Kasdieniu maršrutu – į Rusiją

– Papasakokite apie savo kilmę.

– Mano tėvukas pasirinko mamos pavardę. Iš tikrųjų jis yra vietinis lietuvis. Tokia paini šeimos istorija – kadangi senelis paliko šeimą ir niekuo nepadėjo, tėvas atsisakė jo pavardės. Šiaip turėjau būti Klapatauskas.

– O pats užaugote Klaipėdoje?

– Nenoriu girtis, bet esu iš Nidos. Kuršis. Pažįstu kiekvieną šio krašto medį ir krūmą. Dabar su žmona Vilija gyvename Ginduliuose, todėl Nidoje būnu retokai. Nėra kada. Nuvažiuojame tik tėvų aplankyti arba papoilsiauti. Kadangi užaugau Nidoje, man atrodo, kad tai labai romantiškas ir įdomus miestelis. Žinau begalę gražių vietų ir jas parodydamas vis dar nustebinu draugus iš Vilniaus.

– Vidurinę mokyklą irgi baigėte Nidoje?

Įsivaizduokite, per lietų, sniegą ar audrą stabdai mašinas, kad pasiektum mokyklą.

– Taip susiklostė, kad mokiausi visai kitoje šalyje. Šalia Nidos yra Rusijos siena. Tėvukas mane kiekvieną dieną vežiodavo 25 kilometrus į Rybačio kaimą, nes Nidoje rusiškos mokyklos nėra. Būdamas mažas vaikas dėl to patirdavau daug nuotykių – įsivaizduokite, per lietų, sniegą ar audrą stabdai mašinas, kad pasiektum mokyklą. Paskui atsirado muitinės. Turėjau tokį dokumentuką, paskui ir jo nebereikėjo, nes per daug metų muitininkai mane įsiminė.

– Turbūt buvote ne vienintelis toks vaikas, kasdien traukdavęs mokytis į Rusiją?

– Kol veikė karinė rusų bazė, važiuodavo ir kariškių vaikai, taip pat keli vaikai iš Preilos. Vidurinė mokykla buvo įsikūrusi Rybačio, arba Rasytės, žvejų kaimelyje. Anksčiau jis turėjo vokišką pavadinimą "Rossitten", mat kažkada toje vietovėje buvo kuršių žvejų gyvenvietė, kuri dėl slenkančio smėlio perkelta kitur.

– Ko gero, dabar ta vieta gerokai pasikeitusi?

– Nelabai. Vienas žmogus pasakojo, kad dauguma gyventojų prasigėrė arba pabėgo. Neseniai mačiau internete įkeltas nuotraukas, tai atrodo niūrokai. Nors pats ten nebuvau nuo 1996-ųjų, akivaizdu, kad situacija panaši. Gal atsirado vienas kitas naujesnis namas, pastatytas iš didmiesčio atvažiavusių žmonių. Baigęs mokyklą Rybačio kaime įstojau į LCC tarptautinį universitetą Klaipėdoje ir pagal specialybę esu anglų kalbos mokytojas. Šalia to dar mokiausi ir verslo administravimo. Taip Klaipėda tapo mano miestu, universiteto gyvenimas man irgi patiko. LCC propaguoja truputį kitokią krikščionybę, jie yra gyvi krikščionys, todėl mums, studentams, įskiepijo teisingas vertybes, netradicinį mąstymą, atjautą kitiems, toleranciją.

Apie "vagių" mėsą

– Vis dėlto anglų kalbos mokytoju netapote. Kuo užsiimate?

– Jau trylika metų dirbu naftos dujų gavybos srityje. Pradėjau būdamas 25-erių. Šiuo metu turime projektą Anglijoje, prieš tai buvau Danijoje, Olandijoje, skraidau po visą pasaulį. Dirbu tarptautinėje kompanijoje, todėl bet kuriuo metu mane gali išsiųsti į kitą tašką. Mano kolegos – anglai, škotai, danai, norvegai, lenkai, vienas buvo ir iš Naujosios Zelandijos. Tris savaites dirbame, tris ilsimės. Anksčiau, kol Lietuvoje buvo litai, atrodė, kad uždirbu labai didelius pinigus, bet įvedus eurą teko įprasti skaičiuoti. Parduotuvėje jau užmetu akį į kainas. Man atrodo, kad lietuviai dar nelabai supranta euro vertės, perka viską iš eilės. Nors ir skundžiasi, kad neturi pinigų, per šventes "Akropolį" šluoja pilnais vežimais. Mano darbe gerai tai, kad turiu daug laisvo laiko – pusę metų dirbu, ir pusę ilsiuosi, tad faktiškai gyvenu Lietuvoje.

– Dirbate su įvairių tautybių žmonėmis. Ar tie kultūriniai skirtumai labai jaučiami?

– Rytų ir Vakarų Europos žmonės savo mentalitetu skiriasi kaip diena ir naktis. Be to, šioje pramonėje išsilavinusių darbuotojų – labai mažai. Atvykęs iš pradžių nė nesupratau jų anglų kalbos. Atrodė keista – nors universitete išverčiau knygą iš anglų į lietuvių kalbą, vis tiek nesusikalbėjau su darbininkais. Juokas pro ašaras. Ir pats darbas čia gana pavojingas, štai prieš porą savaičių vienas žmogus netyčia nusikirto pirštus, pasitaiko ir mirčių.

– Jūsų šeima – Lietuvoje. Ar toks darbo rimtas ir blaškymasis po užsienį nevargina?

– Dėl to ir nutariau atidaryti savo mėsos parduotuvę. Be to, ir amžius toks, kad norisi sėslumo. Pastebėjau, kad Klaipėdoje, palyginti su Vilniumi ir Kaunu, didelė paklausa, nes čia nėra specializuotos mėsos, prieskonių, kepimo įrankių parduotuvės. Pas mus bus prekiaujama viskuo, kas susiję su kepsniais – nuo degtukų iki "wagyu" jautienos.

– O kas yra toji "wagyu" jautiena?

– Lietuviškai geriau skambėtų "vagių". Jei rimtai, tai išskirtinė marmurinės jautienos rūšis iš Japonijos. Šios japoniška mėsos kilogramo kaina siekia 500 eurų ir daugiau. Ko gero, tai pati brangiausia marmurinė jautiena pasaulyje. Turėsime ir pigesnių variantų – australiškos "wagyu". Ji irgi visai skani. Žmonės parduotuvėje ras mėsos iš viso pasaulio pagal savo finansines išgales ir norus. Bus netgi zebro, krokodilo ar stručio kepsnių. Patys papasakosime apie mėsą, atvažiuos "grilio" gamintojai. Kai kurie nė neįsivaizduoja, kokia tai plati sfera. Dauguma mūsų žmonių težino išpjovą, nugarinę ir dar šonkaulius, nors steikų rūšių yra begalė. Tilžės turguje įsikūrusi parduotuvė vadinsis "AK Smith's Grill and Bbq Shop", išvertus iš anglų kalbos "smith" reiškia kalvis, taip mane vadino universitete. Žmogus, kūręs logotipą, yra mano buvęs kambario draugas iš universiteto laikų.

Mokėsi iš geriausiųjų

– Kada pradėjote domėtis maisto gaminimu ir kur to mokėtės?

– Maždaug trisdešimties, nors pats pradėjau gaminti sau maistą nuo šešiolikos, kai vienas apsigyvenau Klaipėdoje. Neturėjau kito pasirinkimo. Esu savamokslis. Juk šiandien internetas – visagalis, ten daug informacijos, videomedžiagos, kaip paruošti vieną ar kitą patiekalą. Tik aš niekada nekopijuoju. Iš kitų receptų gaunu įkvėpimo ir interpretuoju, visada įdėdamas dalelę savęs. Daug sužinojau iš Jamie  Oliverio, jo knygų, laidų, taip pat Jamie mokytojo italo Gennaro Contaldo. Būdamas vaikas stebėdavau tėvus, jie turi restoraną Nidoje, ten irgi yra keli mano patiekaliukai. Šeimoje visi turime tą geną – mano močiutė prieš karą tarnavo vokiečiams Karaliaučiuje, buvo šeimininkėlė, skaniai gamina ir abu broliai. Dar nedrįstu vadintis šefu, nes tikrieji profesionalai ant manęs supyktų. Esu šeimininkėlis. Draugai vis ragina atsidaryti savo restoraną, bet puikiai suvokiu, kokia didelė tai rizika. Mažoje Klaipėdoje esi pasmerktas nesėkmei. Miesto centre pastačius "Akropolį" senamiestis buvo visiškai sužlugdytas. Vieni tik apribojimai ir kontrolė. Bet kas čia žino, jei gerai seksis, gal ateityje ir atidarysime kokį barbekiu restoranėlį.

– Turite ir savo tinklaraštį "Kur skanu Klaipėdoje". Tai kurgi skanu?

– Gaila, neturiu laiko normaliai tuo užsiimti. Kartkartėmis parašau kokį komentarą, bet negaliu teigti "skanu" ar "neskanu", juk visų mūsų skoniai labai skirtingi. Todėl pakomentuoju tik bendrais bruožais, tarkime, apie aptarnavimą, maisto pateikimą ar apie pačią vietą. Taip pat feisbuke turime tokią "grilininkų" grupę "Lithuania Grilling and Smoking", vienijančią apie 12 tūkstančių narių. Esame savotiška sekta – kepame mėsą, draugiškai dalijamės receptais, patarimais. Pastebėjau, kad klaipėdiečiai mėsą siunčiasi iš Vilniaus, Kauno. Tada ir kilo mintis, kad tokia parduotuvė galėtų atsirasti ir Klaipėdoje.

– Pats gaminate ir prieskonius.

– Maišau prieskonius pagal savo receptus jautienai, vištienai, kiaulienai, žuviai, neseniai atsirado ir prieskoniai plovui. Toliausiai mūsų gaminiai yra nukeliavę į Australiją. Juos mėgsta ir amerikiečiai, norvegai, olandai, vokiečiai. Prieskoniai parduodami ir Lietuvos parduotuvėse. Žaliavas perku iš didmenininkų, turiu atitinkamas patalpas, kuriose dirbame. Dabar intensyviai ruošiamės parduotuvės atidarymui. Labai padeda žmona Vilija, kol buvau išvažiavęs, ji tvarkė visus "popierizmus", susijusius su parduotuvės atidarymu. Lietuvoje kažkodėl keliami labai dideli reikalavimai. Daugiau painiavos nei aiškumo. Kitose Europos šalyse tokių griežtų taisyklių nerasi. Lietuvos biurokratai ieško ne kaip padėti žmogui, o kaip jam pakenkti. Vadovaujantis tokia politika galima "atmušti" visą norą ką nors daryti.

Vizitinė kortelė

Gimė 1979 m. gruodžio 13 d. Nidoje.

Baigė LCC tarptautinį universitetą.

"AK Smith’s Grill and Bbq Shop" parduotuvės įkūrėjas.

Vedęs, žmona Vilija.