Kaip viskas prasidėjo?

Laima pasakoja, kad prieš kokius 20 metų panoro namuose turėti septynis drambliukus, mat sakoma, kad jie neša laimę. Mintimi pasidalijo su dukra, o ši, besilankydama Palangoje, nupirko mamai dovanų vieną drambliuko skulptūrėlę. Tai ir buvo kolekcijos pradžia.

Gavusi dovaną moteris taip užsidegė noru turėti daugiau drambliukų, kad ėmė jų visur ieškoti ir pirkti, o šiuo metu jos namuose jau yra apie 480 drambliukų ir visi skirtingi.

„Dar mokyklos laikais labai domėjausi gamta ir gyvūnais. Kai mokiausi aštuonmetėje mokykloje, buvau gamtininkų būrelio pirmininkė, – pasakoja kolekcininkė. – Per televiziją labiausiai mėgau žiūrėti laidas apie gamtą ir gyvūnus. Kai žiūrėdavau laidas apie dramblius, kaip jie gina savo mažylius, kaip apverkia žuvusį dramblį, vis galvodavau: šitoks galingas gyvūnas, o kartu ir toks švelnus, tokios jautrios širdies. Kažkas sunkiai paaiškinama. Kažkada žiūrėjau laidą apie tai, kaip drambliui koją iki pusės amputavo, o paskui dėjo protezą, verkiau, kaip gaila buvo. Galvoju: tu toks tvirtas, tu negali numirti, tau turi pavykti! Taip gera buvo, kai jis atsistojo, pradėjo vaikščioti.“

Gyvą dramblį moteris sako taip pat mačiusi – mokyklos laikais Kauno zoologijos sode. Dabar didžiausia jos svajonė – nuvažiuoti į džiungles ir pamatyti dramblius laisvėje.

„Vyrui esu sakiusi, kad būtų įdomu sužinoti apie mano praeitą gyvenimą. Sakau, gal esu gyvenusi kokiose džiunglėse – iš čia ir meilė drambliams. Kitaip negaliu to paaiškinti“, – juokauja pašnekovė.

Ekspozicija: Laimos vyras parūpino lentynų ir spintų kolekcijai laikyti. / L. Miežetienės asmeninio archyvo nuotr.

Vertė ne pinigais matuojama

Didžiausias drambliukas Laimos kolekcijoje – 43 cm aukščio, mažiausias – vos 0,5 cm. Ji turi statulėlių, paveikslų, visokių suvenyrų, ant akmenukų tapytų drambliukų, vieną kitą papuošalą su drambliais, dar likę keli pliušiniai žaislai, bet daug anūkai išsinešiojo. Yra porcelianinių, keraminių, medinių, kaulinių, stiklinių ir dar visokių.

„Draugai, giminės drambliukus man veža lauktuvių iš užsienio, pati ieškau antikvariatuose, vadinamuosiuose bagažinių turgeliuose, – pasakoja pašnekovė. – Neperku visų iš eilės, kur tik pamačiusi, – ieškau įdomesnių. Nemanau, kad kuo daugiau, tuo geriau. Pamatau ir jei širdis nudžiunga – tada ir nusiperku. Kartais pamatai, o tas drambliukas tau nelimpa. Jis turi man patikti.“

Kai buvo mano 40-metis, darbe kolegėms pasakiau: jokių dovanų, jokių gėlių. Geriau atneškite po mažą drambliuką.

Viskas, kas susiję su drambliais, Laimos teigimu, jai atgaiva nuo kasdienybės, kelia labai gerų jausmų. Net ir tada, kai reikia nuvalyti nuo jų dulkes: „Kiekvieną apčiupinėju, apžiūriu, prisimenu, kurį iš kur ar iš ko gavau.“

Moteris prisimena, kad brangiausiai kainavusį kolekcijos drambliuką nusipirko prieš kokius penkiolika metų, lankydamasi Airijoje, – stiklinį, labai gražiai dėžutėje įpakuotą. Sumokėjo 20 svarų. Širdies dėl tų pinigų visai neskaudėjo – drambliukas buvo svarbiau. Kiek kainavo kiti kolekcijos eksponatai, kuriuos gavo dovanų, ji sako net nežinanti – niekas kainų nesako.

„Drambliuko vertė man – ne jo kaina. Man svarbu daiktas, jį atvežęs žmogus, prisiminimas. Kažkada sesuo klausė, ar turiu mylimiausią. Ne. Man visi mylimi, visi brangūs, – sako Laima. – Kai buvo mano 40-metis, darbe kolegėms pasakiau – jokių dovanų, jokių gėlių. Geriau atneškite po mažą drambliuką. Ir visos jos man nupirko po drambliuką – buvo pati geriausia dovana.“

Įvairovė: Laimos mėgstami drambliai jos namuose gyvena įvairiais pavidalais. / L. Miežetienės asmeninio archyvo nuotr.

Palaiko namiškiai

Kretingiškės pomėgį palaiko ir jos šeimos nariai, vis pasistengia jos kolekciją papildyti ir taip ją pradžiuginti. Prieš kurį laiką specialias stiklines lentynas drambliukams sudėti pirko, kad gražiau būtų.

Tiesa, vyras kartais sako: „Kam tau reikia, juk nebeturi kur dėti.“ „Sakau, pirk, atrasiu kur padėti, – pasakoja Laima. – Jeigu mes su vyru apsipykstame ar dėl ko nors jis nori man įtikti – nuperka man drambliuką, ir visi mano pykčiai praeina.“

Neseniai mažiausia – trejų metų – L. Miežetienės anūkė paklausė: „Močiute, kam tau reikia tiek daug karvyčių?“ Sakau: „Čia ne karvytės, čia drambliukai. Reikia, nes man gražu. Kai manęs nebebus – jūs galėsite pasiimti.“ Ji sako: „Aš nenoriu. Aš noriu šuniuko.“ Matyt, kiekvienam savo. Šiaip į svečius kas ateina, visi mano drambliukais džiaugiasi“, – tikina kolekcininkė, neabejojanti, kad ši aistra išliks visą gyvenimą.