Teisingumo triumfas

Šiandien, Didįjį šeštadienį, Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje į Velyknakčio mišias rinksis šimtai klaipėdiečių.

Veikiausiai ateis ir tie, kurie prisidėjo prie šios šventovės statybų, kurie pamena, kaip prieš 60 metų Rumpiškės pelkynuose buvo pašventintas kertinis bažnyčios akmuo, kurie prisimena, kaip vos per trejus metus ji buvo pastatyta ir per naktį prieš pat jos atidarymą atimta iš tikinčiųjų, o jos statytojams, šviesaus atminimo kunigams Bronislovui Burneikiui (1923–1991) bei Liudvikui Poviloniui (1910–1990) sukurpta baudžiamoji byla, ir pati bažnyčia paversta "liaudies filharmonija".

Šiemet sukanka lygiai 30 metų, kai Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia grąžinta tikintiesiems.

Dar lygiai tiek metų žmonės kovojo už teisę joje melstis. Galiausiai triumfavo teisingumas.

Šiandien dar mažai, kas žino, kad ne Maskvos, o būtent Vilniuje sėdintys komunistai su Antanu Sniečkumi (1903–1974) priešakyje darė viską, kad uostamiesčio bažnyčia būtų uždaryta.

"Visiškai slaptai"

Lietuvos ypatingasis archyvas paviešino 1960 m. gruodžio 3 d. Lietuvos TSR KP CK (komunistų partijos centro komiteto) biuro protokolą, kurio pirmojo lapo viršuje juoduoja įrašas "Visiškai slaptai".

Būtent tos dienos posėdyje svarstytas klausimas apie katalikų bažnyčios Klaipėdoje statybas.

Posėdyje, kuriam pirmininkavo pats A.Sniečkus, dalyvavo CK biuro nariai B.Šarkovas, Vladas Niunka, Motiejus Šumauskas, Albertas Barauskas, J.Novickas, Ksaveras Kairys, Genrikas Zimanas, dar – Alfonsas Randakevičius, LTSR KGB pirmininkas, ir keli kandidatai į CK biurą.

Posėdžio protokole rašoma, jog draugas A.Sniečkus, trumpai pristatęs Klaipėdos katalikų bažnyčios klausimą, pabrėžė: "Klaipėdos bažnyčią norėjo atidaryti dar vasarą, bet aš prašiau klaipėdiečių draugų, taip pat ir A.Randakevičiaus, kad jie sutrukdytų atidarymui. Šiuo klausimu mes norėjome pasitarti su TSKP CK. Mes tikrai jiems nedarėme jokių nuolaidų. Priešingai, netgi labai daug bažnyčių ir vienuolynų uždarėme. Dėl to mus netgi apkaltino "perlenkus lazdą", mane net kvietė į TSKP CK pasiaiškinti."

Kalčiausias – I.Polianskis?

Toliau A.Sniečkus apgailestavo, kad lietuvių komunistus dėl pernelyg aršaus tikinčiųjų persekiojimo ir bažnyčių uždarinėjimo aukščiausiai valdžiai nuolatos skundė toks Igoris Polianskis.

Katalikų bažnyčios sovietmečiu persekiojimo klausimus tyrinėjęs Vilniaus universiteto istorikas  dr. Arūnas Streikus patikslino, jog minimas I.Polianskis, kurį tame savo protokole, kaip pagrindinį kaištį kovoje su religija dar ne kartą minės lietuvių komunistai, tuo metu buvo Religinių kultų reikalų tarybos (RKRT) pirmininkas.

Ši institucija veikė prie Sovietų Sąjungos Ministrų tarybos.

"Gal ir atrodytų, kad RKRT požiūris į religiją buvo liberalus, tačiau siekis neuždaryti visų bažnyčių labiau sietinas su to meto SSRS užsienio politika. Po J.Stalino mirties buvo "gerinamas" šalies įvaizdis, tačiau vietiniai komunistai buvo labiau ortodoksiški, todėl jie ir priešinosi iniciatyvoms lengvinti tikinčiųjų padėtį", – pasakojo A.Streikus.

"Jis (I.Polianskis – A.D.) skundėsi, kad mes spaudžiame tikinčiuosius, uždarinėjame bažnyčias. Polianskis remdamasis Lietuvos vyskupų ir kunigų pareiškimais, parašė skundą į TSKP CK, jis prieštaravo Vilniaus katedros uždarymui, spaudė, kad statytume bažnyčią Klaipėdoje. Esą ten jūrų uostas, kur atvyks daug užsieniečių, bus nesmagu, jei tikintieji neturės bažnyčios ir bus priversti melstis daržinėje", – posėdyje toliau dėstė A.Sniečkus.

Niekada nebūtų leidę

Jam antrino ir M.Šumauskas: "Ilgą laiką I.Polianskis mus spaudė, komandavo ir reikalavo, kad pradėtume bažnyčios statybą Klaipėdoje, sakė, kad šitą reikalą derino su draugu A.Mikojanu. B.Pušinis (Lietuvos SSR Religijos reikalų komiteto įgaliotinis – A.D.) taip pat įrodinėjo, kad Klaipėdoje nėra bažnyčios ir jos reikia. Būtų užtekę iškelti kryžių virš to pastato, kur jie dabar meldžiasi (apie 30 tūkst. žmonių). Reikėjo atsakingiau žiūrėti į šį reikalą. Kam leido bokštą statyti? Čia didelė tų komunistų kaltė, kurie ruošė šį projektą, pirmiausia miesto partijos komiteto sekretoriaus Kairelio, Klaipėdos architektų, Statybos ir architektūros komiteto. Reikia nubausti žmones, kurie taip neatsakingai sprendė šį klausimą."

K.Kairys tame pačiame posėdyje buvo sutrikęs ir vis klausinėjo, kodėl Klaipėdos bažnyčios klausimas iškilo tik dabar, kai ji jau pastatyta?

O A.Sniečkus rėžė, kad jie galvojo, jog statybos bus užkonservuotos, niekas netikėjo, kad per trejus metus įmanoma pastatyti tokį objektą.

"Be abejonės, mes kalti, kad leidome statyti bažnyčią. Leidome ir pamiršome. O kunigai tuo pasinaudojo ir per trejus metus pastatė didžiulę šventyklą. Mes Vilniuje jau 10 metų biblioteką statome ir niekaip nepastatome", – tame pačiame posėdyje stebėjosi B.Šarkovas.

A.Sniečkaus radikalų požiūrį į tikinčiuosius vainikavo jo pastebėjimai minėtame LKP CK biuro pasitarime, užfiksuoti slaptame protokole: "Jei I.Polianskis mūsų nebūtų visiems skundęs, nebūtų buvę nė kalbos apie kažkokios bažnyčios statybą Klaipėdoje. Mes nė minties tokios neturėjome. Šiuo požiūriu mūsų sąžinė (kaip komunistų) švari: mes uždarėme daugybę bažnyčių, vienuolynų, dvasinių seminarijų. Mes visaip trukdėme kunigams dirbti. (…) Jūs, drauge M.Šumauskai, taip pat kaltas, kad leidote statyti bažnyčią Klaipėdoje, nekontroliavote statybų. Reikėjo visaip kliudyti bažnyčios statymui. KGB organai irgi mums apie tai nieko nesakė", – taip tada kalbėjo aršiausias sovietinės Lietuvos komunistas A.Sniečkus.