijos pasaulyje nuolat randasi naujos, vis modernesnės fotokameros ir kita fototechnika, suteikianti galimybę pagauti akimi nepastebimus vaizdus ir vos per kelias sekundes juos tiražuoti, vis dažniau atsiranda fotografų, kurie nori sugrįžti į pradžią, kai ši medija užgimė. Todėl jie imasi kurti archajiškais metodais, kurie užtrunka žymiai ilgiau, tačiau suteikia įvairesnių pojūčių, o kūrybos rezultatai niekada iki galo nėra nuspėjami. Šiandien tai prilyginama meditatyviam procesui, ar šamanavimui. Lietuvoje vienu iš anksčiausiai tokiu principu pradėjusių dirbti fotografų yra G. Kavoliūnas.

Pirmojoje jo personalinėje parodoje „Nature morte“ pristatomi fotografijų ciklai, nuo 2012 m. kuriami analoginiu, cianotipijos, šlapio kolodijaus būdais, atspausdinti ant rentgeno plokštelių. Didesnė jų dalis eksponuojami pirmą kartą. Kelios G. Kavoliūno pirmojo ciklo „Ant palangės“ fotografijos uostamiestyje buvo eksponuotos prieš aštuonerius metus, o 2019 m. dalis šios parodos darbų buvo pristatyti Kupiškio etnografijos muziejuje. Klaipėdoje G.Kavoliūno fotografinė kūryba išsamiai pristatoma pirmą kartą.

Autorinėje fotografijų parodoje „Nature morte“ G. Kavoliūnas pateikė vizualias gyvybės ir mirties interpretacijas gamtoje.

Pamatyti tarsi iš vidaus

Nature morte prancūziškai – mirusi, negyva gamta. Šiuo terminu (liet. – natiurmortas) dar vadinamas dailės, taip pat fotografijos žanras. Natiurmortuose menininkas vaizduoja negyvus objektus, įvairius daiktus, augalus, medžioklės laimikius ir pan. Ir tik kartais – žmones, kurie čia papildo pagrindinius motyvus, nesutrikdydami tvirtai suręstos kompozicijos, dažniausiai surežisuoto objektų tarpusavio ryšio ir jų išdėstymo erdvėje.

Plačiąja žodžio prasme gamta – žmogaus būties pagrindas, ne tik biologinių, bet ir egzistencinių vystymosi procesų erdvė. Gamtos, natūros pažinimo lygmuo, gebėjimas (pa)stebėti joje vykstančius virsmus iš principo nulemia mūsų santykį su fiziniais, kūniškais objektais. Ne tik elgseną, bet ir atvaizdavimo formas. Deja, šiandienis gyvenimo būdas, regėjimo įpročiai ir suvokimo standartai dažnam sutrukdo prasiskverbti giliau, užčiuopti esmę. Norint tai pasiekti, kai kam reikalingos specialios sąlygos, galbūt – simuliacijos, o kitiems užtenka kantraus, neskubraus žvilgsnio ir asmeninės patirties, abipusio priklausomumo ryšiais sietinos su gamta, suvokimo. Būtent pastaruoju atveju pradeda blankti utilitarūs, praktiniai aspektai ir atsiranda galimybė viską stebėti ne iš šalies, pamatyti tarsi iš vidaus. Ir čia jau ne taip svarbu, ar kalbama apie gyvą ar mirusią gamtą ir ką kiekvienu atveju turėtų reikšti nature morte – gamtos numarinimą, kai menininkas įspraudžia ją į dvimatę plokštumą (drobę ar popierių) ar jos prieglobstyje gyvybę praradusių sutvėrimų atvaizdavimo būdus.

Fotomenininko natiurmortai

Menotyrininkės D. Ruškienės teigimu, G. Kavoliūno fotografijose aptinkame abu minėtus atvejus. Autorius vienodai noriai renkasi tiek gėlių vazonuose tarpstančius augalus, tiek jau silpniau gyvybe alsuojančias nuskintas ir sumerktas gėles ar išrautus ir sunykimui pasmerktus medžių daigus. Į jo dėmesio ir kūrybinių eksperimentų lauką patenka ir žymiai seniau gyvybę praradusių gyvūnų bei paukščių kaukolės, makabrišką šokį lietuje šokusių varlių liekanos.

Visais šiais atvejais objektų fiksacijos G. Kavoliūno kūriniuose tampa šamaniška gamtos įkūnijimo galia, magiškai traukiančia prie jos ištakų, kur laikinumas yra akivaizdus, o gyvybė savanoriškai sudaro kontraktą su mirtimi. Stebėtina, bet tai nekelia įtampos, nė kiek nebaugina, todėl priimama kaip savaime suprantama. Fotografijoms pasirenkami objektai vienu metu ir visiškai įprasti, ir kartu reikalaujantys tokio autoriaus pasirinkimo pagrindimo. Skirtingos ne tik šių objektų kūriniuose įkurdinimo aplinkybės, bet ir priežastys, lėmusios tokius autoriaus sprendimus.

Jo ant palangės vazonuose auginamų gėlių atvaizdai („Ant palangės“, 2012–) tampa savotiškomis buto šeimininko charakterizavimo priemonėmis, iš dalies iliustruojančiomis jo pasaulio suvokimą. Čia – tik augalas ir jo buvimo vieta, nurodyta pavadinime. Daugiau – jokių nuorodų, tik atsiverianti erdvė spėliojimams ir apmąstymams. Nuskintos ir vazose pamerktos gėlės cianotipinio (cyanotype – angl.) proceso metu nudažomos vienodai mėlynai („Mėlynoji nuotaika“, 2014), o apie jų skirtingas spalvas galima sužinoti tik iš autoriaus paliktų užrašų, taip įgyjant galimybę patiems „nuspalvinti“ matomą atvaizdą. Tai – būdas mėlyname atspaude pamatyti skirtingas spalvas, provokacija, kuriai noriai pasiduodama. Dar viena cianotipinė serija yra medžių fotogramos („Arbaro“, 2016–2019). Ją kurdamas autorius užsiėmė savotiška reinkarnacija – išrovė jaunus medelius iš jiems augti netinkamų vietų (pvz. šienaujamų pievų) ir suteikė jiems simbolinę amžinybę atspaudų lakštuose. Būtent čia pradedama vizualinė diskusija apie laikinumą ir galimybių išlikti iliuziją.

Groteskiškas šokis

Į akistatą su nutrūkusia egzistencija fotomenininkas suveda pateikdamas rentgeno plokštelėse užfiksuotus gyvūnų ir paukščių kaukolių atvaizdus („Post-mortem“, 2019). Tam tikru požiūriu tai – jų dabartiniai, pomirtiniai portretai, kartu ir užuomina į praeitį, kaip buvusios gyvybės liudijimas.

Groteskiško šokio su mirtimi istorijos pasakojamos šlapio kolodijaus plokštelėse („Šokis lietuje“, 2019). Čia fiksuojamos ant kelio dangos sutraiškytos varlės, tiksliau – išdžiūvusios jų kūnų liekanos. Amžiams judesyje – šuolyje ar rėpliojime sustingusios išraiškingos varlių pozos, gruoblėtos jų odos faktūros išgrynintame fone tampa itin mįslingos. Atitrūkusios nuo tragiško įvykio vietos, netekusios baigties fakto įrodymo, jos tampa tarsi savarankiškais simboliais, reiškiančiais nors ir dalinę, bet amžiną išlikimo tikimybę.

Anot menotyrininkės, dar vienas prasminis lygmuo atsiranda suvokus, kad autorius, kurdamas didesnę dalį šių darbų, naudoja senąsias, jau retai naudojamas technikas ir technologijas. Jos taip pat yra nukeliavusios į praeitį ir galėtų būti laikomos mirusiomis, nes tik tam tikrais atvejais prikeliamos. Ir čia tenka pripažinti, kad kiekviena pabaiga reiškia tam tikrą pradžią, kaip mirusi gamta, siunčianti impulsus kūrėjui, suteikia gyvybę naujai formai ir prasminiam krūviui – kūriniui.

Naudoja senąsias technologijas

G. Kavoliūnas gimė 1976 m. Adomynės kaime (Kupiškio raj.). Nuo 2003 m. gyvena ir kuria Vilniaus rajone. 2008 m. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje įgijo fotografijos technologijos specialybės profesinio bakalauro diplomą. 2011 m. Lietuvos edukologijos universitete baigė dailės pedagogikos bakalauro studijas, 2013 m. įgijo dailės edukologijos magistro laipsnį. Nuo 2009 m. – VšĮ „Atviros fotografijos dirbtuvės“ vadovas. 2010–2018 m. dėstė Vilniaus dizaino kolegijos Taikomosios fotografijos katedroje. Nuo 2018 m. – Vilniaus dailės akademijos MDL Fotografijos ir medijos meno laboratorijos vedėjas. Nuo 2008 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, 2009 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Nuo 2013 m. – Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos (LAFA) narys. Jungtinėse parodose ir edukaciniuose projektuose dalyvauja nuo 2000 m., veda teorinius ir praktinius fotografijos užsiėmimus, skaito paskaitas. Savo kūryboje naudoja skirtingas senąsias fotografijos technikas ir technologijas. Jo kūrinių yra įsigiję Šiaulių fotografijos muziejus, Tauragės krašto muziejus ir Nacionalinė dailės galerija.

G. Kavoliūno parodą „Nature morte“ organizuoja VšĮ „Atvirosios fotografijos dirbtuvės“, kuratorė – D.Ruškienė, rėmėjas – Vilniaus dailės akademija.

KKKC Parodų rūmų durys dėl karantino ribojimų vis dar užvertos, tačiau vykstančias parodas yra galimybė apžiūrėti virtualiai – besidomintieji fotografija netrukus bus pakviesti į virtualų turą po G. Kavoliūno darbų parodą „Nature morte“, kuri uostamiestyje paviešės iki kovo 28-osios.