Tačiau dabar statistiką pakeitusios profesionalių atlikėjų, renginių, projektų afišos. Jose – pasaulinio garso lietuvių kilmės violončelės virtuozas Davidas Geringas, taip pat kiti garsiausiose scenose koncertavę muzikantai: Raphaelis Wallfishas, Jérôme Pernoo, Enrico Dindo. Tai, neabejotinai, visos Klaipėdos koncertų salės komandos ir jai prieš daugiau nei metus pradėjusio vadovauti Tado Grabio įdirbio rezultatas.

– Prie Klaipėdos koncertų salės vairo stojote palikęs žiniasklaidos areną – daug metų buvote informacinių laidų įvairiose žiniasklaidos priemonėse rengėjas ir vedėjas. Kaip šiandien vertinate savo karjeros pasikeitimus?

– Klaipėdos koncertų salė mano namais tapo prieš beveik dvejus metus, kurie man kaip žmogui buvo labai įdomūs, kaip vadovui – tikrai nelengvi. Sakoma, kad pirmoji krizė, ištinkanti santykius, ateina po trejų metų, tai sakyčiau, kad manoji viešojoje erdvėje prasidėjo tik atėjus: buvo kaltinamų, kad vadovo konkursas vyko neskaidriai, pradėjus dirbti nemažai pagalių buvo kišama į būsimų pertvarkų ratus.

Tačiau rezultatai šiandien kalba patys už save: atnaujintas įvaizdis, pakeista komunikacijos linija, siekiant pritraukti naujos auditorijos, atsirado socialinių tinklų įvairovė, profesionalios muzikos mylėtojus kartą per pusmetį pasiekia pradėta leisti repertuaro knyga. Čia kone kasdien vyksta po renginį, būna ir po kelis per dieną, o mūsų rengiamų koncertų ir renginių klausytojais ir žiūrovais, skaičiuojame, tapo kas antras klaipėdietis. Taigi rezultatai kalba patys už save, aš – tik konstatuoju faktus.

– Žvelgiant į artimiausius ir tolimos ateities planus – koks faktas labiausiai džiugina?

– Pradėjus vadovauti įstaigai, mano asmeninė ambicija buvo, kad bent kartą per mėnesį bilietai į renginį būtų išparduoti šimtu procentu. Tokių koncertų tikrai yra, o ir atlikėjai neslepia, kad būti scenoje, kai salėje nėra laisvų vietų – didžiulis malonumas. 

Visa mūsų komanda turi daug vizijų, link jų judame palengva, negriaudami nusistovėjusių tradicijų, tačiau įnešdami kiek naujų vėjų: bandome atliepti dabartinio klausytojo poreikius, taip pat orientuojamės ir į jaunąją auditoriją, puikiai suprasdami, kad turime ją pratinti prie klasikinės muzikos. Norime, kad ir jie šią salę atrastų kaip nuolatinę kultūros erdvę uostamiestyje. Neabejoju, kad tokiu akį ir ausį traukiančiu dalyku taps gegužę vykstantis jau trečiasis Tarptautinis Klaipėdos violončelės festivalis, skirtas ir jaunam, ir jau brandžiam klausytojui.

– Tai gegužės viduryje vėl paleisite uostamiestyje violončelės virusą?

– Tikrai taip – šiuo virusu šį pavasarį siūlau ir net rekomenduoju užsikrėsti. Trečią kartą vykstantis festivalis iš naujo pakvies atrasti tūkstančio veidų instrumentą – violončelę, kuri Klaipėdoje kaskart pavasarį skleidžiasi vis naujais netikėtais muzikiniais pavidalais. Laukia begalės renginių ir koncertų – didžioji dalis jų – nemokama šventė klasikinio meno gerbėjams.

Festivalio pradžią gegužės 8 d. paskelbs Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus. Atidarymo koncerte „Violončelė ir britų kompozitoriai“ grieš lietuvių kilmės šiuo metu Vokietijoje gyvenantis D. Geringas, Lietuvos publikai pažįstamas violončelininkas, dirigentas, profesorius, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Šalia jo – muzikantai iš Didžiosios Britanijos R. Wallfishas bei Prancūzijos J. Pernoo.

Labai retai Lietuvoje skamba „Oskaro“ laimėtojo, žymaus kinų kilmės JAV kompozitoriaus Tano Duno kūriniai, o štai gegužės 10 d. nuskambės net du – tai „Snow in June“ („Sniegas birželį“) ir viena įspūdingiausių kompozicijų „Crouching Tiger Concerto“ („Sėlinantis tigras“) violončelei ir orkestrui, sukurta pagal puikiai žinomo Ango Lee filmo „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ muziką, už kurią T. Dunas ir pelnė „Oskarą“. Sulauksime ir provokacijų – klasikos provokacijų, kurias įgyvendins žinomo violončelininko Valterio Pūces suburtas penkių šiuolaikiškų muzikantų ansamblis „Dagamba” koncerte „Bach against the machine“ („Bachas prieš mašineriją“).

Džiugina, kad yra žanrų įvairovė kiekvieno skoniui, o renginiai vyks netikėtose vietose visame mieste nuo ryto iki vakaro ir didžioji dalis jų – nemokami.

– Tai pavasarį baigsite su trenksmu?

– Pavasarį su trenksmu ir gera įžanga į vasaros laikotarpį. Jau per Jonines pakviesime į tradicinį Klaipėdos kariliono festivalį Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Varpais skambins koncertų salės karilionininkai, jaunieji talentai, ugdomi Lenkijos mokytojų specialioje įstaigos edukacinėje programoje, taip pat laukiame ir svečių iš svetur. Taigi, šios varpų fiestos siūlau nepraleisti, tikiu, man pritars buvę ankstesniuose festivaliuose.

Birželio gale prasidės Vasaros koncertų ciklas, liepą laukiame iš Šveicarijos į gimtąją Klaipėdą sugrįžtančios pianistės Akvilės Šileikaitės, kuri surengs pasirodymą kartu su šveicarų perkusininku Fabianu Ziegleriu. Ir tai dar tikrai ne viskas – jei dabar tektų vėl ruošti žinias, tai sakyčiau, kad naujienų nepritrūksime. Ruduo irgi bus įspūdingas – jis Klaipėdos koncertų salei  bus dvidešimtas, todėl šiai progai ruošiame ne vieną staigmeną.

– Melomanų laukia išties geri vakarai prie jūros, o pačiam ar dar laiko užtenka pasimėgauti puikia muzika?

– Norėtųsi daugiau, kita vertus – puikiai suderinau darbą su malonumu: muzika Klaipėdos koncertų salėje skamba ne tik renginių metu, bet ir čia nuolat vykstančiose repeticijose. Kai einu koridoriais, jaučiuosi grįžtantis į vaikystės ir paauglystės metus, kai būnant muzikos mokykloje prie kiekvienų durų girdėdavosi vis kita muzikinė istorija. Tai įkvepia ir tikiu, kad Klaipėda tampa klasikinės muzikos uostu.