Šiemet visi atėjusieji galėjo atsisėsti, pasirūpinta, kad žmonėms būtų patogu matyti ir girdėti renginio vedėją, kalbėtojus ir atlikėjus.

Žilagalviai žmonės sėdėjo po vis labiau besistiebiančių medžių laja, gaivinami jų šešėlio. Skvere rikiavosi kariai, jie budėjo ir prie paminklų. Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestras, vadovaujamas Egidijaus Mikniaus, ir šįkart papuošė renginį ne tik grojimu, bet ir vaizdu.

Tremtinių dainas dainavo Klaipėdos miesto buvusių politinių kalinių ir tremtinių choras „Atminties gaida“, vadovaujamas Vytauto Saikausko.

Išlaikyta tradicija šūvių salvėmis atiduoti pagarbą Lietuvai, žuvusiems nuo represijų ir tremtiniams bei politiniams kaliniams.

Kaip ir kasmet, šįkart buvo prisiminta, kad 1941 metų ankstyvą birželio 14-osios rytą sovietų kariai pasibeldė į tūkstančių Lietuvos inteligentų, tarnautojų, policininkų, kariškių namų duris. Birželio trėmimų dienomis į Sibirą buvo išvežti 17 485 žmonės. Jie buvo tremiami į atšiauriausius Rusijos rajonus: Komiją, Altajų, Krasnojarską, Novosibirską.

Tačiau sovietinis teroras prasidėjo dar 1940 m. liepą, kai Lietuvos komunistų partijos pirmininkas Antanas Sniečkus pasirašė įsakymus suimti tūkstantį asmenų.

Arvydas Vaitkus. Ryčio Laurinavičiaus nuotr.

Suskaičiuota, kad pirmosios ir antrosios sovietų okupacijos metais tiesiogiai nuo okupantų vykdytų represijų nukentėjo apie 350 tūkstančių žmonių. Per 130 tūkstančių žmonių buvo išvežti į „amžiną“ tremtį, apie 150 tūkstančių politinių kalinių buvo išsiųsti kalėti Sibiro lageriuose, nužudyta apie 20 tūkstančių partizanų. Didelė dalis ištremtųjų ir kalėjusiųjų mirė nuo ligų, bado ir nepakeliamo darbo.

Paminėjimo dienos renginyje kalbėję kunigai priminė, kad kančiose vilties neprarasti tremtiniams ir politiniams kaliniams padėjo malda ir tikėjimas.

Miesto meras Arvydas Vaitkus pasakojo, kad dar dirbdamas Uosto direkcijos vadovu su tuomečiu šalies prezidentu Valdu Adamkumi viešėjo vienoje Europos Sąjungos valstybėje ir pasakojo apie Lietuvą bei mūsų šalies žmones. Žinia apie tūkstančius ištremtų į svetimą kraštą pavergtos Lietuvos žmonių nustebino ir sukrėtė europiečius. Jie net nežinojo, kas yra gyvuliniai vagonai.

Meras, kaip ir kiti kalbėtojai, pabrėžė, kad mūsų atmintis ir po dešimtmečių yra gyva.

Jautrus ir gyvas gydytojo Kęstučio Vaišvilos pasakojimas parodė, kiek daug neteisybės teko iškęsti Lietuvos žmonėms. Jo šeima buvo ištremta 1941-ųjų birželio 14 dieną. Būdamas vienas iš keturių vaikų šeimoje K. Vaišvila pamatė ne vieną Sibiro miestą. Orus vyras nevardijo patirtų vaikystėje kančių, bet paminėjo, kad jo parengtos disertacijos Maskvos funkcionieriai nepatvirtino, teko laukti, kol Lietuva taps nepriklausoma.