Bokštas laukia kūrėjo: tituluoto menininko darbai miestą puošia ne vieną vasarą

Išskirtinio kūrybiškumo siela, ilgametis Jūros šventės dailininkas klaipėdietis Anatolijus Klemencovas, ne vieną vasarą miestą puošęs įsimintinomis skulptūromis, ženklų pėdsaką kartu su savo sūnumis Romanu ir Ilja paliko ir Pilies muziejuje, kurio tiek senosios Klaipėdos salė, tiek ir ekspozicija „1939–1945“ nepalieka abejingų. Kūrėjas neslepia turįs ambicijų įrengti ir piliavietėje kylantį bokštą.

„Aplinkui sklando fluidai“

– Senosios Klaipėdos salė Pilies muziejuje – išskirtinė, tą pripažįsta kiekvienas joje apsilankęs. Kaip kilo mintis būtent taip pateikti senąją Klaipėdą?

– Fluidai skraido aplinkui, tai neišvengiamai jie paveikė ir mano mintis, reikėjo pagauti esmę, kuri atspindėtų tą senąjį miestą, savitą anų laikų atmosferą. Todėl akivaizdu, kad tas laikotarpis padiktavo ir kūrybinį sprendimą – erdvė turi būti sukurta iš natūralių medžiagų – beveik neapdoroto medžio, neturi būti plastiko, neturi būti daug stiklo. Reikėjo rasti visiškai kitą sprendimą nei įprastai kuriant muziejaus interjerą. Labai stipriai padirbėjome su sūnumis trise ir, manau, pavyko.

– Jūsų sukurta muziejaus erdvė – vieta, kurios išties trūko miestui, ypač įspūdingos devynių vienuolių stovyklos salėje, kiekvieno jų veidai skirtingi ir labai charizmatiški. Ar jie atlieti panaudojant konkretaus gyvo žmogaus pavyzdį?

– Ne, tie veidai, tos kaukės – tai mūsų kūrinys, pernelyg būtų buvę drastiška lieti kaukę naudojant realiai egzistuojantį asmenį. Kiekvienas veidas buvo kuriamas atskirai, išieškant tipažą. Todėl kiekvienas veidas labai charakteringas. Jie labai įsilieja į bendrą atmosferą, tarsi kokie teatro personažai, nes pati aplinka labai teatrališka. Tradiciniu supratimu, muziejuje viskas yra stabilu, stacionaru ir nepajudinama, kuriame išdėlioti artefaktai. Man tai atrodė neteisinga. Norėjau, kad būtų sukurtas savitas pasaulis, kuris kažkaip jaudintų, todėl į tai buvo įtraukti Klaipėdos dramos teatro, Pilies teatro aktoriai. Šiuo atžvilgiu mes su režisieriumi Alvydu Vizgirda gerokai padirbėjome. Ir dabar, kai pats prieinu prie stendo su transliuojama inscenizacija, kur „senieji klaipėdiečiai“ valgo užeigoje, ir staiga nei iš šio, nei iš to jie pakelia akis į stebėtoją už ekrano. Ir su nuostaba žvelgia į kažkokį svetimą atėjūną iš kito laiko ir pasaulio, tarsi klausdami, kas tu toks, ko čia nori iš mūsų, ko mums trukdai? Taip išėjo tokia „gyva“ sintezė su artefaktais.

– Panašu, kad klaipėdiečiai buvo aistringi rūkoriai, nes senojo miesto teritorijoje rasta labai daug pypkių duženų ir jūs, jas eksponuodami, gana šmaikščiai išsisukote, atsižvelgiant į dabartinius draudimus reklamuoti tabaką.

– Taip, pagalvojome, kad o gal kam užklius, gal kas sugalvos, kad čia kokia užslėpta rūkalų reklama. Tad prie tų tikrų radinių ir virtualiai smilkstančių pypkių pakabinome lentelę su užrašu „Rūkymas kenkia jūsų sveikatai“.

Kūrinys: klaipėdietis dailininkas A. Klemencovas su savo sūnumis Romanu ir Ilja sugalvojo, kaip Pilies muziejuje naujam gyvenimui prikelti archeologų surastas senosios Klaipėdos duženas. V. Karaciejaus nuotr.

Fantasmagoriškų minčių spiečius

– Gana sumaniai ir simboliškai Pilies muziejaus ekspozicijoje pateikėte sudužusį miesto antspaudą. Kaip kilo ši idėja?

– Pamenu, vieną rytą atbėgo mano jaunesnysis sūnus Ilja ir sako: tėvai, atrodo, radau sprendimą. Klausiu, ką tu radai? Jis sako, žinau, kaip pateikti miesto antspaudą. Ir galiausiai, kai mintį iki galo išrutuliojome, tai tapo apskritai vienas gražiausių muziejaus elementų. Tos mūsų sukabintos miesto antspaudo šukės, žiūrint tam tikru kampu, susilieja į vientisą vaizdą, vientisą daiktą. Ir tas antspaudas įprasmino visą mūsų darbą, nes juk iš šukių, iš dalelių mums pavyko atkurti bendrą senojo miesto vaizdą.

– Sukūrėte ekspoziciją „1939–1945“, taip pat šalia kyla pilies bokštas. Ar turite kokių minčių, kalbant apie jo interjero sukūrimą?

Kai dar nėra stogo, tas fantasmagoriškas cilindras, kylantis tiesiai į dangų, kelia stiprias emocijas ir kūrybingas mintis.

– Be abejo, bus rengiamas konkursas interjerui sukurti. Bet ir aš negaliu negalvoti, kaip, mano manymu, to bokšto vidus turėtų atrodyti. Mano galvoje dėl bokšto labai fantasmagoriškos mintys sklando, tačiau dar nenoriu jų atskleisti. Svarbu, kad ten nebūtų nueita pigiausiu ir lengviausiu būdu, prikabinant įvairiausių lempučių. Turėtų būti visai kitaip ta erdvė atskleista. Neseniai buvau nuėjęs pažiūrėti. Dabar, kai dar nėra stogo, tas fantasmagoriškas cilindras, kylantis tiesiai į dangų, kelia stiprias emocijas ir kūrybingas mintis. Bet vėl teks dalyvauti konkurse, grumtis, bandyti įtikinti, kad mūsų idėja yra verta įgyvendinimo.

– O kas lems tą sprendimą, kam teks kurti bokšto interjerą?

– Kas pasiūlys pigiau, tai vienas reikšmingų faktorių, kuris gali nulemti laimėtoją.

– Kiekviename jūsų darbe, prisimenant ir Jūros švenčių atributus mieste, jaučiamas nesumeluotas tikro klaipėdiečio nuoširdumas. Kaip jums tai pavyksta?

– Aš kitaip negaliu, gimiau Klaipėdoje, aišku, myliu šitą miestą ir noriu, kad jis būtų gražus ir klestėtų.

V. Karaciejaus nuotr.

„Šito labai nesinorėtų“

– Dar vienas labai reikšmingas jūsų kūrybinis pėdsakas mieste – tame pačiame muziejuje įrengta erdvė, skirta Antrajam pasauliniam karui ir jo aukoms. Ji sukurta dar prieš išpuolį prieš Ukrainą. Ar galėjote tada įsivaizduoti, kad visas tas siaubas pasikartos?

– Pamenu, buvau dar jaunesnis, kai jokių tokių įvykių nebuvo, europiečiai bendravo su Rusija ir tada vienai rusų korespondentei prasitariau, kad esu nepataisomas pacifistas. Jai keistos pasirodė tos mano pacifistinės nuostatos, bent taip supratau. Tačiau toks esu. Manau, mažai kas tada galvojo, kad karas pasikartos. Tai yra didelis absurdas, koks begali būti. Kalbant apie Ukrainą, tai yra toks siaubas, kad man net sunku apie tai kalbėti. Tai yra neteisinga. Ir kas baisiausia, rusai ieško pateisinimo savo veiksmams, jie jaučia, kad vis dėlto viskas, ką jie daro, yra ne taip, kaip turėtų būti. Tačiau propaganda daro savo: „Mus spaudžia, mūsų nekenčia, todėl mes kitaip elgtis negalime.“ Prasideda argumentų paieškos ir jie patiki, kad yra teisūs. Tai – baisiausia. Turiu labai artimą draugą, jis man kaip brolis. Kartą kalbėjomės ir jis manęs klausia: „Tolia, galiausiai pasakyk man, Krymas – mūsų ar ne mūsų?“ Ir šito manęs klausia intelektualas, kuris mąsto giliai, protingai. Ir tada aš pagalvojau, gal jis visai pablūdo? Buvau priblokštas tokio klausimo. Iš kur visai tai apskritai atsirado: „Krymas – mūsų“? Negaliu suvokti. Paskui tas mano bičiulis bandė užglaistyti pokalbį, bet vis tiek nesuprantu, iš kur tas kvailumas.

– Užsiminėte, kad kitą savaitę bus atidaryta jūsų personalinė paroda, kuri bus eksponuojama Parodų rūmuose. Ar savo darbuose paliesite ir karo temą?

– Juose bus gvildenama ir skausmo tema, tad žiūrovai jau galės interpretuoti savo nuožiūra. Prie paveikslų bus pateiktos ir mano mintys. Tose esė rašau apie tai, kad dabar yra baisus laikas, kai žmogus gali tapti ir didvyriu, ir išdaviku, ir auka. Ir mes nežinome, kaip pasielgsime vienu ar kitu atveju. Žmogus toks sudėtingas tvarinys, kad sunku nuspėti, ką jis nuspręs padaryti tam tikromis aplinkybėmis. Dažnai mėginu save įsivaizduoti tų žmonių vietoje, ant kurių galvų krenta bombos. Štai A. Klemencovas sėdi savo puikiame biure, fantazuoja apie kūrybą ir staiga, neduok Dieve, sprogimas Dangės krantinėje. Tai išmuštų iš vėžių ir apverstų visą gyvenimą negrįžtamai. Šito labai nesinorėtų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių