Besitraukiančios žiemos ir artėjančio pavasario sandūroje žemdirbiai daugiausia dėmesio kreipė į apeigas, kurios, liaudies tikėjimu, tariamai turėjo išvaryti žiemos demonus, pažadinti šalčio sukaustytą miegančią žemę, nulemti žemės darbams palankius orus, gerą javų augimą, gausų gyvūnų prieaugį bei visos šeimos sveikatą ir sėkmę.

Per Užgavėnes Lietuvoje ypatinga reikšmė buvo teikiama pasivažinėjimui nuo kalniukų rogutėmis, geldomis ar pakinkytais arkliais. Tai buvo magijos priemonė, siekiant garantuoti gerą linų bei javų derlių. Sakydavo, kas Užgavėnių dieną sėdi namie, to pasėliai menki užaugs. Todėl, susėdę į roges, važiuodavo į laukus ar net į kitus kaimus. Dažnai važiuodavo stati, kad linai didesni augtų. Gerų linų galėjai tikėtis ir tada, jei išgriuvęs iš rogių pasivoliosi sniege. Noras važiuojant išvirsti ir pasivolioti ant žemės kilo iš tikėjimo, jog žmogus ir žemė yra glaudžiai susiję.

Manoma, kad prisilietęs prie nusilpusios žemės žmogus ją sušildo, suteikia gyvybės ir greičiau prikelia pavasariui.

Kai kur Lietuvoje per Užgavėnes po kaimą vežiodavo „bičių spiečių”. Ant rogių pritaisydavo didelį kubilą, į kurį sulipdavo vaikai ar merginos. „Bitės”, uždengtos drobule, zyzdavo, o jas vežiojantys tyčia šaukdavo: „Vandens! Vandens!“. Žmonės išėję į gatves stengėsi aplieti juos vandeniu. Vandens liejimo apeigos turėjo nulemti bičių darbštumą, padidinti upių, ežerų vandeningumą bei užtikrinti pakankamai lietaus būsimai augmenijai.

Valgydavo 12 kartų

Užgavėnės – paskutinė žiemos mėsiedo diena, kai galima riebiai ir sočiai prisivalgyti. Senovėje iš pat ankstaus ryto moterys ruošdavo maistą; dažniausiai tai būdavo riebūs patiekalai.

Šeimininkės prikepdavo blynų, spurgų, mėsos, kiaušinienės, Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje virdavo šiupinį. Svarbu buvo paruošti valgių tiek, kad net tik savo šeimynai užtektų, bet ir svečius būtų kuo pavaišinti. Sakoma, jei per Užgavėnes sočiai pavalgysi, tai visus metus būsi riebus ir sotus. Todėl kai kuriuose Lietuvos regionuose šią dieną valgydavo 7, 9  ar net 12 kartų. Skaičius 12 greičiausiai simbolizavo 12 sočių mėnesių, 7 – septynias pasninko savaites.

Išskirtinis dėmesys per Užgavėnes – persirengėlių vaikštynėms. Iš vieno kaimo į kitą vaikščiodavo ne tik žmogišką pavidalą vaizduojantys persirengėliai – žydai, čigonai, vengrai, elgetos, daktarai, bet ir, mokslininkų nuomone, seniausios gyvūnus imituojančios kaukės – meškos, arkliai, ožiai, bei naujesnės kilmės, atsiradusios su krikščionybės tradicijomis, demonus vaizduojančios būtybės – giltinė, velnias, ragana ir kt. Būtini Užgavėnių dalyviai – Lašininis su Kanapiniu ir didžiulė moters arba vyro iškamša vadinama More, Kotre ar Gavėnu.

Įvairiuose Lietuvos regionuose išlikę saviti žiemos išvarymo papročiai skyrėsi ne tik persirengėlių vaikštynėmis, kaukių paplitimu, tikėjimais, bet ir šventimo tradicijomis. Štai Klaipėdos krašte Užgavėnių ir persirengėlių vaikštynių tradicijos išnyko labai seniai. Prūsijoje, kuriai priklausė Klaipėdos kraštas, buvo uždrausti Užgavėnių karnavalai, tačiau svarbiausiu Užgavėnių akcentu Klaipėdos krašte tapo šiupinio valgymas. Šiupinį virdavo iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdėdami kiaulės kojų, uodegą, rečiau – galvą ar lašinių. Klaipėdos, Plungės ir Šilalės rajonuose dar praėjusio amžiaus pradžioje šiupinys buvo svarbiausias Užgavėnių valgis. Ypatinga reikšmė šiupinyje buvo teikiama kiaulės uodegai. Sakydavo, kuris valgydamas ją ras, tai pirmas ir ves. Kitur kiaulės uodegą atiduodavo piemeniui, kad geriau kiaules ganytų.

Dabar viskas kitaip, bet graži etnokultūros tradicija gyvuoja, kasmet suburdama daugybę žmonių į smagią šventę.