Apie šokio misiją, kūrybos prasmę, sėkmės receptus ir darbo su savo trupe principus – pokalbis su teatro įkūrėjomis choreografe, meno vadove, direktore Agnija Šeiko (A.Š.) ir prodiusere Goda Giedraityte (G.G.).

– Buvote turbūt vienos pirmųjų į Klaipėdą 2002 ir 2005 m. gyventi grįžusios su užsienietiškais diplomais. Kaip tada kolegos, auditorija priėmė šiuolaikinį šokį ir meną apskritai?

G.G. Pirmieji bandymai jau buvo: Baroti galerija, Remigijus Treigys, Benas Šarka ir kiti tuo metu jau veikė Klaipėdoje, tačiau šiuolaikiniai scenos menai reiškėsi vangiai. Tuomet Klaipėdoje ypač trūko scenų, todėl prieš 20 metų įkūrus menininkų grupę „Žuvies akis“ ir pradėjus rengti menų festivalį „Plartforma“ (jam eina šešiolikti metai) jo renginiai vyko netradicinėse, industrinėse erdvėse.

A.Š.: Mums su Goda tie vakarietiški diplomai davė tikrumo ir tvirtumo einant nauja kryptimi. Pamenu pirmąjį „Plartformos“ festivalį, į kurį atvežiau savo bendrakursių iš Nyderlandų šokio darbus. Žmonėms buvo smalsu pamatyti, kokia nauja kryptis, traukė ir netradicinės erdvės. Žinoma, paskui atsirado tikrasis darbas, kaip auginti auditoriją, kaip uždirbti, kaip išleisti spektaklius, neturint įdarbintų šokėjų.

– Kaip atsirado šokio teatro poreikis?

A.Š.: Atsirado natūraliai, tiesiog išaugome iš projektinių marškinių. Teatro pradžioje buvę žmonės – Dovilė Binkauskaitė, Inga Kuznecova, Petras Lisauskas, Darius Berulis, žinoma, Goda Giedraitytė – iki šiol yra čia. Smagu, kad jie išliko.

G.G.: Kuriantis teatrui šiuolaikinis šokis nebebuvo visiška naujiena, nes klaipėdiečiai jau turėjo galimybių jį pažinti: „Žuvies akis“, su kurios vėliava ir buvo statomi pirmieji Agnijos darbai, gyvavo jau dešimtmetį ir turėjo savo auditoriją. Be to, žiūrovai lankėsi „Plartformoje“ ir pažino užsienio kūrėjų darbus. Tačiau buvo poreikis stiprėti, augti ir būtent su oficialiu teatro įsteigimu atsirado veiklos stabilumas ir nuoseklumas, naujos bendruomenės formavimo galimybės.

Ilgaamžis: teatro įkūrimo metais sukurtas spektaklis, rodomas iki šiol "Baltoji lopšinė" (chor. A.Šeiko). / D. Matvejevo nuotr.

– Kokių siekių, planų turėjote veiklos pradžioje?

A.Š.: Siekėme aukštos meninės kokybės ir norėjome atrasti savo kalbą, būti specifiški. Buvo daug intuityvių paieškų, koks tas mūsų veidas, ir šiandien mes jį turime. Man taip pat buvo svarbu, kad teatre nebūtų tik mano kūryba, kad tai būtų  grupė kūrybingų žmonių, kurie turi savo balsą. Todėl ir šokėjai stato spektaklius. Stengiuosi kurti aplinką, kurioje žmonės dirbdami nesijaustų suvaržyti. Taip pat norėjome išaugti į profesionalų lygą, dirbti su stipriais šokėjais, geriausiais choreografais. Taip pat auginti savo auditoriją, nes šiuolaikinis šokis vis dėlto yra specifinis žanras.

Norėjosi atvežti pasaulinio garso teatrų, trupių, choreografų. Tai išsipildė: žymaus danų choreografo Palle'ės Granhøj'aus kūryba studijų metais man buvo siekiamybė, o šiandien mes kartu kuriame Šeiko šokio teatre (repertuare jau du spektakliai: „Bolero-Eextended“ ir „La Calash La Latin-LT“), tai didžiulė dovana: prancūzų choreografo Rachido Ouramdane'o pavardę tik girdėdavau tariant didžiausiuose Paryžiaus teatruose, o 2021 m. atsidūrėme vienoje repeticijų salėje (spektaklis „Audros akis“) ir, žinoma, Daphnis Kokkinos – Pinos Bausch šokėjas ir asistentas. Darbas su juo buvo prisilietimas prie šokio istorijos, legendų, tai, su kuo užaugau kaip kūrėja. Apie šią patirtį net svajoti nesvajojau, tad saugau ją kaip deimantą. Šios patirtys padeda suprasti, kad esame nuėję didelį kelią.

– Apie 2017–2018 m. teatre įvyko nemažai pokyčių ir svarbių lūžių. Papasakokite apie juos.

A.Š.: Viena vertus, tai buvo natūralus vystymasis, kita vertus – ėmimasis drąsių pokyčių. Jaučiau, kad nebegalime būti to lygio, kuriame esame, turime žengti į nežinomybę, o visata visada viską sutvarko, kai esi pasiruošęs. Didelis postūmis mums buvo titulas „Klaipėda – Lietuvos kultūros sostinė 2017“. Miestas buvo pasiruošęs platesnėms vizijoms: įsteigė teatrų finansavimo programą, ruošėsi „Europos kultūros sostinės“ kandidatūrai. Šalies mastu irgi vyko reikšmingų kultūros finansavimo pokyčių – padidėjo Lietuvos kultūros tarybos finansavimas. Tarsi iš dangaus nukrito galimybė vykdyti programą „KlaipėDAnse“, kurią inicijavo Prancūzų institutas Lietuvoje ir Prancūzijos ambasada Lietuvoje, prisijungė Klaipėdos miesto savivaldybė ir Klaipėdos universitetas. Tai didelė dovana ne tik mums kaip kūrėjams, bet ir miestiečiams, nes vienas iš programos prioritetų – bendruomenės įtraukimas į menines veiklas.

Netikėta: šiuolaikinio ir sportinio šokių susitikimas spektaklyje "La CALASH-La Latin" (chor. Palle Granhoj). / D. Matvejevo nuotr.

Tuo metu prasidėjo bendradarbiavimas su Klaipėdos violončelininkų kvartetu. Auginome vieni kitus ir kokybę. Norėjosi, kad žiūrovai nejaustų jokio kokybės skirtumo, ar tai būtų klaipėdiečių, ar, pavyzdžiui, prancūzų kūrinys. Taip vienas kitą stumdami ir augome.

Tais metais padaugėjo ir mūsų gastrolių užsienyje. Tai vieni nuostabiausių metų mano gyvenime.

G.G.: Didžiulis pokytis buvo nuolatinė trupė, nes tai leido išlaikyti šokėjus nuolat profesiškai pasiruošusius, pakelti kokybę, atsivėrė galimybės pas mus statyti kitiems choreografams iš Lietuvos ir užsienio. Šį žingsnį žengti padrąsino Klaipėdos miesto savivaldybės trimetė teatrų programa.

– Kaip per 10 metų pasikeitė Šeiko šokio teatro auditorija ir jūsų santykis su ja?

A.Š.: Pirmiausia, ji išaugo. Manau, mes atradome kelią į skirtingas amžiaus grupes, nes teatre statau ne tik aš, bet ir šokėjai ir, žinoma, kviestiniai choreografai.

Senjorams rengiame nemokamus užsiėmimus pagal programą „KlaipėDAnse“ ir kviečiame juos  šokti spektakliuose. Vaikams turime gražių spektaklių, esame užsitikrinę gerą vardą mokyklose. Žinoma, ir jaunimas, o pagrindinė auditorija – suaugusieji. Šiandien žmonės daug keliauja, lankosi kultūriniuose renginiuose visame pasaulyje, todėl ir mus mato europiniame kontekste, meta mums iššūkį būti to paties lygio. Gebėjimas komunikuoti su auditorija – labai teigiamas dalykas. Kita labai svarbi auditorijos dalis – regionų gyventojai. Nuoširdžiai tikiu kultūrinės atskirties mažinimo regionuose misija ir visada su malonumu važiuojame ten susitikti su žiūrovais. Čia karaliauja nuoširdumas, jauti: gali prisidėti, kad žmogus atsivertų ir priimtų naujas patirtis.

Koks mano santykis su auditorija? Aš perėjau visas standartines menininko fazes: nuo studijų metais Nyderlanduose madingo „aš žinau geriau“ požiūrio, kad auditorijos patirtis nesvarbi, iki supratimo, kad kuriu žmonėms ir man svarbu su jais kurti ryšį, kalbėtis. Juk turiu privilegiją kurti, o žmonės dar ir bilietą nusiperka. Todėl turiu padaryti geriausiai ne tik dėl savo kaip menininkės ambicijų, bet ir iš pagarbos žmonėms, kurie irgi dovanoja savo laiką susitikti su mano kūriniu. Žinoma, kalbu ne apie pataikavimą, o apie jautrų susitikimą su auditorija.

– Koks teatro santykis su klaipėdiečiais, bendruomene? Kokią vietą tai užima teatro veikloje?

G.G.: Mes esame vienintelis profesionalus šiuolaikinio šokio teatras Vakarų Lietuvoje, todėl mūsų misija – šio regiono auditorijas supažindinti su šiuo menu. Ryšys su bendruomene taip pat reiškia ir teatro gyvybingumą.

A.Š.: Tai vienas iš teatro pamatinių veiklos akmenų. Nuo pat pradžių ir man, ir Godai buvo labai svarbus ryšys su vieta, kurioje esame. Šokėjams nuolat kartoju, kad svarbu prisidėti prie vietos, kurioje kuri, gerinimo. Tad nuo pat pradžių rengiame kūrybines dirbtuves, rodome spektaklius mieste (pvz., „Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“) ir įtraukiame miestiečius (spektaklyje „Shake that Devil!“ dalyvavo kelios dešimtys klaipėdiečių).

Siužetas: teatre kuria ir šokėjai. Akimirkos iš detektyvo "Kill, Baby, Kill" (choreografė Inga Kuznecova). / E. Sabaliauskaitės nuotr.

– Koks šiandien teatro etapas?

A.Š.: Tai brendimo ir persiformavimo etapas. Dalis trupės šokėjų labai jauni, kita dalis – brandi. Jiems įdomu patiems daugiau kurti ir dalyvauti kuriant kitur. Norisi rasti modelį, kuris leistų turėti lankstesnes ribas jiems kurti. Dabar jo ieškau.

G.G.: Pritariu, tai transformacijų laikas. Išgyvenome sunkų pandemijos laikotarpį ir, nors tai buvo iššūkis, kartu buvo labai kūrybiškas laikas. Uždarius duris – atsivėrė langai. Radome būdų, kaip susitikti su žiūrovais, ir teatras atsivėrė nauju amplua. Vis dėlto tenka vėl prisijaukinti žiūrovą, kuris atprato nuo gyvų susitikimų. Šiandien turime daug sukurtų spektaklių, jų bagažas ir šokėjų skaičius juose auga. Dabar spektakliuose paprastai aštuoni ir daugiau šokėjų. Tad norisi dabar daugiau dėmesio skirti spektaklių sklaidai, o ne naujų kūrimui. Su šokio ir muzikos spektakliu „Bolero-Extended“ tai padarėme su kaupu, vien spalį Danijoje jis parodytas šešiolika kartų, prieš tai lankėsi Edinburgo Frindžo festivalyje, tad norisi tokios sėkmės ir kitiems spektakliams.

– Kokį teatrą matote dar po 10 metų?

A.Š.: Daug užsienyje gastroliuojantį ir turintį nuostabius namus Lietuvos pajūryje. Turai užsienyje leidžia pasitikrinti save su labai skirtinga auditorija ir padeda augti, o savas pastatas galėtų būti vieta, kur rodomas aukščiausio lygio menas, dirba bendraminčių komanda ir gimsta įdomūs darbai.

G.G.: Norėčiau, kad teatro misija ir strategija būtų dar stipresnės, kad teatras aiškiau suvoktų savo poziciją, kad įgautų viso Vakarų Lietuvos regiono teatro statusą. Užsienyje esame gana žinomas vardas, tad reikia toliau tęsti veiklą. Kadangi nėra kalbos barjero, šokis viena patogiausių tarptautinio bendradarbiavimo formų ir šiandien tikrai yra stiprus Lietuvos kultūros ambasadorius.

– Kokios trys pagrindinės teatro vertybės?

A.Š.: Kūrybiškumas, laisvė ir meninė kokybė.

– Ko gali tikėtis į bet kurį Šeiko šokio teatro spektaklį atėjęs žmogus?

A.Š.: Netikėtumo, išgrynintos estetikos ir įvairovės. Nesvarbu, ar tai forma, ar turinys, ar idėja, ji visada bus netikėta arba neįprasta. Mūsų estetika – nėra nieko nereikalingo, vien dekoratyvaus, nieko, kas „nekalba“. Vengiame scenografijos, judesio, kostiumų paviršutiniškumo. Įvairovę teatre sukuria skirtingi kūrėjai: ir mūsų šokėjai, ir kviestiniai choreografai, – kiekvienas ateina su savo pasaulio matymu, kuria skirtingoms auditorijoms.

Erdvėje: šokio projektas "Keliaujančios kopos" (chor.Daphnis Kokkinos). / M. Lukošiaus nuotr.

– Kokios jūsų didžiausios asmeninės ir profesinės pamokos per šiuos veiklos metus?

G.G.: Reikia tikėti savo komanda, tuo, ką darai, nebijoti savęs pozicionuoti ir daryti viską profesionaliai, kokybiškai. Mūsų kartais klausia, kaip mes prisikviečiame garsius choreografus (Palle Granhoj, Daphnis Kokkinos)? Paskambiname ir pasikviečiame. Galime ir turime dirbti be baimių. Ne šventieji puodus lipdo. Kai tiki tuo, ką darai, viskas pavyksta. Aš visada sakau, kad nėra problemų, yra tik iššūkiai. Juos visada galima įveikti.

A.Š.: Praminti keliai į naujas ganyklas neveda. Reikia nuolat ieškoti naujų, dirbti su stipresniais už save, kad augtum. Kita pamoka – paleisti žmones. Jei brangini žmones, kurie tave supa, negali jų laikyti savo nuosavybe, turi leisti jiems eiti ten, kur jie nori.