Šiais metais ne vienam neringiškiui teko pasikalbėti su architektu Egidijumi Vidrinsku, kuris vaikščiojo į nidiškių kiemus, tyrinėjo ir fotografavo namus, atskiras namų detales bei aiškinosi, kokios yra šių spalvų ištakos.

Anot direkcijos, šiuo metu yra nufotografuota 140 vien Nidoje esančių namų, nustatyti jų fasaduose panaudotų spalvų kodai  ir sudarytas Nidos namų tradicinių spalvų raktas. Idėją sudaryti tokį vietovės spalvų raktą E. Vidrinskas atsivežė iš Prancūzijos, kur kiekvienas regionas turi savo namų spalvinę gamą.

Apibūdindamas Kuršių nerijos spalvas architektas teigia, kad koloritą šiame krašte neabejotinai diktuoja vyraujantis gamtinis kraštovaizdis, besikeičiantis įvairiais metų laikais.

„Baltijos jūros pilkai melsva, Kuršių marių vandens pilkai žalsvi atspalviai, gelsvas kopų smėlis ir begalinio mėlyno dangaus, baltų piltų debesų spalvos, įspūdingi raudonai degantys saulėlydžiai sudaro pagrindinę nerijos kraštovaizdžio spalvų gamą“, – sakė E. Vidrinskas.

Tyrinėdamas Kuršių nerijos namų spalvas šios srities ekspertas E.Vidrinskas  rėmėsi dar 1979 metais darytais architektės N. Zubovienės Nidos gyvenvietės senosios dalies etnografinių pastatų fasadų spalvinių sprendimų tyrimais.

Spalvos kito su laikmečiu

Vadovaujantis jais, anot E. Vidrinsko, matyti, kad namų dažymo praktika Kuršių nerijoje kito, priklausomai nuo laikmečio.

„Senoje liaudies architektūroje pastato sienos nebuvo dažomos, jas tik impregnuodavo įvairiomis dervomis. Dažytos buvo tik įvairios detalės: langai, durys, vėjalentės, lėkiai. Šiems elementams pagrinde buvo naudojamos dvi spalvos: balta ir mėlyna (ultramarinas). Vėlesniais laikais turtingesni žvejai visas pastato sienas dažydavo ultramarino spalvos dažais. Dekoratyviniams elementams vėl naudojamos balta ir mėlyna spalvos“, – sakė architektas.

Anot jo, pastato dažymas ultramarinu ypatingai išryškindavo jį gelsvo smėlio kopų fone, be to, kopos tuo metu nebuvo apželdintos, kaip dabar.

„Grįžtantys iš marių žvejai žymiai anksčiau pamatydavo tokį pastatą, jiems atrodė arčiau namai“, – sakė E. Vidrinskas.

Anot jo, tokį efektą nesunku pastebėti ir dabar – „iš marių ypač gerai išsiskiria etnografinė Nidos žvejo sodyba.“

Tiria priežastis

Architekto E. Vidrinsko tyrimų lauke – skirtumų, tarp šiuolaikinės ir anuometinės Nidos spalvų gamos priežastys. Jo teigimu, XIX amžiuje, pradėjus plačiai prekiauti su švedais, pajūryje, o tuo pačiu ir Neringoje, paplito „švedų raudonis“ – spalva, kuri dabar laikoma būdinga Nidai.

Šie dažai buvo pigūs, lengvai gaunami. Jais pradėta dažyti pastato sienas, o kiti elementai pagal tradiciją dažomi balta ir ultramarinine spalvomis. Anot jo, švedų raudonis ryškiai skiriasi nuo dabar naudojamos Nidoje rudai raudonos spalvos.

Keliama versija, kad mėlynos spalvos pigmentai galėjo būti išgaunami iš Kuršių marių dumblių. Vandens „žydėjimas“ Kuršių mariose gana įprastas reiškinys, kurį sukelia intensyvus dumblių vystymasis, tarp šių vyrauja žaliadumbliai (lot. Chlorophyceae) ir melsvabakterės (lot. Cyanophyceae). Tačiau, kad būtų galima patvirtinti šį teiginį, svarbu sulaukti papildomų ir išsamesnių tyrimų.

Naudinga gyventojams

Gyventojai, norintys išlaikyti charakteringas, tradicines Nidos spalvas kviečiami kreiptis į Kuršių nerijos nacionalinio parko direkciją ir gauti informaciją apie tyrimų metu nustatytus istorinių pastatų spalvinius kodus ir rekomenduojamas charakteringas spalvas.

Ši informacija bus naudinga ketinant perdažyti namo fasadus, kitus namo fasadinius elementus ir prisidėti išsaugant unikalią Kuršių nerijos spalvų gamą – savotišką šio krašto antspaudą.

Kuršių nerijos gyvenviečių charakteringų spalvų praktinis vadovas planuojamas parengti iki kitų metų pabaigos.

Tai dalis Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos vykdomo projekto „Tradicinės Kuršių nerijos sodybų architektūros ir mažosios architektūros statinių charakteringų spalvų praktinio vadovo parengimas Nidos, Preilos, Pervalkos, Juodkrantės ir Smiltynės gyvenvietėms“, su kurio rezultatais Nidos gyvenvietei jau galima susipažinti direkcijoje.